Prie Kražantės upės prisiglaudusi Kelmė pirmą kartą paminėta XVI a., bajorams Gruževskiams įkūrus dvarą. Vėliau, nutiesus plentą Tilžė-Ryga, Kelmė tapo stambia pašto diližanų stotimi, prekybviete, garsėjusia arklių turgumis. Visgi į didesnį miestą Kelmė niekada taip ir neišaugo: ją nuolatos niokojo gaisrai bei karai.
Mokykla, įsikūrusi spirito gamykloje
Mieste vietos trūko net mokyklai, kuri tarpukariu buvo įkurta Gruževskių dvaro alaus daryklos pastate. „Šiame pastate tarpukariu buvo įsikūrusi Kelmės progimnazija – anksčiau kurį laiką čia Gruževskiai turėjo spirito varyklą, vėliau pastatas buvo netekęs savo paskirties“, – pasakoja Kelmės istorijos tyrinėtojas Rimantas Serva.
Ypatinga diližanų stotis
1932-aisiais progimnazija persikraustė į naujai atidarytus Kelmės šaulių namus. Dabar šiame pastate įsikūrė Kelmės rajono savivaldybė.
„Kalbant apie Kelmę, reikėtų paminėti, kad miestas išaugo XIX a. viduryje, kai nutiestas plentas iš Rygos į Karaliaučių. Būtent tuo laikotarpiu pastatytas ir šis pastatas. Pirminė jo paskirtis – diližanų stotis. Būtent šiame pastate apsistodavo keliautojai, vykstantys toliau link Tauragės“, – tikina R.Serva.
Labiausiai nusipelnęs kelmiškis – Vladas Putvinskis
Ko gero, labiausiai nusipelnęs Lietuvai veikėjas, kilęs iš Kelmės, buvo Vladas Putvinskis – šaulių sąjungos įkūrėjas. V.Putvinskis studijavo agronomiją Vokietijoje – jis pirmasis Lietuvoje mokino ūkininkus auginti karpius, įvedė sėjomainą, domėjosi pieno ir gyvulių ūkio naujovėmis. Jo iš tėvų paveldėtas Graužikų dvaras tarpukariu buvo pavyzdinis.
„V.Putvinskis, kurdamas šaulių sąjungą, stengėsi, kad kiekviename miestelyje būtų šaulių namai. Ir netgi vaikščiodamas su savo sūnumi po Kelmę kalbėjo, kad šis pastatas puikiai tiktų šauliams“, – pasakoja muziejininkas.
Puošnus XIX a. pabaigos pastatas buvo nupirktas drauge su kieme stovėjusiomis dvaro arklidėmis ir pritaikytas iš karto dviem įstaigoms – šaulių namams ir progimnazijai. Buvusiose dvaro arklidėse buvo įrengta salė. Įdomu, kad pastatas, turėjęs tapti Putvinskio „paminklu“, tam tikra prasme jau buvo susijęs su jo biografija – 1906 m. rusų dragūnai, gabendami V.Putvinskį į šaulių kalėjimą, buvo jį įkalinę šiame pastate, kuriame kadaise buvusi ir daboklė.
Pieninės pavadinimas, keliantis šypseną
Tarpukario Kelmėje veikė dvi stambesnės pramonės įmonės: pieninė ir linų fabrikas. 1925 m. Kelmėje buvo įkurta pieno perdirbimo bendrovė gražiu pavadinimu „Džiaugsmas“. Ji turėjo savo sunkvežimį, kuriuo surinkdavo ūkininikų primelžtą pieną. Po 5 metų bendrovė pasistatė savo pieninę, gamino sūrius, sviestą ir kitus pieno produktus.
„Pieną tiekė daugiau nei 900 ūkininkų, pienininkai vos spėjo perdirbti turimą produkciją. Iš Kelmės pagamintą sviestą veždavo į Angliją bei Vokietiją. Tiesa, sūrių produkciją pieninė realizuodavo tik Lietuvoje“, – apie didžiulę pieninę ir nemenkus jos pajėgumus atskleidžia A.Serva.
Fabriką pastatė mainais už linus
Dar vienas Kelmės augimo ženklas – linų ir medžio apdirbimo fabrikas. „Turėkite galvoje, kad du cukraus ir linų fabrikai – Pavenčių bei Marijampolės, pastatyti už pinigus, kurie buvo gauti parduodant linų pluoštą čekams. Šiuos fabrikus statė čekų firma „Škoda“ ir jie viską ėmė mainais už linus, nes Lietuva nelabai turėjo tuo metu ką daugiau pasiūlyti“, – teigia buvęs linų fabriko vadovas Linas Trumpulis. Šiandien išlikusi tik fabriko transformatorinė. Daugiau elektros nei ši transformatorinė tarpkariu gamino tik Kelmės malūnas, priklausęs bajorams Gruževskiams.
Žalpiuose – viena moderniausių pieninių Lietuvoje
Nuo Kelmės nutolsime 20 km į nedidelį Žalpių miestelį. „Didžiuojamės, kad Žalpiuose yra gimę ir gyvenę žmonės, žinomi visai Lietuvai – gydytojas ir vertėjas Jeronimas Ralys, išvertęs pirmąją „Homero odisėją“ iš graikų kalbos bei steigiamojo seimo narys Kazimieras Ralys“, – pasakoja Žalpių bibliotekininkė Alina Žalandauskienė.
Su ponia Alina aplankysime vietą, kurioje tarpukario pabaigoje buvo pastatyta tuo metu moderniausia Lietuvoje Žalpių pieninė, kurią susprogdino vokiečiai 1944 m. „Šioje vietoje stovėjo viena moderniausių pieninių Lietuvoje. Buvo gan galingas sviesto perdirbimo įrenginys, kuris buvo parvežtas iš Vokietijos. Kitose pieninėse tokių tiesiog nebuvo“, – pasakoja A.Žalandauskienė.
Sparčiai nykstančios kantičkinės giesmės
Netoli buvusios moderniausios Žalpių pieninės išlikusi stovi medinė Žalpių šv. Benedikto bažnyčia. Medinės, liaudiško stiliaus Žalpių šv. Benedikto bažnyčios statybas Plusčiauskų dvaro žemėje iniciavo kunigas Izidorius Gudavičius.
„Kada yra švenčiami šv. Benedikto atlaidai, mergelės Marijos paveikslas yra išimamas ir perkeičiamas į Benedikto paveikslą. Taip pat nuo seno turime gražią tradiciją per kiekvienas šventas mišias giedoti kantičkines giesmes. Tai yra nepakartojama, nes senos tradicinės giesmės ne vienoje parapijoje jau yra išnykusios“, – tikina klebonas Remigijus Katilius.
Bažnytinės arba kantičkinės giesmės užrašytos dar XIX a. Giedamos iš autentiškų giesmynų, todėl jose nepakitusi nei melodija, nei tekstas. Kantičkines giesmes gieda ir Žalpių gyventojos – seserys Teresė Ralienė bei Ona Makarienė. „Chore išgiedojome daugiau nei šešiasdešimt metų. Giesmes pradėjome giedoti nuo trylikos metų“, – laidoje „Stop juosta“ giesmes giedos ir prisiminimais dalinsis seserys.
Kazimieras Ralys ir jo kultūrinis palikimas
Laidoje – netikėtas susitikimas su Dobilu Raliu. Šis vyras – steigiamojo seimo nario Kazimiero Ralio, iniciavusio ir Žalpių mokyklos statybą, sūnus. K.Ralys – politikas, žurnalistas, mėgo režisuoti vaidinimus.
„Mano tėvui rūpėjo šviesti savo kaimynus – dalintis tuo, ką jis mokėjo. Žalpiškiams jis buvo toks pramaniūga, kuris sukėlė kultūrinį pakilimą. Žalpiuose, jo namuose buvo įsteigtas pirmasis rajone šaulių būrys, turėjęs orkestrą“, – tikina D.Ralys.
