Visi trys piliakalnių kompleksai – Kernavės, Medvėgalio ir Sudargo – yra panašaus galingumo, tik skirtingai istorikų bei keliautojų apdainuoti bei ištyrinėti. Gal dėl to apie Kernavę kalbame išdidžiai, Medvėgalis mums yra vienas aukščiausių kalnų, o Sudargą retas esame aplankę. Trumpai apie visas tris Lietuvai svarbias vietoves, kuriose yra ne po vieną piliakalnį.
Istorijos lopšys
Kernavė – pirmoji Lietuvos sostinė. Tai istorinis miestelis, esantis 35 km nuo Vilniaus. Taip pat tai vietovė, kurioje galima suskaičiuoti iki 36 archeologinių paminklų. Taip pat tai ir UNESCO pasaulio paveldo objektas.
Neries ir piliakalnių kompleksas sudaro Pajautos slėnį.
Piliakalniai – ne kepurėmis pilti. Jie susidarė, kai nuo Lietuvos slinko ledynai. Žmonėms beliko tik apsigyventi jaukiame gamtos prieglobstyje.
Gyveno čia žmonės jau bronzos amžiuje. Aukuro kalnas apgyvendintas seniausiai – pirmame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Paprasti gyventojai ramiai gyveno Pajautos slėnyje, o visi penki kalnai atliko gynybinę funkciją.
Sklando legendos, kad Pilies kalne yra požeminio kelio durys, vedančios į Trakus ir Vilnių. Kernavėje jos geležinės, Trakuose – sidabrinės, o prie Vilniaus – auksinės. Viskas gražiai pagal hierarchiją.
Dar viena legenda sako, jog ant Mindaugo Sosto kalvos buvo karūnuotas karalius Mindaugas. Lizdeikos kalnas iš esmės – gynybinės paskirties, o Kriveikiškio – žvalgybinės. Nuo Neries krantų galima pamatyti visus kalnus vienu metu.
Legendoje auksinius vartus derėtų statyti Kernavėje, nes būtent čia buvo suręsti mūsų valstybingumo pamatai. Iš čia Lietuvą valdė Traidenis, Gediminas, Algirdas. Vygandas buvo paskutinis Kernavės valdovas.
Žemaitijos viršūnė
Medvėgalis dažniausiai žinomas dėl to, jog tai yra Žemaitijos kepurė – aukščiausia kalva, iškilusi 234 metrus virš jūros lygio. Galima sakyti, kad ir Lietuvoje, nes Juozapinės kalnas labiau primena aukštumą, o ne kalną.
Nuo Karužiškės sodybos bandome prieiti prie Medvėgalio. Pirmiausia perlipame Bevardį kalną. Toks jo vardas. Tuomet kelias, o už jo – Medvėgalis. Nuo jo pasimato dar kelios žemesnės viršūnės.
Istorikai ir archeologai neabejoja, kad ši vieta buvo ne mažiau šlovinga nei Kernavė. Neseniai jaunieji archeologai, vadovaujami Gintauto Zabielos, šašlykų smaigais papėdėje rado kūlgrindą.
Vėliau atkastas nemažas akmeninio tako gabalas. Akivaizdu, kad žemaičių milžinas dar nieko apie save nepapasakojo, o mokslininkai turi tik nuotrupas. G.Zabiela taip pat įsitikinęs, kad Medvėgalis Kernavei savo svarba nenusileidžia.
Kūlgrinda – tai akmenimis grįstas kelias. Kūlis žemaitiškai reiškia akmenį. Aišku viena, kūlgrinda buvo skirta patekti arba išeiti iš pilies ar gyvenvietės. Ji pastebėta jau prieš keturis dešimtmečius, tačiau pamiršta – užžėlė žole.
Tai beveik viskas, ką žinome apie žemaičių milžiną: Medvėgalis, o šalia – Piliorių ir Alkos kalnai, senoji užtvanka ir gyvenvietė papėdėje.
Sudargas – rūsti gynybos vieta
Vėl penki piliakalniai – kaip ir Kernavėje. Tik šįkart jie stūkso ant upių tėvo Nemuno kranto. Sudargo piliakalnius rasti nesudėtinga. Jurbarke reikia pervažiuoti Nemuno tiltą ir pasukti dešinėn – palei upę. Dešimt kilometrų ir jūs vietoje.
Neapsigaukite – prie šio istorinio objekto yra du privažiavimai abiejuose gyvenvietės galuose. Juos visus apeiti – neblogas žygis. Kaimas vadinasi Grinaičiais, tačiau taip pat ir Sudargu.
Čia yra Balnakalnio, Žydkapių, Bevardžio, Pilaitės ir Vorpilio piliakalnių kompleksas. Pastaraisiais metais dažnai sakoma, kad tai antras pagal svarbumą piliakalnių kompleksas po Kernavės, tačiau taip teigti sudėtinga – atlikta mažai tyrinėjimų.
Dar XIX amžiuje niekas nežinojo, kur yra Sudargo piliakalniai. Kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas išsijuosęs jų ieškojo, tačiau kalnų neparodė net vietiniai gyventojai. Vėliau pats juos rado, braidydamas Nemuno krantais.
Dabar galima pasakyti, jog tai buvo galinga gynybai skirta vieta. 1317 metais čia stovėjusią pilį sudegino – kaip ir daugybę kitų žemaičių, žiemgalių ir lietuvių pilių.
Netoliese yra iškalbingas istorinis objektas – nuo 1422-ųjų metų beveik 600 metų nekitusi valstybinė siena tarp Lietuvos ir Prūsijos. Bėgant amžiams siena liko vietoje, tik abipus jos keitėsi valstybių pavadinimai. Istorikų teigimu, tai kone stabiliausia valstybinės sienos ruožas visoje Europoje.
