Tačiau keturios studentės iš Kauno – Daina, Erika, Monika ir Virginija – nepabijojo išlipti iš savo komforto zonos ir pasileido į šiek tiek beprotišką, rizikingą bei kupiną nuotykių kelionę autostopu po Europą.
Pirmoji didžioji kelionė, po kurios norėjosi dar daugiau, buvo numatyta į Prancūziją. Šioje šalyje mūsų laukė draugai, kuriuos prižadėjome aplankyti, tačiau vėliau pagalvojome: „Kodėl gi pakeliui neaplankius daugiau šalių ir miestų, kuriuose visada norėjome pabūti?“
Sudėjus mūsų drąsias ir nuotykius mėgstančias asmenybes, kuklias studentiškas banko sąskaitas bei begalinį norą keliauti, gavome daugiau nei dvi savaites kupinas nuotykių, naujų pažinčių ir daugiau nei 2300 kilometrų, nukeliautų pakeitus 30 skirtingų mašinų.
Keturios draugės įveikė 2300 km susitranzavusios 30 skirtingų mašinų.
Per šią didžiąją savo kelionę mes sugebėjome aplankyti Berlyną, Amsterdamą, Hagą, Antverpeną, Briuselį, Brestą, Reną bei Paryžių. Svarbiausia, kad kiekviena neišleidome daugiau nei 300 eurų.
Daugelis žmonių keliavimą autostopu laiko pavojingu ir rizikingu keliavimo būdu, ypač merginoms. Draugai Prancūzijoje, išgirdę mūsų sumanymą, davė mums tik 30 proc., kad juos pasieksime visos sveikos ir gyvos.
Iš mūsų kompanijos tik Monika ir Erika turėjo šiokią tokią patirtį keliaujant autostopu. Tai kelionės pradžioje mums suteikė truputį daugiau pasitikėjimo savimi.
Tačiau baimes, kad pakeliui galime pasiklysti, pamesti vieną kitą ar sutikti žmonių su blogais ketinimais, nešėmės taip pat, kaip ir savo sunkias kuprines ant pečių.
Kelionę pradėjome Berlyne, kurį pasiekėme ne tranzuodamos, bet autobusu. Po dienos šiame mieste kitą rytą jau stovėjome prie didžiulės degalinės išvažiavimo į „Autobahn“ greitkelį su užrašu „Amsterdam“ ir pradėjome savo beprotiškąjį kelionės etapą.
Moki kalbą – rasi su kuo važiuoti
Vos pradėjusios keliauti supratome, kad populiarus posakis, jog užsienio kalbų mokėjimas yra raktas į sėkmę, teisingas. Iš pat pradžių žinojome, kad keliauti visoms keturioms neišsiskiriant bus labai sunku, tad mums reikės keliauti poromis ir vėliau susitikti kur nors, jau atvykus į reikiamą miestą.
Tačiau visą kelionę iki Amsterdamo mus lydėjo sekmė – galėjome visos keturios važiuoti viena mašina.
Net neabejoju, kad dėl to kaltas ir užsienio kalbų mokėjimas. Pirmasis vairuotojas, kuris mums sustojo, buvo pusamžis vairuotojas iš Lenkijos, į kurio autobusiuką tilpome visos keturios.
Vyras nemokėjo anglų kalbos, tačiau Erikai lenkų kalba yra gimtoji, tad ji visą kelią su juo bendravo. Nuvežęs pusę kelio iki mūsų tikslo rūpestingasis vairuotojas nenorėjo mūsų taip paprastai palikti ir per raciją ieškojo kitų, netoliese esančių vairuotojų, kurie mus nuvežtų iki Nyderlandų.
Nepraėjus nei dešimčiai minučių jau sėdėjome kito lenko vairuotojo automobilyje. Kelionė su šiuo vairuotoju visiškai neprailgo, nes jis visai nesikuklindamas naudojosi galimybę paspausti greičio pedalą vokiškame greitkelyje.
Amsterdamą pasiekėme važiuodamos autobusiuku, kuris atrodė lyg iš filmų apie „Woodstock’ą“ – su sofa vietoje sėdynių, spalvingomis dekoracijomis ir dar spalvingesnėmis asmenybėmis.
Po poros valandų mes slėpėmės nuo lietaus po degalinės stogu Nyderlandų teritorijoje, valgydamos sumuštinius su paštetu ir džiaugėmės, kad mus nuo Amsterdamo skiria mažiau nei 100 kilometrų.
Mums net nespėjus pavalgyti, vienas vaikinas, pamatęs mūsų ženklą prie kuprinių, pasiūlė prisijungti prie jo kompanijos ir kartu važiuoti iki Amsterdamo.
Taip per daug net nenorėdamos galutinį dienos tikslą mes pasiekėme važiuodamos autobusiuku, kuris atrodė lyg iš filmų apie „Woodstock’ą“ – su sofa vietoje sėdynių, spalvingomis dekoracijomis ir dar spalvingesnėmis asmenybėmis.
Trumpa pažintis su Belgija ir Nyderlandais
Trys britai ir australė, kurie šiuo autobusiuku visą vasarą važinėjo aplink Europą ir lankė čia vykusius festivalius, slovakų porelė, jau penkis mėnesius autostopu keliaujanti aplink Skandinaviją ir Vakarų Europą, gyvendami tik savo mažoje palapinėje, ir mes, keturios merginos iš Lietuvos – tokia buvo kompanija, kuri pasiekė miestą, kur žmonių važinėjančių dviračiais yra daugiau nei vaikščiojančių – Amsterdamą.
Pasiekus centrą mūsų spalvingoji kompanija neišsiskyrė ir mes visi kartu patraukėme apžiūrėti šio linksmybių miesto.
Tolimesnis keliavimas autostopu pro Beniliukso šalis buvo lengvas. Po linksmos nakties Amsterdame mūsų kita stotelė buvo Haga. Čia atėjo tas baisus momentas, kai mums reikėjo išsiskirti poromis ir keliauti atskirai.
Tačiau, pasirodė, jog bijoti nėra ko: kelionė nuo Amsterdamo iki Hagos įrodė, kad toks keliavimas nesukelia daug nepatogumų, nes mes lengvai rasdavome vieną kitą, palaikydamos ryšį trumpųjų žinučių pagalba.
Po Hagos mūsų laukė politikos, alaus bei šokolado ir vaflių sostinė – Belgija. Šioje šalyje mes norėjome aplankyti du miestus: Antverpeną ir Briuselį.
Kadangi Belgija ir Nyderlandai yra nedidelės šalys, savo plotu mažesnės net už Lietuvą, kelionės tarp miestų nebuvo ilgos ir mums nereikdavo laukti nei dvidešimties minučių, kol sustodavo mašina.
