Čia žmonės vis dar rūko ne tik kavinėse, bet ir sporto arenose rungtynių metu. Tiksliau pasakius, Belgrade rūkoma visur ir paprasčiau būtų pažymėti vietas ne kur serbai rūko, o kur nerūko.
Viešnagės Belgrade metu taip ir neteko pasinaudoti viešuoju transportu. Per daug komplikuotai atrodė tie miesto autobusai ir sunku buvo suvokti, kur jie važiuoja, ar kaip atsiskaityti už kelionę. Labai norint, aišku, buvo galima išsiaiškinti, tačiau tąkart pritrūko motyvacijos, taigi naudojomės nuosavomis kojomis.
Jau rašiau, kad serbai yra labai aukšti žmonės. Niekur pasaulyje nemačiau tokių milžinų, neišskiriant moterų. Mes su broliu Vytautu su savo beveik 1 m 90 cm ūgiu čia jautėmės vidutiniokai. Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra, bet šis faktas nuo pat atvykimo labai krito į akis.
Po poros dienų Belgrade mūsų kelionės maršrutas drastiškai sukasi į šiaurę Lietuvos link. Iš Belgrado vykstame į Budapeštą. Uždarome geografinį ratą aplink Rytų ir Vidurio Europą ir grįžtame namo.
Ir šįsyk pirmą kartą kelionėje nusižengėme savo principui visur keliauti traukiniais. Autobuso ir traukinio bilietų į Budapeštą kaina skyrėsi tris kartus autobuso naudai. Nebepajėgiau įtikinti bendrakeleivių traukinio pranašumu. Tiesą pasakius, ir pats jau piktinausi traukinių bilietų kainos neadekvatumu, tai per daug ir neįtikinėjau. Pasirinkome naktinį autobusą.
Jau sutemus atvykę į stotį pastebėjome, kad laukiančiųjų mūsų autobuso mažai, todėl tikėjausi, kad jis bus nepilnas ir bent jau ant dviejų sėdynių pavyks išsimiegoti.
Deja, taip nebuvo. Netgi sakyčiau, gavome gerą pamoką už bandymą sutaupyti. Atvažiavo ne patogus autobusas, o kažkoks nupiepęs „mikriukas“ su neatsilenkiančiomis sėdynėmis. Man nepasisekė, nes man skirta vieta dar buvo drėgna. Piktinimuisi nebuvo ribų, bet kadangi niekas į mane nekreipė dėmesio, teko prikąsti liežuvį ir kentėti visą naktį vertikalioje padėtyje kinkuojant galva kaip arkliui.
Šalia sėdinti serbė tik įvažiavus į Vengriją gal kokią valandą kalbėjo telefonu. Norėjosi ją paauklėti, tačiau kadangi miegoti vis tiek negalėjau, tai klausiausi jos vengriškų tauškalų.
Nuotykiai tuo nesibaigė. Po kelių bemiegių valandų, penktą valandą ryto buvome išmesti kažkokioje stotelėje Budapešto priemiestyje, kurioje niekas nedirbo, neturėjome nė cento vengriškų pinigų ir niekur neradome bankomato. Mano iniciatyva buvo priimtas sprendimas pavažiuoti keletą metro sustojimų „zuikiu“ miesto link, kur bent jau bankomatą rastume. Tikėjausi, kad tokį ankstų rytą praslysim nepastebėti.
Deja, tąsyk mane tiek sėkmė, tiek gera intuicija buvo apleidusi. Išeinant iš metro žilstelėjęs vyriškis su uniforma tikrino keleivių bilietus.
„Ką dabar su tuo ponu daryti?“ – mąsčiau. Mintys sukosi lėtai, juk naktis be miego buvo.
„Žmogau, – bandau aiškinti. – Suprask tu mūsų situaciją, ne savo malonumui mes važiavome be tų bilietų.“ Žmogus situacijos nesupranta, nes angliškai moka tik žodžius „polys“ ir „tikec“.
„Mokėkit baudą“, – sako, tiksliau rodo. Po 20 eurų už kiekvieną – tai irgi parodo. Dar bandėme aiškinti, derėtis, bet žiūrime, kad vyriškiui jau skalsu kalbos, jis traukia telefoną ir skambins į policiją.
Nebuvau tikras, koks to pono požiūris į pakišas, bet surizikavau. „Mielas pareigūne, – sakau. – Nereikia policijos. Štai tau 20 JAV dolerių ir tu mūsų nepažįsti.“
Lietuviškai tai sakiau, koks jam skirtumas, pinigų kalba yra visur ta pati. Įkišau aš jam tuos dolerius į marškinių kišenę prie širdies ir mes nuėjome.
Nebesivijo ir telefonu nebeskambino. Ir išvis daugiau apie jį nieko nebegirdėjau. Matyt, požiūris į pakišą buvo teigiamas.
Kadangi Budapeštas šioje kelionėje buvo ne lankymosi, o tik tranzitinis taškas, tad per daug juo ir nesusidomėjome. Nebuvo nei nuotaikos, nei sveikatos, norėjosi namo kuo greičiau.
Todėl sužinoję, kad vakare vyksiančio naktinio traukinio į Varšuvą bilietų kaina yra 65 eurai, jau nebe taip pykome. Šis bilietas buvo brangiausias mūsų kelionėje, bet buvome per daug pavargę, kad ieškotume alternatyvų taupymo tikslais, tad nesiderėjome. Net nusipirkome vietas į miegamąjį vagoną, nes nebenorėjome antrą naktį iš eilės miegoti nežinia kaip.
Vytautas vienintelis nusipirko gal 40 eurų kainuojantį bilietą į sėdimąjį vagoną. Nusprendė, kad sėdės per naktį.
Palyginimui: kelionės pradžioje toks pats naktinis traukinys iš Kijevo į Simferopolį kainavo apie 10 eurų. (Kokia tu pigi, brangi Ukraina).
Laisvą pusdienį Budapešte tiesiog praslankiojome po senamiestį, nuėjome į Margitos salą, tikėdamiesi atsigaivinti terminiuose baseinuose. Tačiau nesuveikė mūsų kortelės, todėl turėjome pabrukę uodegas spūdinti atgal. Nelabai nusisekęs Budapeštas išėjo, bet kadangi čia jau buvau lankęsis, tai labai ir nesielvartavau.
O štai traukinukas buvo geras. Tik pajudėjus iš Budapešto smigome kaip lapai ir atsibudome anksti ryte likus tik pusvalandžiui iki Varšuvos stoties.
Mūsų kelionė visiškai priartėjo prie pabaigos, bet rytas Varšuvoje vis tiek neapsiėjo be streso. Traukinys Lietuvos link išvykti turėjo 7 val. ryto, o mūsiškis iš Budapešto turi atvykti 6.30 val.
„Kad tik nevėluotų“, – trypčiojame traukinio koridoriuje. Kur tau! Jau laikas atvažiuoti, tačiau per langus miesto nė kvapo nesimato. Vėlavome 21 minutę. Po 9 minučių turėjo išvykti mūsų traukinys į Lietuvą, o mes nei žinojome, kur tas traukinys stovi, nei bilietus turėjome, nei žinojome, kur juos parduoda.
Spjovėme į viską ir bėgome ieškoti traukinio. Pasisekė: vos įšokome į vagoną, traukinys pajudėjo.
Kelionė iki Lietuvos nelabai patogi, su persėdimu ir užtrukome beveik visą dieną. Žinoma, užtrukome, tačiau svarbiausia, kad nepažeidėme susitarimo keliauti tik traukiniais. Ir po dviejų savaičių klajonių, vakarėjant, baigiame ją Kauno traukinių stotyje.
