Tiesa, sovietmečiu traukiniai Kėdainiuose būdavo ne toks retas reiškinys, kaip dabar. Jie važiuodavo daug dažniau. Pamenu, atvažiavę pasisvečiuoti giminaičiai skųsdavosi, kad dėl traukinių naktimis neišsimiegodavo, o aš tik krizendavau.
Automobilis tada buvo nedažna transporto priemonė, todėl daugiausia ir keliavome traukiniais. Mediniu ir dažniausiai perpildytu „dyzeliuku“ su tėvais nuolat važiuodavome pas senelį. Net ir šiandien atsimenu visas stoteles nuo Kėdainių iki Pavenčių paeiliui.
Dabar gyvenu toli nuo geležinkelio. Lietuvoje tiek traukinių, tiek jais besinaudojančių keleivių gerokai mažiau, tačiau man traukinys iki šiol yra pati mėgstamiausia keliavimo priemonė. Gaila, kad Lietuvoje maršrutų labai mažai, jie trumpi ir nuobodūs.
Todėl kaskart keliaudamas užsienyje ieškau būdų, kaip kuo daugiau keliauti traukiniais, o ypač naktiniais. Patogiausia tą daryti yra į rytus nuo Lietuvos esančiose valstybėse, nes jose dideli atstumai ir ilgos kelionės traukiniais yra gerokai pigesnės nei Vakaruose. Viena šių šalių – Ukraina. Šioje didelę teritoriją turinčioje valstybėje kelionės traukiniais vis dar labai populiarios.
Ukrainoje traukiniais keliauti teko ne kartą. Viena įsimintinesnių kelionių buvo į Rusijos aneksijos išvakarėmis gyvenusį Krymo pusiasalį.
Pripratę, kad Lietuvoje traukinio bilietus be problemų galima įsigyti tik atvykus į stotį, Kijeve pasielgėme kiek apdairiau ir į naktinį traukinį įsigyti bilietų atvykome iš ryto. Pasirodo, tokio apdairumo gali būti maža. Atstovėję milžinišką eilę, gavome beveik paskutinius bilietus tam pačiam vakarui. Pardavėja teigė, kad mums labai pasisekė, nes gauti bilietus į Sevastopolio traukinį tą pačią dieną yra gana sudėtinga. Todėl Ukrainoje traukinio bilietus rekomenduoju įsigyti iš anksto.
Beje, jie neįtikėtinai pigūs. Kelionės per visą Ukrainą kainos prasideda nuo 10 eurų, priklausomai nuo to, kokio tipo vagoną pasirinksi. O juk taip dar sutaupoma ir nakvynės sąskaita, nes miegi važiuodamas.
Kaip viskas vyksta?
Kaip ir visose NVS valstybėse, taip ir Ukrainoje kelionė traukiniu nėra tik nuvažiavimas iš taško A į tašką B. Tai yra procesas, gyvenimo dalis. Čia į uždarą erdvę sukišti nepažįstami žmonės susipažįsta, bendrauja, politikuoja, valgo ir geria kartu. Kad kartu miegotų nesu matęs, bet girdėjau istorijų, kad visko nutinka.
Tąkart naktinis traukinys Kijevas–Sevastopolis buvo tiesiog puikus. Jame buvo restoranas ir veikiantis oro kondicionierius. Iš pradžių mes sėdėjome trise, o vėliau į ketvirtą kupė lovą gavome kaimyną – labai draugišką ukrainietį Mišą, su kuriuo greit radome bendrą kalbą.
Miša buvo be galo vaišingas. Tik pakilus ieškoti restorano, bendravimo sušildytas vaikinas išpūtė akis: „Nu što vy!“ (liet. „Na ką jūs!“) – ir pradėjo krauti iš krepšio mamos įdėtas gėrybes. Jomis, beje, ne tik mus, bet ir pusę vagono galėjo pamaitinti. Ir pagirdyti, žinoma, nes netrukus, maloniai sukliuksėjo į stiklinę pilamos degtinės garsas.
„Miša, – sakom. – Pasilik vaišes ten, kur važiuoji, juk turbūt ten jas ir veži.“ „Nė už ką, – tarė Miša. – Jūs – mano šalies draugai ir svečiai, aš jums ne tik savo degtinę, bet ir širdį atiduosiu.“
Ginčytis nenorėjome, tad greit nėrėme į rutininį Ukrainos traukinių gyvenimą, vaišindamiesi Mišos mamos lauknešėliu. Buvo linksmas vakaras su diskusijomis apie viską ir netgi dainomis. Ukrainietiškomis, žinoma. Miša juk nemoka lietuviškų.
O mes mokam: „Ty ž menja pidmanula“. Dainavome tyliai, kad neišlaipintų iš traukinio girtų šalies svečių. Važiavome smagiai. Žmonės, važinėję traukiniais po Sovietų Sąjungą, mane ne tik supras, bet ir prisimins savo jaunas dieneles.
Pasibaigus vienam buteliui, Miša ištraukė antrą, nepaisydamas prieštaravimų. Akivaizdu, kad tuo metu jis mus laikė geresniais draugais, nei tuos, kuriems tą butelį vežė.
Traukiniui sustojus tarpinėse stotyse, jose užverda gyvenimas. Kai sustojome kažkokioje kaimo stotyje vidurnaktį, traukinį apspito minia kaimiečių, siūlydami prekes. Iš jaunos ukrainietės nusipirkome stiklainį agrastų. Kaina buvo tokia maža, kad sumokėjome dvigubai daugiau, nei prašė. Bet už tai Miša merginai liepė eiti tiesiai namo, o ne pas vyrus. Koks padorus, pamaniau susižavėjęs – rūpinasi tautiečių moraliniu veidu.
Beje, kijevietis Miša visą kelionę į šuns dienas dėjo Donecką ir jo gyventojus. Man priminė kai kuriuos epizodus iš Lietuvos. Pavyzdžiui, kaip kai kurie vilniečiai nevalingai suirzta vien tik išgirdę žodį Kaunas.
Rytas traukinyje gali būti įvairus, o tai labai priklauso nuo vakare išgerto alkoholio kiekio. Man jis nebuvo pats geriausias. Tačiau dar blogiau buvo kartu keliavusiam broliui Vytautui. Tad sustojus dar vienoje stotyje mes su Miša išlipome iš traukinio paieškoti vandens.
Į vagoną lipo prekeiviai, siūlydami keliautojams pirkti įvairų šlamštą. Į mūsų kupė, kurioje sėdėjo vienas likęs Vytautas, užėjo močiutė, pageidaudama pasismulkinti kupiūrų. Vytautas atsakė neturįs, tačiau moteriškė buvo atkakli ir prašė pažiūrėti dar kartą. Nuoširdusis Vytautas nepatikliai moteriškei netgi padavė savo pinigus, kad pati pažiūrėtų ir įsitikintų, jog smulkių kupiūrų nėra. Pastaroji įsitikino ir išėjo. Tik po kurio laiko Vytautas pastebėjo, kad nuoširdumas jam kainavo apie 60 JAV dolerių, nes būtent tokios sumos piniginėje ir trūko. Miklių pirštelių moteriškė papuolė.
Kai grįžome ir Vytautas viską papasakojo, Miša tik rankomis suplojo ir sužiopčiojo, negalėdamas patikėti Vyto kvailumu. Kas gi duoda nepažįstamajam palaikyti savo pinigus? Vytautas ne tik kad susimokėjo už pamoką, bet ir privertė iš dalies sumokėti už ją ir mus, nes kurį laiką sėdėjo surūgęs kaip naginė bei gadino mums ir taip ne per geriausią nuotaiką.
Kaip ten bebūtų, važiavome toliau, retkarčiais vis pasišaipydami iš surūgusio ir neįtikėtinai apsižioplinusio Vytauto. Ir vis labiau artėjome prie Juodosios jūros.
Praleidus kelias dienas prie jos, mūsų kelionė driekėsi Odesos ir Moldovos link. Kaip keliavome? Žinoma, kad gyvu ir šurmuliuojančiu naktiniu ukrainietišku traukiniu. Šįsyk taip linksma nebuvo, nes buvome apiplėšti ukrainiečių pasieniečių. Bet apie tai – kitoje dalyje.