Čia miestų gatvėse sutiksi ir besispjaudančius kaimiečius, ir milijonierius su ferariais. Galėsi pamatyti nuostabaus grožio gamtos ir žmogaus kūrinius, tačiau niekur neapleis supratimas, kokia didelė yra Kinijos policijos galia. Maisto galima rasti įvairiausio, bet čia stebėtinai mažai vegetarų. Ligoninėse būna du skyriai – vakarietiškos ir rytietiškos medicinos, o ir patys žmonės rūpinasi savo sveikata net mums ne visai įprastais būdais.
– Kaip susiklostė, kad net aštuonerius metus praleidai Kinijoje? Kuo ši šalis tave sudomino, patraukė?
– Mano kelias į Kiniją buvo labai vingiuotas ir labai juokingas. Juokinga, nes prieš pradėdama sinologijos studijas Anglijoje nelabai supratau, kas ta Kinija per šalis, net nežinojau jokių bendrinių dalykų apie kalbą. Kai kurie mano bendrakursiai išvykę į Kiniją vieniems metams daugiau ten niekada nebegrįžo – jiems buvo per sunku prisitaikyti prie vietinės kultūros ir gyvenimo būdo. Kiti pasimokę kinų kalbos po studijų tuoj viską pamiršo. Man labai pasisekė, kad ir kalbą išmokau, ir šalis man patiko.
– Išmokti kinų kalbą atrodo neįmanoma, kaip tau pavyko? Esu girdėjusi, kad kinų kalboje itin svarbu ne tik kas, bet ir kokiu tonu sakoma.
– Kalbu septyniomis kalbomis, bet išmokti kinų kalbą buvo sudėtinga. Tris su puse metų kasdien porai valandų sėsdavau prie pratimų sąsiuvinio praktikuotis rašmenų. Būtų tikslu tai palyginti su mokymusi dailyraščio pradinėse klasėse, tik didžiausias skirtumas tas, kad norint išmokti kinų kalbą nepakanka išmokti gražiai išrašyti alfabetą. Reikia išmokti individualų tūkstančių rašmenų parašymą. Aišku, rašmenys turi tam tikrą sistemą, tačiau tai vis vien reikalauja itin daug darbo.
Reikia išmokti individualų tūkstančių rašmenų parašymą.
Po trejų metų mokymosi beveik pasidaviau ir viską metusi norėjau grįžti namo, tačiau praėjus dar pusmečiui netikėtai pradėjau kalbėti. Su tonais taip pat ganėtinai sudėtinga. Išmokus kelis naujus žodžius, tačiau juos neteisingai ištarus, niekas nesupras, ką nori pasakyti.
Vieną kartą „McDonald's“ bandžiau kiniškai užsisakyti „Sprite“ gėrimą, kuris kiniškai skamba „šiuebi“, o aš tariau „šabi“ kas kinų kalboje reiškia baisų keiksmažodį. Kasininkės paprašiau vieną, antrą kartą, o ši tik gūžiasi ir baugščiai į mane žiūri. Pagalvojusi, kad galbūt neišgirdo, pakartojau tą nelemtą „šabi“ dar keletą kartų, bet vis labiau supykdama. Po kiek laiko ji kažkaip suprato, ką bandau užsisakyti, ir padavė man gėrimą. Ne itin maloni patirtis įsiminė ilgam.
Taigi, išmokti kinų kalbą įmanoma, tačiau tai tikrai nėra atpalaiduojantis laisvalaikio praleidimo būdas. Reikia pasiryžti mokytis kelis ilgus metus, beveik kasdien.
– Skaitant kitų keliautojų pasakojimus susidaro įspūdis, kad kinai nėra malonūs žmonės: spjaudosi ne tik gatvėje, bet ir patalpose, stumdosi alkūnėmis eilėse ar net garsiai raugėja ir gadina orą. Dar kai kurios apgyvendinimo įstaigos atsisako priimti užsieniečius, būna net išprašo svečius vidury nakties. Kodėl taip yra?
– Visų pirma, Kinija tik 1978-tais metais pradėjo kapstytis iš bado ir skurdo į valdžią atėjus Deng Xiaoping'ui. Per keturis dešimtmečius Kinija iš kaimų transformavosi į greitai turtėjančią šalį, apsėtą dangoraižiais. Aišku, tokią didelę šalį taip greitai pakeisti sudėtinga, daugelis ūkininkų iki šiol yra įregistruoti kaimo adresu. Žmonės noriai migruoja iš kaimų į miestus, kur didesnės algos, taigi, dėl sparčios kaitos viskas atsidūrė vienoje vietoje: ir gatvėse besispjaudantys kaimiečiai, atvažiavę į miestus greitai užsidirbti pinigų statybose, ir milijonieriai su ferariais.
Antras dalykas, tai – autoritarinė šalis. Visi Kinijoje gyvenantys ar čia atvažiuojantys užsieniečiai įrašomi į policijos stebimų žmonių kategoriją, jiems egzistuoja griežtos administracinės taisyklės.
