Nors per keturis mėnesius Brazilijoje ir supratau, kad išvaizda nusako ne tik skonį ar saviraišką, bet ir socialinę klasę, vis tiek šis įvykis šiek tiek sukrėtė. Visa situacija baigėsi laimingai – vyriškis su ginklu parėkavęs palyginti greitai pabėgo, o trys vyriškiai, nors ir šiek tiek išsigandę, užsuko į pirmą pasitaikiusią kavinę pietų.
Tai vienas geriausių braziliško pavojaus pavyzdžių – ten pirmiausia tave gali nušauti, o paskui patikrinti, ką turėjai kišenėse.
Kai vėliau pasakojau šią istoriją pažįstamiems, jie sakė, kad man labai pasisekė – aš užpuolikui būčiau buvusi gerokai lengvesnė auka: esu šviesios odos, kas vietiniams automatiškai asocijuojasi su aukso luitais, esu mergina, o jiems tai akivaizdžiai žemesnis sluoksnis. Nes visų merginų svajonė, kaip ir tikroje telenovelėje, yra ištekėti ir priklausyti nuo sutuoktinio.
Be šio įvykio viduryje dienos, keturi mėnesiai, praleisti Brazilijoje, buvo visiškai kitokie. Nors ir visi sakė, kaip ten pavojinga ir kaip negalima vaikščioti vienai, niekada nesijaučiau nesaugiai.
Visus keturis mėnesius gyvenau Belo Horizontėje, trečiame pagal dydį Brazilijos mieste. Kiekvieną rytą atsibudusi vis galvodavau, kokia braziliškos telenovelės serija bus šiandien.
Greitai padariau išvadą, kad muilo operos čia turėtų vadintis realybės šou ir kad tai, ką mes vadiname prasta vaidyba, yra tiesiog braziliškas gyvenimo būdas. Damos po namus vaikšto apsiavusios aukštakulniais bei pasidažiusios, kaimynai vaidina neįtikėtinai svarbų vaidmenį gyvenime, o maži šeimos pokyliai mažamečiams nustelbtų bet ką, ką turime Europoje.
Atskridau vasario pradžioje. Miesto oro uostas atrodė kaip statybų aikštelė ir visi kalbėjo apie tai, kaip iki pasaulio futbolo čempionato oro uostas bus suremontuotas. Išskridau gegužės pabaigoje – oro uoste vis dar sukiojosi statybiniai kranai, o laviruoti su lagaminu vietomis atrodė sudėtinga, nes tiesiog nebuvo grindinio.
Dar vienas dalykas – beveik niekas nekalba angliškai. Aš atskridau mokėdama vieną žodį portugališkai, nes skeptiškai vertinau visų perspėjimus, kad ten beveik niekas nekalba užsienio kalbomis. Juk visada taip būna – visi perspėja apie kalbos barjerą, bet visada atsiranda kas nors, kalbantis angliškai, ir palengvina situaciją.
Brazilija šiuo požiūriu yra visiška išimtis. Ten tikrai niekas nekalba angliškai. Pirmas savaites su moterimi, pas kurią gyvenau, bendravau per „Google translate“. Jos anglų kalbos žinios buvo minusinės, o man norėjosi sudaryti teigiamą įspūdį (kad nesu serijinė žudikė iš šalies, apie kurią ji nėra girdėjusi).
Tiesa, kalbėjau itališkai ir tai man padėjo suprasti juos, bet ne jiems mane. Supratau tai, kad jei reikia įdėti bent kiek pastangų norint suprasti žmogų, kuris nekalba portugališkai, brazilai praranda viltį ir net nebando.
Atvažiavus iš Europos, kur už valandos kelio žmonės jau gali kalbėti kita kalba, nemaniau, kad kils labai didelių sunkumų ir kažkaip tikrai bus įmanoma susikalbėti. Bet net ir visiškai panašūs žodžiai, tariami šiek tiek kitaip, brazilams iškart apsunkina situaciją ir jie net nesistengia tavęs suprasti.
Bet tai, žinoma, neatbaido jų noro bendrauti.
Kad Brazilija yra visiškai kita pasaulio pusė, supratau vos ten nuvykusi. Bet vienas įvykis privertė suvokti, kad net ir didžiausios mano pastangos prisitaikyti niekur neveda.
Per vieną iš „kuklių“ šeimos susibūrimų vyrukas labai norėjo su manimi pabendrauti. Aš jam bandžiau papasakoti apie Lietuvą, kitokį klimatą, metų laikus.
Kalbai pasisukus apie orą ir man pasakius, kad žiemos metu pas mus labai šalta, jis suskubo pastebėti, kad dabar Brazilijoje šiemet irgi šalta žiema – buvo +20 laipsnių. Cha, pabandyk įsivaizduoti -20! Aš jam pasakoju apie sniegą, ir kad kai išvykau iš Lietuvos, lauke buvo -15 ir tai yra šalta žiema. Jo veido išraiška labai aiškiai parodė, kad tokia temperatūra jam pasirodė visiškai neįsivaizduojama.
Tęsiant pokalbį jis vis dėlto pastebėjo, kad mes žiemos metu greičiausiai neturime vandens, nes juk ledas iš krano neteka. Centrinio šildymo fenomeną nusprendžiau palikti kitam pokalbiui.
Per futbolo čempionatą – atostogos net ir gaisrininkams
Visi, su kuriais kalbėjau apie futbolo čempionatą, yra nusiteikę priešiškai. Labai keista, kad per Lietuvos televizijas čempionatas reklamuojamas gerokai intensyviau nei Brazilijoje.
Kaip vietiniai aiškina, tik favelų gyventojai laukia čempionato, nes, visų pirma, jiems reikia kažkuo tikėti, o antra, turistai, ieškantys egzotikos, jiems yra lengvas grobis.
Iš pradžių bandžiau ginčytis su brazilais ir įrodinėti, kad čempionatas bus naudingas šaliai, tačiau ilgiau ten pagyvenusi supratau, kad šalis turi tikrai didesnių problemų nei stadionų statymas.
Visi, su kuriais kalbėjau apie čempionatą, planuoja arba išvykti į Argentiną ar Kolumbiją, arba mačo metu nekišti nosies iš namų. Bijoma streikų, neužtikrintos apsaugos ir policijos nepakankamumo. Visame mieste, kuriame vyks mačas, valdžia žada nedarbo dieną. O tai reiškia, kad nedarbo diena bus ir autobusų vairuotojams, bankams, parduotuvėms, policijai, gaisrinei.
Pernai brazilai pirmą kartą streikavo prieš visuomeninio transporto kainų didinimą. Pajutę streiko galią ir kad juo galima kažko pasiekti, dabar streikuoja kiekvienai progai pasitaikius.
Studentai labai aktyviai kovoja su futbolo čempionatu, nes mato, kad valstybė investuoja į stadionus, kurie vėliau bus niekam nereikalingi, užuot investavusi į švietimo sistemą, socialinę ar sveikatos apsaugą.
Mokyklos ir universitetai dėl čempionato turi anksčiau pabaigti semestrus, o tai reiškia, kad mokiniai nebaigs programų, studentai turės mažiau laiko baigiamiesiems darbams. Jeigu mokykla privati, ji rengė pamokas šeštadieniais, kuo nei mokiniai, nei mokytojai taip pat nesidžiaugė.
Meno mokyklos baigiamiesiems pasirodymams negalėjo išsinuomoti salių, nes futbolo čempionato metu jos neveikia ir niekas nieko niekam nenuomoja.
Taip pat šiemet Belo Horizontėje vyks rinkimai. Visi baiminasi, kad jei Brazilija laimėtų čempionatą, dabartinė prezidentė būtų perrinkta, nes daugeliui politika ir futbolas yra neatskiriami dalykai.
Bet čia Brazilija, kita pasaulio pusė, kur atvykus į oro uostą po registracijos pabaigos, vis tiek įmanoma įsiprašyti į lėktuvą, kur europietiškas pasas visiems daro didžiulį įspūdį, net ir vagims, ir kur visi įsimylėję vakarietišką kultūrą, bet ne užsienio kalbas.
