„Vandens turisto žinyną“ 1990 m. parašęs Vilius Lažinskas prieš startą mums pasakojo: „Pradėjau plaukioti nuo studentavimo KPI laikų, tai įaugo į kraują. Toliausiai plaukiojau Kamčiatkoje, o prieš 5 metus plaukiau Peru, Amazonės aukštupyje, kalnuose, Maranjonu... Mes vieni pirmųjų Lietuvoje ėmė naudoti katamaranus, tiesa plaukiojome su baidarėmis ir Kaukaze.“
Plauksime Šušvės upe, kas svarbiausia plaukiant?
V.Lažinskas: „Galiu duoti instrukcijas, tačiau teorija išlieka tik teorija. Kai žmogus patenka į ekstremalią situaciją, šie pamokymai išgaruoja kaip kamparas, lieka tik praktinių užsiėmimų patirtis, o jeigu jų nebuvo, tuomet blogai... Svarbiausi baidarę laikyti išilgai srovės, o jeigu upė vingiuoja, ypač jeigu aukštas vanduo ir srovė galinga, neleisti laivo prispausti šonu, tuomet galima prisemti ir neišvengiamai baidarė versis. Reikia greitai orientuotis, stebėti, kaip kiti manevruoja, tarp baidarių laikytis atstumo. Kai apsiverti vieną, antrą kartą, tuomet daraisi gudresnis...
– Šušvė tarp Lietuvos turistų mažai populiari, nes vasarą vandens lygis pakankamai žemas, todėl dabar pats metas plaukti. Nuo čia pavasarį plaukiau, kai buvo dar daugiau vandens. Plaukiant Šušve su vaikais reikalinga elementari plaukimo patirtis, ne ežere, tačiau srovėje, reikia žinoti, kaip manevruoti ir įveikti kliūtis.“
„Vandens turisto žinyne“ V.Lažinskas pratarmėje rašo: „Viena iš poilsio formų yra aktyvus turizmas. Judant dirba mūsų raumenys. Pagrindinis šio turizmo privalumas – kelionės pažintinių tikslų derinimas su kūno kultūra. O tai ypač svarbu mūsų ribotos fizinės veiklos amžiuje.
Aktyvaus turizmo entuziastai buriasi į turizmo sekcijas, klubus. Tai puiki žmonių bendravimo, kultūringo laisvalaikio forma. Tačiau aktyvus turizmas – ne vien romantika, bet ir kova su gamtos stichijomis, pačiu savimi. Kuo sunkesnė kelionė, tuo labiau atsiskleidžia žmogaus charakteris. Neretai kaip tik sunkiame žygyje galima sužinoti, atrodytų, gerai pažįstamo žmogaus naujas charakterio savybes. Tokioms kelionėms reikia ilgai rengtis, treniruotis paprastesniuose žygiuose.“
Matyt, jautė baidarių savininkas ponas Vilius, kad mus reikia pasaugoti, todėl paprašė savo prietelį Saulių su vienviete baidare plaukti mums iš paskos. Pasileidome plaukti nuo Anagirių užtvankos.
Vanduo Šušvėje pakilęs, net elektrinė dirba visu pajėgumu, net dvi turbinos, kai vasarą, kuomet būna žemas vandens lygis, neveikia nė viena. Smagumėlis plaukti, srovė galinga, upė platoka, užvartų skersai upę nėra, tik krantuose pavirtę medžiai, todėl juos reikia aplenkti. Mano valties priekyje sėdi mokinys Lukašas, jam tai pirmas kartas. Kitose baidarėse vaikai su mamomis ir tėvu, visi su gelbėjimo liemenėmis, kaip ir viskas gerai.
Nuo starto vietos prasideda Šušvės geomorfologinis draustinis, vietos gražios, tačiau nėra kada per daug dairytis, nes reikia sekti srovę, kitaip gali baidarę pakišti po medžiais.
Išsitraukiu iš hidromaišo fotoaparatą ir bandau fotografuoti. Tačiau matau, kad reikia irkluoti, mano kompanionas nepavairuos baidarės, todėl porą kadrų „iššovęs“ slepiu kamerą atgalios. Netrukus už nugaros girdžiu vaikų riksmus, kad juos pribloškė po krūmais ir vanduo jau semia valtis. Greitai plaukiu prie kranto ir gaudau atplaukiančius pamestus mano bendražygių irklus.
Viena baidarė apvirsta, o po ja pasilieka mokinys Mykolas... Girdžiu jo tėvo persigandusį balsą, tačiau jis nepasimeta ir priplaukęs ją atverčia. Mykolas apvirtęs pateko į oro burbulą, tačiau tos kelios sekundės jam pasirodė labai ilgos.
Tai dar ne pabaiga – girdžiu šūksnius kitų ekipažų, vieną valtį srovė įspraudė tarp medžių ir perlaužė... Saugiai prišvartavęs baidarę, kad srovė nenuneštų su mano mokiniu, šoku į vandenį ir besilaikydamas krante esančių medžių, bandau prieš srovę nusigauti iki katastrofą patyrusio ekipažo.
Kaip tyčia, krante status šlaitas, o upėje gylis virš galvos. Į pagalbą atskuba mūsų gelbėtojas Saulius, jis padeda išpilti vandenį ir ištraukti baidares į krantą. Kovojame dėl sulaužytos baidarės su upe – žmonės jau krante. Vienu metu manęs srovė vos nenutempia į gilumą, tačiau darniai visi bendromis jėgomis sugebame ištraukti perlaužtą baidarę į krantą.
Tik dabar suvokiame savo padėties beviltiškumą: irklai ir kai kurie daiktai nuplaukė, viena baidarė sulaužyta, tačiau galėjo įvykti ir didesnė nelaimė. Mūsų žygis Šušve baigtas, nespėjus net pavargti, adrenalinas liejasi per kraštus.
Vakare, įsikūrę stovyklą šalia Panevėžiuko, prie Nevėžio upės į kurią įteka Šušvė, ir bevalgydami ant laužo virtus barščius su šerniena, juokaujame, stresas jau praėjo. Lakštingalos ir gegutės pasikeisdamos koncertuoja, verkiantis gluosnis, verkia tiesiogine to žodžio prasme, nors dangus buvo giedras, nuo jo šakų nuolat lašėjo vanduo, rodėsi, kad lynoja.
Koks kontrastas – dieną kova su gamtos stichijomis, kaip rašė V.Lažinskas, o vakare jau romantika prie laužo.
Koks būtų šio pasakojimo moralas? Turėjome labai griežtą pamoką, kad ant vandens yra tikrai ekstremalu ir negalima atsipalaiduoti nė minutei. Dažnai mes pervertiname savo galimybes ir būname per daug pasitikintys savimi.
Gerai ponas Vilius sakė, kad kai apsiverti vieną, kitą kartą, daraisi gudresnis. Šušvė vasarą yra sekli upė, tačiau, kai vanduo pakyla, bet kuri upė pasidaro grėsminga. Kiekvienoje upėje yra savų „Titanikų“ ir kiekvienas su vis kitokia sava istorija.