Pamėginau išrinkti įsimintiniausius viešnagės momentus. Štai kas mums paliko giliausią įspūdį.
Muzika
Kolumbijos žmonės ir jų gyvenimo būdas įvairiuose regionuose labai skirtingi, bet panašu, kad visus juos vienija muzika. Kolumbija mums pasirodė muzikaliausia iš visų aplankytų Pietų Amerikos šalių. Galbūt tokį įspūdį lėmė tai, kad atvykome žiemą, paties karnavalų sezono įkarštyje, ir žmonės linksminosi daugiau nei paprastai.
Matėme daugybę skurdžiai įrengtų namų su puikia garso aparatūra ir restoranėlių, kuriuose garso kolonėlės švaresnės ir labiau nublizgintos nei šaukštai.
Bet vis dėlto drįstu teigti, kad eiliniam kolumbiečiui muzika – neatsiejama kasdienybės dalis. Atrodo, tai ypač aktualu tarp vargingiau gyvenančių: matėme daugybę skurdžiai įrengtų namų su puikia garso aparatūra ir restoranėlių, kuriuose garso kolonėlės švaresnės ir labiau nublizgintos nei šaukštai.
Visur, kur buriasi žmonės, skamba ir muzika: parduotuvėse, kavinėse, stotyse, autobusuose...
Juokavome, kad vos nubudę kolumbiečiai neskuba nei į dušą, nei kavos virti, bet pirmiausia įsijungia muzikinį centrą, antraip jų diena negali prasidėti.
Natūralu, kad muzikalioji kolumbiečių siela tarpsta karnavaluose, kai pamirštami visi kasdieniai rūpesčiai ir pasineriama į visą parą nesiliaujančias linksmybes. Štai pačiuose šalies pietuose, netoli sienos su Ekvadoru esantis mieguistas ir neišvaizdus Pasto miestelis sausio mėnesį atgyja ir pasineria į karnavalo šėlsmą – keletą dienų trunkantis Blancos y Negros karnavalas garsus visoje Kolumbijoje.
Karnavalas – tarsi užmaskuotas protestas, pilietinio aktyvumo išraiška; žmonės linksmai kalba apie nelinksmus dalykus: korupciją, skurdą, nusikalstamumą, socialines problemas.
Mums pasisekė užklysti į Pasto būtent karnavalo metu. Naujuosius metus gyventojai pasitinka milžiniškų lėlių ir kaukėtų personažų paradu, dauguma jų pašiepiamai vaizduoja politinius veikėjus ar šiaip visuomenėje žinomas asmenybes.
Karnavalas – tarsi užmaskuotas protestas, pilietinio aktyvumo išraiška; žmonės linksmai kalba apie nelinksmus dalykus: korupciją, skurdą, nusikalstamumą, socialines problemas.
Niekad nepamiršime ir vasarį vykusio Barankiljos karnavalo, kuris savo svarba ir dydžiu nusileidžia tik užsienyje labiau žinomam Rio de Žaneiro karnavalui.
Į Barankilją atvykę karnavalo savaitę nustebome radę iš pirmo žvilgsnio apmirusį miestą: pustuštės gatvės, beveik visos įstaigos, kavinės, parduotuvės – uždarytos, tylu, tuščia – kurgi miesto gyventojai? Šiaip ne taip pasigavę taksi ir atvykę į karnavalinio parado vietą, supratome, kas nutiko – tai ilgai lauktoji šventė užvaldė miestą.
Išvydome minias besišypsančių žmonių, sklidinų beveik apčiuopiamo džiugaus laukimo. Karnavalinę eiseną visi pasitinka entuziastingais šūksniais ir plojimais, o pasirodymo dalyviai nepaisydami dienos kaitros nepavargsta šokti, šypsotis, mojuoti minioms ir kartkartėmis papozuoti nuotraukoms.
Kostiumai ir kaukės nuostabūs – ryškūs, išradingi, žaižaruojantys spalvomis ir fantazija. Karnavalo dvasia gyvena visas miestas – vyksta daug koncertų, vakarėlių. Tuo metu linksminasi visi – mūsų viešbutis buvo skurdžioje, nušiurusioje miesto dalyje, bet ir ten visą parą matėme tiesiog gatvėje šokančius apgirtusius gal benamius, o gal šiaip girtuoklėlius – linksmi, įkaušę ir nerūpestingi jie stebėtinai mikliai raitė klubus pagal naujausius regatono hitus. Kiekvienas švenčia savaip...
Miestai
Bogotoje, kaip ir dera sostinei, yra visko – gražus, tvarkingas senamiestis, vadinamas La Candelaria. Kita vertus, pavažiavę vos kelias stoteles autobusu užklydome į prostitučių, transvestitų ir benamių šunų pilną nušiurusį rajoną. O švarus, modernus, pasiturinčių bogotiečių ir užsieniečių gyvenamas Chico rajonas, kuriame buvome apsistoję, savo atmosfera labiau priminė Jungtines Amerikos Valstijas nei Lotynų Ameriką.
Stilingi jaunuoliai, dieną siurbčiojantys kavą madingose kavinėse ar apsipirkinėjantys blizgančiuose prekybos centruose, o naktį siaučiantys netoliese esančios Zona Rosa kvartalo klubuose galėtų būti bet kurio šiuolaikiško pasaulio didmiesčio gyventojai.
Su sostinė konkuruoja Medelinas – dėl švelnaus klimato pramintas Amžinojo pavasario miestu. Neseniai buvęs narkotikų prekeivių irštva dabar jis sparčiai keičia savo veidą ir jau yra laikomas vienu geriausiai sutvarkytų ir pažangiausių Kolumbijos miestų. Dar yra Kali, Kolumbijos salsos sostinė, kurią mums minėjo visi kolumbiečiai, vos išgirdę, kad mėgstame šokti. Anot jų, kojų miklumu ir ritmo jutimu niekas neprilygsta Kali gyventojams.
Jei Kali skirta šokėjams, tai kalnų ir tarpeklių apsuptas San Gil patiks adrenalino fanatikams – miestas tituluojamas Kolumbijos ekstremalaus sporto sostine ir siūlo pačių įvairiausių pramogų. Čia galima kopti į kalnus, šokti su parašiutu, plaukti srauniomis kalnų upėmis ir panašiai.
Taip pat San Gil mieste galima ryžtis ir gurmaniškam nuotykiui – paragauti didžiulių keptų skruzdėlių (isp. hormigas culonas) – regiono delikateso, skoniu jos kiek primena skrudintus žemės riešutus.
San Gil pirmąkart skridau parasparniu, mano instruktorius sakė turistus taip skraidinąs kasdien nuo ryto iki vakaro ir neįsivaizduojąs geresnio darbo ir puikesnės vietos gyventi nei San Gil.
Galbūt, bet mus viliojo Kolumbijos turizmo pažiba – Kartagenos miestas, įsikūręs ant Karibų jūros kranto, kadaise buvęs turtingas jūrų prekybos centras, o dabar – tikra amerikiečių turistų kolonija. Toks Kartagenos populiarumas suprantamas: nuostabi ispanų kolonijinio stiliaus architektūra, įspūdingas pakrantės fortas, romantiškos siauros gatvelės, kuriomis turistus vežioja baltais žirgais kinkytos karietaitės – tikras turistų magnetas.
Mes Kartagenoje leipome nuo karščio (vidutinė metinė temperatūra – 30 C, o mūsų viešnagės metu termomentrai rodė 38 laipsnius!) ir su vis augančiu beviltiškumo jausmu beldėmės į kiekvieno aptikto viešbučio duris – padarėme klaidą iš anksto neužsisakę nakvynės ir negalėjome rasti laisvo kambario.
Pagaliau mus priglaudė nakvynę siūlanti pagyvenusi moteris, kuri pamačius mūsų veidais žliaugiantį prakaitą ir supratusi, kad esam atklydėliai iš šaltų kraštų, į mūsų mažutį kambariuką įsigudrino paslaugiai sugrūsti net keturis senus, burzgiančius ventiliatorius - kad tik neiškeptume nuo kaitros. Tuomet atrodė, kad nėra didesnės palaimos, nei paslikam gulėti ant grindų tarp kad ir karštą, bet gaivinantį vėją pučiančių ventiliatorių.
Paplūdimiai
Keliaujant po Kolumbiją būtina užsukti į Karibų jūros paplūdimius! Būtent jie mus labiausiai viliojo, bet vėliau nenuvylė – radome skaisčią saulę, geltoną smėlį ir šiltą žydrutėlę jūrą, tik nesitikėjome tokio karščio. Pakrantės gyvenvietėse gyvenimas dieną apmiršta – net vietiniai gyventojai slepiasi nuo plieskiančios saulės, o mums oro kondicionierių gaivinamas kambarys tapdavo tikru išsigelbėjimu.
Greit supratome vietinių ritmą: norėdami išvengti kaitros, žmonės pradeda darbus anksti – 6 val. ryto gatvės jau šurmuliuoja. Gyvenimas atgyja ir vakarais, salei nusileidus.
Dauguma keliautojų lanko Tayronos nacionalinį parką, kurio paplūdimiai – lyg tobulas atostogų atvirukas iš tropikų rojaus – vien romantiškos žydro vandens įlankos ir grakščios kokosų palmės. Matyt, šis nacionalinis parkas ir yra gražiausia pakrantės atkarpa, mat likusi jos dalis – daug sausesnė, vien plikos uolos ir gigantiški kaktusai, tarp kurių šmirinėja iguanos.
Jos iš pradžių mums atrodė labai egzotiškai, o vėliau tapo įprastos lyg žvirbliai.
Besidomintiems nardymu rekomenduojame užsukti į Taganga žvejų kaimelį – jo gražus paplūdimys ir autentiška atmosfera patraukė keliautojų akį ir dabar Taganga tapo ne tik naujųjų hipių ir jaunų kuprinėtojų, bet ir nardymo entuziastų traukos centru – čia daugybė nardymo centrų, siūlančių PADI kursus už nedidelę kainą.
Kultūra
Kolumbijoje apstu iki ispanų invazijos gyvavusių indėnų pėdsakų – Bogotoje esantis Aukso muziejus (isp. Museo del Oro) gali pasigirti turtinga, įdomiai ir šiuolaikiškai pateikta prieškolumbinio meno dirbinių kolekcija – eksponuojami ne tik įmantrūs aukso dirbiniai, bet ir pasakojama apie kadaise gyvenusių indėnų kultūrą ir istoriją.
Nuo didžiųjų miestų nutolęs, tik siaurias duobėtais keleliais pasiekiamas šalies pietuose esantis San Agustin miestelis traukia ir Kolumbijos, ir užsienio turistus, nes aplink jį likę daugybė senovinių indėnų akmens skulptūtų ir uolų raižinių.
Populiarus būdas apžiūrėti visas aplink miestelį plačiai pasklidusias archeologines radimvietes – raitomis. Žirgų nuomos punktų čia daugybė. San Agustin apylinkių gamta nuostabi: žalios kalvos, kriokliai, šaltiniai... Čia pirmąsyk iš arti pamatėme kavos plantacijas.
Žiūrint į ryškiai raudonas saulėkaitoje nokstančias kavamedžių uogas buvo sunku patikėti, kad tai – tas pats augalas, iš kurio kvapnių pupelių ruošiame mums tokį svarbų gėrimą!
Indėnų genčių esama ir Amazonės džiunglių regione. Jo mes, deja, neaplankėme, bet užsukome į pačioje šalies šiaurėje kyšantį La Guajiros pusiasalį, kuris unikalus ne tik savo gamta (labai sausa, beprotiškai karšta, nederlinga dykuma), bet ir tuo, kad jame gyvuoja Wayuu genties indėnų bendruomenės.
Wayuu – gausiausia Kolumbijos indėnų gentis, išsaugojusi tradicinį gyvenimo būdą ir savitą kultūrą. Patys Wayuu dažnai dėvi laisvus baltus drabužius, kiek panašius į togą, o keliautojams siūlo rankomis austus ryškiaspalvius tekstilės gaminius, populiariausias yra virvele sutraukiama kuprinė, ispaniškai vadinama mochilla.
Keliaudami matėme ir daugiau grožybių. Aukštų kalnų. Tankių atogrąžų miškų. Jaukių, tylių miestelių su baltais senoviniais namais ir puošniomis katedrom. Bananų plantacijų ir galvijų ūkių. Regis, būtume galėję keliauti dar ilgai ilgai, tik atostogų laikas buvo ribotas. Todėl sakome, kad į Kolumbiją dar būtinai sugrįšime.