Ženklų bilietų kainų didėjimą pastebėjome jau ieškodami bilietų iš Bukarešto į Belgradą. Čia pirmą kartą tarp kelionės dalyvių iškilo diskusijos, ar verta imti miegamąjį vagoną. Jo kaina skyrėsi nuo paprastojo vagono dvigubai.
Rinkomės vidurinį variantą ir pirkome bilietus į sėdimąjį kupė. Buvau kažkur skaitęs vieno keliautojo prisiminimus, kad sykį jis, keliaudamas iš Bukarešto į Belgradą, važiavo visiškai vienas visame vagone. Dėl to turėjau viltį, kad į mūsų sėdimąjį kupė neateis kiti keleiviai ir vieni būdami galėsime pakenčiamai pamiegoti.
Gigantiškų pastatų miestas
Bukarešte praleidome dvi dienas. Man Bukareštas nebuvo eilinis miestas. Jis neeiliniu tapo menant 1989 m. Kalėdas, kai Rumunijoje sukilusi liaudis nukirsdino ilgametį komunistų diktatorių Nikolajė Čiaušesku. Kai tai nutiko, aš buvau jau protaujantis vaikas ir atsimenu savo tėtį prie kalėdinės eglutės beklausantį radijo ir pasakojantį man, kad štai mes čia švenčiame Kalėdas, o Bukarešte žmonės akis į akį stovi prieš ginkluotą kariuomenę. Man šie įvykiai paliko didelį įspūdį. Nuo tada nelabai kuo išsiskiriantis Bukareštas įkrito į miestų „kai užaugsiu, aplankysiu“ sąrašą.
Paradoksalu, tačiau tie, su kuriais rumunai taip kovojo, paliko šedevrą, kuris pagrįstai laikomas Bukarešto simboliu. Tai N.Čiaušesku statytas Rumunijos parlamentas. Sakoma, kad tai yra antras pagal dydį pasaulio pastatas. Pirmasis – Pentagonas.
Išties jis yra tiesiog gigantiškas. O supa jį dar gigantiškesnis parkas. Sako, kad N.Čiaušesku sirgo didybės manija ir sumanė pastatyti didžiausią pasaulio pastatą. Jis sugriovė daug vertingų pastatų, kad padarytų vietos šitam monstrui. Iš viso buvo nugriauta apie 9 tūkstančius pastatų.
Įspūdingi ir kiti skaičiai. Pavyzdžiui, rūmus statė apie 20 tūkstančių darbininkų. Statybose panaudota maždaug 2 mln. tonų smėlio.
Tiesa, pats N.Čiaušesku neilgai džiaugėsi šiuo kūriniu, nes dar nepabaigęs jų statyti buvo nuverstas nuo valdžios ir labai operatyviai sušaudytas kartu su žmona.
Dabar rūmai tarnauja kaip Rumunijos parlamentas. Juose vykdomos ekskursijos turistams, tačiau apžiūrima tik apie 5 proc. ploto. Iš viso rūmų plotas yra 330 000 kv. m ir viskas viduje yra taip pat gigantiška. Didžiausia salė yra 2 200 kv. m ploto, turi judančias lubas – jos įrengtos, kad viduje galėtų nusileisti sraigtasparnis.
Rūmų aukštis siekia 85 m. Tačiau dar yra 92 m patalpų įrengta po žeme. Kambarių skaičius matuojamas tūkstančiais.
Iki galo šie gigantiški rūmai taip niekada ir nebuvo įrengti. Sakoma, jog statant juos Rumunija puolė į gilią ekonominę krizę, nes visi šalies ištekliai buvo nukreipti į šią statybą.
Liežuviai plaka, kad požeminiuose aukštuose yra įrengtas atominis bunkeris ir netgi atvesta metro linija. Ar tai tiesa, nežinau, bet įspūdis čia apsilankius tikrai nemenkas. Tai – būtina apsilankyti sąrašo objektas, juolab, kad ekskursija tikrai nebrangi.
Patys rumunai nelabai mėgsta šį gigantą. Kai kurie tvirtina, kad jis pareikalavo per daug aukų ir simbolizuoja vergovę. Todėl kelia slogią nuotaiką ir prisiminimus.
Panašių pastatų pilnas Bukareštas. Žinoma, N.Čiaušesku rūmams niekas neprilygsta, tačiau rūmų-gigantų netrūksta. Matyt, rumunų architektai mėgo gigantus.
Nerami naktis traukinyje
Po trumpos, bet įdomios viešnagės Bukarešte, mes vėl keliaujame. Naktinis traukinys į Belgradą iš tiesų nebuvo užpildytas. Pasirodo, kad vagonų, važiuojančių į Belgradą, buvo gal du, o visi kiti buvo skirti Rumunijos vidaus maršrutui. Todėl kiti vagonai buvo pilnutėliai, o mūsiškis tuščias ir tylus.
Labai nudžiugome, kai traukiniui pajudėjus į mūsų kupė niekas neatėjo. Bent jau išsimiegosime praktiškai gulomis, pasidžiaugėme. Ir pasidžiaugėme savo sprendimu nepirkti brangių bilietų į miegamąjį vagoną. Pasidalinome Bukarešto įspūdžiais, ramiai pavakarojome ir sumigome mąstydami, kokie nuotykiai mūsų laukia Serbijoje.
Tačiau būtų per daug nuobodu, jei taip viskas taip būtų ir pasibaigę. Sapnuojant gal penktą sapną mūsų kupė durys prasivėrė ir į ją įgriuvo rumunų porelė. Įgriuvo ir atsisėdo lyg niekur nieko, taip išsklaidydami mūsų sapnus ir priversdami drastiškai pakeisti gulimąją poziciją.
Nauji bendrakeleiviai atrodė įtartini, todėl nerimavome, kad mes čia sumigsime, o jie tuo metu mus ramiai apšvarins bemiegančius.
Todėl visą kelią snaudėme kiauramiegiu nepatogiai rangydamiesi, vis pramerkdami akis patikrinti, ar kaimynai nekrausto mūsų kuprinių. Juokingai jie sėdėjo, draugiškai susispaudę, apsižergę savo gariūninius maišus, kaip mumijos tylėdami ir nejudėdami. Sunku įsivaizduoti, kaip galima taip visą naktį išsėdėti akių nesumerkus – kaip kareiviams poste ir net nesišnekant tarpusavyje.
Vos prašvitus porelė išlipo Timišoaros mieste, bene paskutinėje Rumunijos stotyje, palikdami mus, praleidusius naktį beveik be miego. Dar apmaudžiau pasidarė kai vagono palydovas pasakė tai, ką aš ir pats įtarinėjau. Bendrakeleiviai savavališkai atėjo į mūsų vagoną ir įsigrūdo į mūsų kupė. Jie turėjo sėdėti vagone, skirtame vietiniams maršrutams. Matyt, žmonėms buvo per daug nepatogu ir sumanė pasiieškoti geresnės vietos praleisti naktį.
Tarptautinis vagonas tam idealiai tiko. Beliko pasidžiaugti, kad bent jau nebuvo apvogti.
Serbija mus pasitiko drastiškai sublogusiu oru ir lietumi bei kukurūzų ir saulėgrąžų laukais, keičiančiais vienas kitą. Apsirengėme šiltesnius drabužius (kokius tik turėjome) ir netrukus privažiavome Serbijos sostinę – Belgradą. Jis – labai netoli nuo sienos su Rumunija. Pasienyje įlipo dvimetriniai pasieniečiai ir kurį laiką per raciją aiškinosi, ar lietuviams nereikia vizų į Serbiją.
Belgrade, kaip ir Bukarešte, praleidome porą dienų. Tačiau apie tai ir apie kelionę į šiaurę, link Lietuvos, – pasakojimas kitame straipsnyje.
DAUGIAU AUTORIAUS TEKSTŲ APIE KELIONES TRAUKINIU:
