Šioje Afrikos valstybėje įkurtame Katalikiškame Rytų Afrikos universitete (angl. The Catholic University of Eastern Africa) 2011-2014 m. E. Markovas studijavo teologiją.
Anot dabartinio Kauno jėzuitų gimnazijos kapeliono E.Markovo, daugelis žmonių mato Afriką stereotipiškai – kaip skurdų žemyną, kuriame gyvena egzotiški gyvūnai. Prieš nuvykdamas į Keniją, į žmonijos lopšiu vadinamą Rytų Afrikos valstybę, panašiai manė ir jis, tačiau laikui bėgant jo nuomonė keitėsi, o stereotipai griuvo.
„Atskridus vėlai vakare, mane pasiėmė su taksi. Važiuodamas Nairobio miestu mačiau, kad jame yra prekybos centrai, dangoraižiai, skurdo iš pirmo žvilgsnio nesimatė. Dangoraižių ten daugiau nei Vilniuje ar kai kuriuose Europos miestuose. Po truputėlį stereotipai dingo, o susipažinus ir daugiau pabendravus su vietiniais, pamačiau, kad nors mūsų kultūros skiriasi, tačiau žmonės yra draugiški ir geri. Be abejo, skurdo yra – už blizgančių fasadų paėjus kelis kilometrus pamatai lušnynus“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovas.
Kenijoje E.Markovą nustebino dažna patikra – prieš įlipant į autobusą keleiviai patikrinami metalo detektoriumi. Lygiai tas pats laukia einančių į parduotuvę ar bažnyčią.
„Kiekvienas pastatas, vartai ar kiemas yra saugomas apsaugos darbuotojų. Todėl aš juokaudamas sakydavau, kad Kenijoje populiariausia profesija yra apsaugos darbuotojas“, – sakė pašnekovas.
Didmiesčių paraštėse
Nemaža dalis Kenijos gyventojų glaudžiasi lūšnynuose. Kibera – didžiausias visoje šalyje ir vienas iš didžiausių visame pasaulyje. Penkių kilometrų atstumu nuo sostinės Nairobio centro esančioje gyvenvietėje gyvenančiųjų skaičius nėra aiškus, tačiau kalbama, kad jis gali sudaryti penktadalį sostinės gyventojų.
Kiberos lūšnynas, kurio pavadinimas reiškia „mišką“ arba „džiungles“, atskleidžia etniškai margą gyvenvietės, pradėjusios formuotis prieš daugiau nei 100 metų, sudėtį.
„Didžiausia migracija visoje Afrikoje vyksta iš kaimų į miestus, kur yra daugiau galimybių. Miestai sparčiai auga, juose gyvena labai daug žmonių. Skurdas didelis, nes suvažiavę žmonės iš kaimų neturi, kur gyventi, taip susidaro lūšnynai. Lūšnynuose yra „patogu“ – tereikia tik stogo virš galvos ir viskas, nes nėra šalta“, – prisiminimais dalinasi lietuvis.
Daugelis atvykusiųjų iš kaimų pradeda gyventi lūšnynuose ir tuo metu ieškosi darbo ar kitos veiklos. Lūšnynuose gyvena ir tie, kuriems mieste sunku pritapti. Taip pat lūšnynuose gyvena somaliečiai. Daugiau nei prieš dvidešimt metų, prasidėjus neramumams Somalyje, vėliau prasidėjus sausroms, Kenija priėmė somaliečius, ieškančius prieglobsčio. Dadaab mieste įsikūrusioje didžiausioje pabėgėlių stovykloje pasaulyje priskaičiuojama apie 350 tūkst. somaliečių. Pastaraisiais metais pasigirsta kalbų, kad Kenijos vyriausybė nori šią stovyklą uždaryti.
E.Markovas pasakoja, kad praėjus vieneriems studijų metams Nairobyje jis turėjo galimybę iš arti pamatyti vieną iš lūšnynų. Į Kenijoje vykusią jėzuitų konferenciją atvyko dar vienas jėzuitas iš Lietuvos, dabartinis jėzuitų gimnazijos Vilniuje kapelionas Vytautas Sadauskas ir jie kartu vyko į Kamgemi lūšnyną, kuris, kaip Kibera ir dar daugiau nei dešimt kitų, yra išsidėstęs Nairobio priemiestyje.
Jame gyvenančiųjų skaičius perkopia 100 tūkst. Kenijoje studijavęs kapelionas teigia, kad lūšnynuose egzistuoja netgi kastos. Tie, kurie gyvena geriau, turi televizorių, elektrą, dujinę viryklę, dažniausiai gyvena net ne pačiame lūšnyne. E.Markovas su kolegomis padėjo vienai tokiai šeimai, kuri gyveno šalia lūšnyno.
„Kartu su Vytautu nuvažiavome į vieną jėzuitų parapiją, Kamgemi lūšnyną. Lankydamiesi ten mes išsirinkome vieną šeimą – vienišą motiną su trimis vaikais, kurie gyveno ne pačiame lūšnyne. Ši mama pardavinėjo daržoves, nes turėjo mažą darželį. Per dieną už parduotas daržoves gaudavo turbūt apie 50 centų. Viena iš jos atžalų kaip tik jau ėjo į jėzuitų mokyklą, todėl norėjome, kad ir kiti du galėtų eiti. Sugalvojome akciją, kurios sklaida vyko mokyklose, kad ir kiti vaikai iš šios šeimos išgalėtų lankyti mokyklą. Dar sugalvojome, kaip mamai galime padėti plėtoti verslą – pastatyti prekyvietę ar kioską, kur ji galėtų pardavinėti daržoves“, – pasakoja E.Markovas.
Įdomu tai, kad po kelių metų, pasibaigus pašnekovo studijoms, vieniša motina prekiavo ne tik daržovėmis, bet ir greitu maistu. Ji turėjo vieną įdarbintą darbuotoją, todėl galėjo skirti daugiau laiko savo vaikams. Be to, šeimyna išsikėlė gyventi į kitą vietą.
Kova dėl ganyklų plotų ir gyvulių
E.Markovas pasakoja, kad studijų laikotarpiu iš arčiau susipažino ne tik su įvairių Afrikos valstybių gyventojais, tačiau taip pat su Kenijoje, Tanzanijoje, Burundyje ir Ruandoje gyvenančia masajų gentimi.
Nors ši gentis įsikuria atokiose vietovėse ir atsiskyrėliškai, tačiau jam pasisekė, mat vienas meksikiečių misionierius dirbo su masajais – jų gyvenvietėse steigė mokyklas ir mokėsi suahelių kalbos.
„Masajai yra išskirtiniai. Atokiai gyvena, yra klajokliai, ryškiai rengiasi. Vietiniai sakydavo, kad kitas gentis galima nustatyti pagal kalbą, pavardę arba kartais pagal elgesį. Iki šiandien yra nusistovėję, kad prezidentas ar ministras pirmininkas turi būti tam tikros genties atstovas. Todėl dažnai ir kyla neramumų, kai jos nepasidalina valdžios“, – aiškina vyras.
Anot pašnekovo, masajai yra dėkingoje situacijoje, nes jie turi didžiausius plotus ir valstybė juos remia ir palaiko – jiems leista gyventi netoli nacionalinių parkų, tačiau draudžiama medžioti liūtus ar kitus gyvūnus. Antra svarbiausia ekonominė veikla po paslaugų sektoriaus – žemės ūkis. Čia auginama arbata, kava, kukurūzai, ganomi gyvuliai.
„Masajai pakankamai taikiai klajoja ir gano gyvulius. Kitos gentys taip pat verčiasi gyvulininkyste – turi labai didelius gyvulių ūkius ir tada, o kai būna sezonas, juos išvaro ir gano. Gyvuliai Kenijoje auginami tiktai mėsai, o ne pieno produktams. Jų afrikiečiai nelabai turi, jie yra labai brangūs. Man yra pasakoję, kad ūkininkai yra tikrai ginkluoti automatais ir kartais net „nesiskaito“ su žmonėmis. Būna taip, kad viena gentis arba žmonės pavagia gyvulius iš kitos ir tada jie pradeda šaudyti“, – priduria pašnekovas.
Augantis krikščionių skaičius
Didžioji dalis Kenijos gyventojų išpažįsta krikščionybę – protestantų apie dešimčia procentų daugiau nei Romos katalikų. Islamo sekėjų skaičius nėra tikslus, jis varijuoja tarp 20-45 proc. Musulmonai labiau paplitę šalies šiaurėje.
„Rytinė ir pietinė dalis arba ta, kuri yra pagal vandenyną, yra musulmoniška. Kitose vietovėse, sakyčiau, kad abi pagrindinės religijos pasiskirsčiusios po lygiai. Kenijoje galima atskirti, kuris yra krikščionis, o kuris musulmonas. Tačiau krikščionių yra labai įvairių, t.y. vyrauja vietinės bažnyčios ir kiti spiritualistiniai judėjimai. Įkurti bažnyčią gali bet kas ir bet kurioje vietoje, jei tik turi patalpas. Yra tokių vietų, kur vienoje gatvės pusėje viena bažnyčia neaiškiu pavadinimu, o kitoje – dar viena“, – kalba Kenijoje gyvenęs teologas.
Krikščionių bažnyčia Afrikoje yra jauna, o tikėjimo išraiška kiek skiriasi. Afrikoje ji pasižymi ekspresyvumu, žmonės tikėjimą išreiškia daina ir šokiu.
Pašnekovas prognozuoja, kad artimiausiu metu krikščionių turėtų daugėti, kadangi žemyne krikščionybė sparčiai plinta. Krikščionių bažnyčia Afrikoje yra jauna, o tikėjimo išraiška kiek skiriasi. Afrikoje ji pasižymi ekspresyvumu, žmonės tikėjimą išreiškia daina ir šokiu.
Keletą kartų vykusius krikščionių bažnyčios padegimus E.Markovas komentuoja kaip siekį sukiršinti krikščionis su musulmonais.
2013 m. Somalio teroristinė grupuotė „Al-Shabab“ atakavo prekybos centrą, o po dviejų metų Garissa universitetą. Pastarojo įvykio metu žuvo apie pusantro šimto žmonių.
„Užpultas universitetas buvo arčiau sienos su Somaliu. Pasienis su Somaliu prastai saugomas, todėl kovotojai nesunkiai įvažiuodavo į Keniją ir ten atlikdavo kokį nors išpuolį. Vietiniai buvo pasakoję apie atakuotą prekybos centrą – jis skirtas turistams ir taip vadinamiemiems „mzungu“, t. y. baltaodžiams, kurie atvyksta aplankyti Kenijos. Išpuolio tikslas – išgąsdinti Vakarų pasaulį ir parodyti Keniją kaip nesaugią šalį“, – teigia pašnekovas.
(Ne)ramus kaimynų penketas
Keniją supa ne vienas pavojingas kaimynas, todėl pasienio zonos su Uganda (Kenijoje esančioje pasienio dalyje ramu), Somaliu ir Pietų Sudanu nėra saugios. Tačiau pasienis su Tanzanija ramus. Ten gyvena masajai, Tanzanijoje yra pagrindiniai turistų lankomi objektai kaip Serengečio nacionalinis parkas ar aukščiausia Afrikos viršukalnė, Kilimandžaro kalnas.
„Uganda yra viena iš neramesnių teritorijų. Man ten yra tekę būti, nes jėzuitai turi gimnazijų Ugandoje, Gulu regione, kuris taip pat yra karinė, konfiktinė zona. Kai Ugandos karinės pajėgos išstūmė kovotojus (Viešpaties pasipriešinimo armiją – aut. past. ), tai tada ginkluoti konfliktai pradėjo kilti Pietų Sudane. Ir dabar, ko gero, Pietų Sudanas yra labiausiai pažeista vieta“.
Kalbėdamas apie kitas pasienio zonas, E.Markovas teigia, kad sieną su Somaliu įvardintų kaip pavojingiausią. Pašnekovas girdėjęs perspėjimus dėl apiplėšimų grėsmės pasienyje su Etiopija, tačiau, jo nuomone, tai labiau pavieniai atvejai, kurie geopolitine prasme neturi didelės įtakos.
Trejus metus Kenijoje praleidęs E.Markovas sako, kad Afrikoje niekada nebuvo nei apiplėštas, nei turėjęs konfliktų su vietiniais. Tačiau jis sako, jog vakare ar naktį vaikščioti gatvėje nėra saugu, o ypač šviesiaodžiams. Kyla rizika būti užpultam vietos grupuočių, kuriems turistas lygus pinigų maišui.
Per rinkimus išvyksta į kaimą
„Prieš man atvykstant, 2009-aisiais, vyko prezidento rinkimai. Tada buvo kilę neramumų, todėl tuo metu Kenijoje studijuojantiems studentams buvo liepta išvažiuoti iš šalies kuriam laikui. Kai aš buvau Kenijoje, tuo metu irgi vyko rinkimai, tačiau jie, ko gero, buvo patys taikiausi. Todėl tuo metu grėsmės nejutau, mes net nebuvome palikę šalies. Centre buvo keletas streikų, bet daugiau nieko“, – prisimena lietuvis.
Šiemet rugpjūtį Kenijoje vyks prezidento ir šalies parlamento rinkimai. Juose pagrindiniai varžovai – dabartinis šalies prezidentas Uhuru Kenyatta ir Raila Odinga, buvęs ministras pirmininkas. Tai, kad Kenijoje gyvena 42 gentys, kaskart atsispindi rinkimuose, mat jie Kenijoje suprantami kaip varžybos tarp genčių.
Tai, kad Kenijoje gyvena 42 gentys, kaskart atsispindi rinkimuose, mat jie Kenijoje suprantami kaip varžybos tarp genčių
Dėl šios priežasties balsai atiduodami ne patikusiam kandidatui, o pagal kandidato gentį.
Dabartinį prezidentą rinkimuose rems Kikuju gentis, kuri šalyje didžiausia ir sudaro apie 20 proc. šalies gyventojų, o R.Odingą palaiko Luo gentis.
Svarbu paminėti ir tai, kad Kikuju genčiai priklausė 3 iš visų 4 išrinktų prezidentų. Todėl artėjant rinkimams ir prisimenant ankstesniųjų rinkimų įvykius, nerimstama dėl saugumo.
„Tie, su kuriais kalbėjau, sakė, kad išvažiuos į kaimą porai savaičių pailsėti ir pažiūrėti, kaip viskas praeis. Yra šiek tiek įtampos. 2013 m. vyko labai didelė kampanija prieš rinkimus. Kadangi dėmesio buvo skirta pakankamai, todėl viskas taikiai praėjo“, – ateinančius rinkimus komentavo pašnekovas.
Valgymas – svarbi laisvalaikio dalis
„Miestiečiui nueiti į kavinę, yra kažkas „tokio“ – tai galimybė pašokti ir skaniai pavalgyti. Maistas Afrikoje reiškia bendrystę, jis nėra tik valgymas. Kai po Kenijos kartu su keliais afrikiečiais išvažiavome studijuoti į Ameriką, buvome apgyvendinti skirtingose bendruomenėse. Atsimenu, kai vienas iš jų atėjo pas mane ir sako: „Eugenijau, einam valgyti, nes su manim niekas nevalgo. Negaliu vienas valgyti“, – prisimena pašnekovas.
Kaime laisvalaikis kitoks, o gyvenimas ramesnis. Čia šeimos vakarus leidžia prie laužo. Itin mažuose kaimeliuose svarbų vaidmenį atlieka kaimynai – jie yra tarsi šeimos nariai. Jei verdamas valgis, juo dalinamasi su kaimynais ir jų atžalomis.
Anot jo, Kenijoje daugelis gyventojų labai domisi futbolu ir bėgimo sportu, todėl vakarus jie leidžia žiūrėdami varžybas. Laikraščių pirmuosiuose puslapiuose būna sporto naujienos, o politika tik antrame. Tačiau vietiniams atrodo nesuprantama, kodėl turistai atvyksta kopti į kalnus.
Šią savaitę minimos „Afrikos dienos“, kurios kviečia susipažinti su Afrikos žemyno kultūra, istorija, suprasti žemyno šalių įvairovę. Visus „Afrikos dienų“ renginius rasite www.afrikosdienos.lt.
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
