Tuo metu jai labiausiai rūpėjo žmogaus imunodeficito virusas. Kai pakviečiau į restoraną, ji papasakojo apie Turkanos ežero slėnį ir tai, kokia graži yra Kenija, daugiau kalbėjome apie AIDS ir ŽIV, kuriuo jos rajone užsikrėtusi kas trečia moteris. Tada pagalvojau, kad būtų labai įdomu apsilankyti toje Rytų Afrikos egzotiškoje šalyje, iš kurios kadaise žmonės pasklido po visą planetą. Tad vėliau, kas kartą išgirdęs žodį „Kenija“, pagalvodavau ne apie liūtus ir dramblius, o susirūpinusią dėl Juodojo žemyno žmonių Ashurą ir paslaptingąjį Turkanos ežerą.
Šalis, kurioje visko yra daug
Kenijai pavyko pažaboti ŽIV, tačiau tai tebėra rimčiausias sveikatos apsaugos iššūkis šioje šalyje. Tai – kaip šešėlyje tūnanti hiena, kuri laukia progos pulti, sako vietos gyventojai, kurie mėgsta su svečiais pasikalbėti ne vien apie tai, kas yra gero jų šalyje.
O gero buvusioje britų kolonijoje išties tiek daug, kad pakaktų dešimčiai valstybių. Nors pagal dydį šiame žemyne ji tik 23 vietoje, gamtos ir žmonių įvairovė – pribloškianti. Garsieji nacionaliniai parkai – Cavo, Masai Mara, Amboselis, netgi dalis Serengečio – iš viso jų šalyje net 54.
Čia auga arbatžolės, iš kurių – mano gomurio supratimu – gaminama skaniausia pasaulyje arbata. Čia žydi tiek daug, tokių įvairių ir ištvermingų gėlių, o Kenija jomis parūpina daugelį valstybių. O kur dar kava, žuvis, iškasenos. Lyg to būtų maža, jie pas save šiaurėje neseniai dar atrado ir naftos.
Tiesa, gyventojų čia irgi nemažai – apie 47 milijonus, tačiau jų perteklius šaliai negresia – pagal gyventojų tankį šalis yra kažkur pasaulinės lentelės viduryje. Oficialios kalbos – svahilių ir anglų, tačiau šalis tokia įvairi ir marga, kad visai nestebina faktas apie net 68 ten aktyviai vartojamas kalbas.
Turtingiausi ir įtakingiausi čia tie, kurie kadaise atplaukė iš Indijos. Nemažai žodžių ir dabar hindi kalbos kilmės. Tačiau vis dar stipriai juntama britų kultūros įtaka, važiuojama kairiąja kelio puse, pagarbiai atsiliepiama apie monarchijos valdovę ir tam tikromis aplinkybėmis užsimena apie gerąjį kolonizatorių palikimą. Šiaip vietiniai nelinkę burnoti nei ant britų, nei ant dabartinės valdžios – vis tai vertina su tam tikru pagarbumu, kurio vakarietiškose visuomenėse politikai yra seniai netekę.
Keliai čia palyginti neblogi, juos tiesia kinų kompanijos. Klimatas – vėsesnis, nei galėtum tikėtis iš pusiaujo Afrikos. Tai – palyginti dėl aukštos geografinės padėties ir vyraujančių vėjų. Didžiuliai plotai skendi miškuose, o Kenija – viena žaliausių Afrikos šalių.
Geroji žinia – turistų sumažėjo
Ernesto Hemingway‘aus, Karen Blixen, Joy Adamson bei kitų rašytojų su meile ir ilgesiu aprašytoji Kenija jau daugelį metų daugeliui žmonių yra tiesiog kitaip tariamas žodis „safaris“. Tačiau Kenija – kur kas daugiau nei didysis penketas, kurio ten nuvykus tiesiog neįmanoma neišvysti. Ką ten safaris, pirmąsias žirafas galite pamatyti ramiai besiganančias savanoje šalia Nairobio tarptautinio oro uosto.
Šių elegantiškų ilgakaklių Kenijoje tiek daug, kad išradingi verslininkai prieš keletą metų netoli sostinės įkūrė Žirafų sodybą. Tai prabangus kolonijinio stiliaus viešbutis, kurio apylinkėse ganosi dešimtys šių didelių žinduolių, kurie dažnai užsuka į kiemą ir tiesia kaklus pro langą, kad gautų įprastų skanumynų.
Apsigyventi ten, kaip ir užsisakyti safarius Kenijoje – nepigus malonumas. Buvusi britų kolonija, kurioje iš esmės nėra vidutinės klasės, o tik vargšai ir turtuoliai, gyvena iš turizmo ir žemės ūkio.
Nors vietos gyventojai verčiasi sunkiai, atvykėlis už viską mokės brangiai. Juk tai Kenija, po galais. Jei esi čia, vadinasi, gali susimokėti pagal aukščiausius tarifus. Tokia yra generalinė turizmo plėtros linija, prie kurios mielai prisideda turtingi vakariečiai.
Visų pirma, nostalgiją šiems kraštams jaučiantys britai, kurių karalienė Elizabeth II kaip tik keliavo po Keniją tuo metu, kai mirė jos tėvas ir jai atiteko karūna. Nuo britų pagal skaičius nedaug atsilieka anglai ir italai. Tiesa, pastaraisiais metais baimė dėl Ebolos viruso gerokai pakenkė Kenijai – lankytojų srautai ir pajamos iš turizmo yra gerokai sumažėję.
Mums, nemėgstantiems pliažo minių ir masinio turizmo, tai – gera žinia. Kuo mažiau žmonių, tuo didesnė tikimybė taip toli nuvykus sučiupti už uodegos tą atradėjo jausmą, kurį kiekvienas nešiojamės širdyje nuo tų laikų, kai perskaitėme „Kilimandžaro sniegynus“, „Iš Afrikos“ ar „Gimusi laisva“.
Žmonėms panašių minčių dėl nuotykių Afrikoje kyla jau nuo XIX amžiaus vidurio, kai iškilo Tanzanija ir Kenija – dvi klasikinių safarių kryptys. Vėliau atsirado ir kitų, tačiau šios iki šiol valdo Afrikos mylėtojų širdis.
Kaip milijoną antilopių perkelti per upę
Gerai, apsisprendėte – gražuolė Tanzanija su poilsiu Zanzibaro saloje kitą kartą. Važiuojam į Keniją. Pirmas ir labai svarbus klausimas – kada. Ogi vasarą, per moksleivių atostogas ir su vaikais, jei galite sau tai leisti. Net jei negalite ir vaikams geriau prie Baltijos jūros – birželis, liepa ir rugpjūtis yra tas metas, kai šimtai tūkstančių galvijinių antilopių, zebrų ir gazelių pajuda didžiuoju koridoriumi į Šiaurę, kitaip tariant, iš Tanzanijos į Keniją. Įspūdingiausi ir dramatiškiausi epizodai vyksta ties krokodilų knibždančia Maros upe, kurią tenka kirsti raguočiams.
Jūsų tikslas – tuo metu atsidurti Masai Maros parke (su fotoaparatu ar be jo) ir mėgautis vienu įspūdingiausių iki mūsų laikų išlikusių laukinės gamtos reginių. Niekur niekaip ir niekada, net didžiausioje Šiaurės Amerikos galvijų fermoje, jūs nepamatysite iš arti šitiek gyvūnų.
Didysis penketas – dramblys, liūtas, buivolas, raganosis ir leopardas – patys ateis jūsų pažiūrėti. Beje, ar žinote, kodėl išskirti šitie žvėrys? Ogi todėl, kad tais laikais, kai safariai reiškė ką kita, juos būdavo sunkiausia sumedžioti pėsčiomis.
Atvykus iš Nairobio čia pakaks keturių dienų. Vieną jų skirkite skrydžiui oro balionu virš plynaukštės ir upės. Siužetas – tas pats, tačiau perspektyva – visai kitokia. Iš dangaus atrodo, kad apačioje kažkas išardė milžinišką skruzdėlyną ir visi jo gyventojai pasileido bėgti. Iki pat horizonto savana juda, kruta, banguoja. Masinis žolėdžių judėjimas privilioja plėšrūnus, todėl ten atsidūrę galite tikėtis ir gyvenimiškų dramų, ir puotų ant žolės.
Žinoma, šis procesas vilioja ne tik žvėris, bet ir žmones, todėl teks susitaikyti su tuo, kad dažnai „Land Rover“ visureigių jūsų akiratyje bus daugiau nei dramblių ar raganosių. Vis dėlto yra vietų, kur turistai užsuka rečiau, o tai – mažiau žinomi Sambūrų iš Šabos nacionaliniai parkai.
Tas tobulas kadras su sniegu Afrikoje
Dar vienas Kenijos privalumas, palyginti su didžiąja kaimyne Pietuose – tie tobuli kadrai, kuriuos nesunkiai gali padaryti ir ne itin patyręs fotografuotojas, jeigu jį paleidi Amboselyje. Žinoma, ir Tanzanija labai fotogeniška, tačiau būtent šio parko pirmajame plane užtiksite besiganančius dramblius, o foną dailiai užpildys jo didenybė Kilimandžaras su balta kepure ir melsvų debesų šaliu.
Masajų kalba „amboseli“ reiškia sūrios dulkės, ir tai labai daug pasako apie šią vietą. Daug, bet ne viską, nes šiuose kadaise išgaravusio ežero vietoje užaugusiuose atvašynuose ir savanoje dėl palankių sąlygų veisiasi daugybė žvėrių – nuo pačių didžiausių iki mažiausių. Kaip ir Masai Maros parke, čia daugiausia gyvena šios galingos genties atstovai, nepakenčiantys minties, kad į šias žemes gali pretenduoti kitų genčių atstovai. Čia yra jų kaimai, kuriuose raudonai apsirengę aukštaūgiai kariai sušoks vieną kitą tradicinį šokį ir nusifotografuos atminčiai.
Ne, tai ne afrikietiškos Rumšiškės, kaip galėtumėte pamanyti. Jie iš tiesų čia gyvena, augina gyvulius, medžioja ir labai rimtai vertina savo tradicijas. Čia vis dar formaliai reguliuojami gyvenimo ciklai, o berniuko tapimas vyru – vienas svarbiausių. Būsimieji medžiotojai apipjaustomi sulaukę tam tikro amžiaus, dažniausiai 16–18 metų.
Dar visai neseniai šio tapimo ritualo dalimi buvo iššūkis nužudyti liūtą, tačiau žvėrių žudymą gentys pakeitė bėgimu ir kitomis fizinės ištvermės varžybomis. Didžiosios katės šioje šalyje buvo naikinamos ilgai ir nuosekliai, tad nenuostabu, kad šalis, kadaise galėjusi pasigirti ketvirčiu milijonų liūtų, neseniai susigriebė, kad jų teturi vos 35 tūkst. Geriau jau sportas nei paskutinio liūto laidotuvės, visai logiškai, nors ir gerokai pavėluotai nutarė masajai.
Amboselyje teko matyti tokį ritualą – daug spalvų, labai triukšminga, o aistrų – ne mažiau nei futbolo čempionato finale. „Jie visai kaip vaikai“, – tokia mintis dar ilgai sukosi galvoje, lydima ugningų rungčių vaizdinių.
Antrąją straipsnio dalį rasite rytoj.
15min kelionių rubrika „Pasaulis kišenėje“ kartu su egzotinių pažintinių kelionių organizatoriumi „Travel Planet“ pristato metų projektą – „Kelionių kalendorius“. Visus metus pasakosime jums apie šalis, regionus ar miestus, kuriuos geriausia aplankyti tuo metu.
