Jo metu prisirenka daugybė žmonių, kurie stebi Kinijos kariuomenės paradą ir vėliavos nuleidimą skambant Kinijos himnui. Vėliavos nuleidimas trunka tiek, kiek trunka Kinijos himnas. Žmonės filmuoja visą ceremoniją ir džiūgauja.
Kadangi dauguma kinų yra mažo ūgio, jiems sunku pamatyti žygiuojančius kareivius. Problema sprendžiama tiesiog iškėlus ranką su išmaniuoju telefonu ir stebint paradą ekrane. Aš tame „nykštukų“ būryje buvau aukščiausias, filmavau iškėlęs kamerą aukštyn kaip ir visi. Staiga apsidairęs pamačiau, kad žmonės aplink mane žiūri ne į kareivius, o į mano kameros ekraną.
Kaip jau esu minėjęs, žmonėms iš provincijų atvykti į Tiananmenio aikštę prilygsta gyvenimo įvykiui. Todėl jei nuvyksite į aikštę anksti ryte, pamatysite kiek kitokius vaizdus nei vakare.
Rytais aikštėje dominuoja būriai ekskursijų iš provincijų. Kiekviena jų turi fotografą, kuris fotografuoja tuos būrius kartu ir kiekvieną žmogų atskirai, po keturias nuotraukas į visas pasaulio puses, visa gerkle rėkaudamas ant ekskursantų.
Bežiopsodami į klusniai pozuojančius kinus nusprendėme papokštauti. Priėjome prie vieno iš fotografuojamų atvykėlių ir apsikabinome jį per pečius. Žemaūgiui seneliui sukėlėme lengvą šoką, o fotografas iš netikėtumo užsičiaupė tarsi liežuvį nusikandęs. Bet nevijo mūsų šalin, o sąžiningai nufotografavo.
Sakome, grįš senelis į savo gimtąjį Kinijos Balbieriškį, rodys nuotrauką visam kaimui ir pasakos kitoms vargo pelėms apie du Pekine sutiktus europiečius draugus iš senų laikų.
Jau nueidami girdėjome to būrio linksmus žvygavimus ir šūksnius mums. Gal kvietė fotografuotis su kiekvienu iš jų, o gal šiaip šaipėsi ir kvailų užsieniečių. To sužinoti nebeteko.
Vienoje Tiananmenio aikštės pusėje stovi Uždraustasis miestas. Jis buvo garsiausių Kinijos imperatorių Mingų ir Čingų dinastijos rezidencija ir iki šiol laikomas įspūdingiausiu Kinijos imperijos architektūros statiniu. Rezidencijos išorinės sienos aukštis - 10 metrų.
Šis 178 akrų plotą užimantis miestas mieste buvo skirtas imperatoriaus šeimai ir dvariškiams. Paprastiems mirtingiesiems drausta tarti net jo vardą. 9 tūkst. kambarių gyveno nuo 8 iki 10 tūkst. žmonių. Uždraustajame mieste sukaupta didelė Kinijos meno kolekcija. Dabar jis, žinoma, jau nebeuždraustas ir už kelių eurų mokestį jį gali aplankyti ne tik Kinijos, bet ir viso pasaulio kaimiečiai.
Jei norite sutikti daug Pekino jaunimo, be Sanlitun rajono dar galite nuvykti į olimpinį kaimelį vakarais. Dideli plotai, spalvingai apšviesti pastatai, ryškios šviesos ir daugybė jaunų žmonių - toks šiandien olimpinis kaimelis. Jo simbolis yra olimpinis stadionas „Paukščio lizdas“.
Pekinas yra puiki vieta aplankyti garsiausią visos Kinijos objektą – Didžiąją kinų sieną, nes nuo miesto ji nutolusi apie 50 kilometrų. Sako, kad jos ilgis siekia 9 tūkst. kilometrų. Manoma, kad ji pradėta statyti prieš 3 tūkst. metų. Išvykas prie jos organizuoja dauguma Pekino viešbučių, tačiau be problemų galima nuvažiuoti savarankiškai ir gerokai pigiau. Reguliariai kursuoja autobusai ir privatūs vežėjai.
Dėl mūsų įgimto tingėjimo žymiausias Kinijos objektas vos mums nenuplaukė. Vis atidėliojome važiavimą prie jos, kol likus dienai iki išvykimo iš Pekino, supratome, kad jau nebėra ko laukti.
Kol susikrapštę nuvažiavome iki autobuso išvykimo vietos, pamatėme, kad ne taip nuskaitėme tvarkaraštį ir paskutinis autobusas jau išvykęs. Kol sukome galvą, ką čia daryti, prie mūsų priėjo žmogus ir tiesiog pasisiūlė pabūti taksistu.
Iš džiaugsmo griebėme jį į glėbį – vežk, sakom. Jis, pasirodo, jau buvo suradęs dar du panašius miegalius, todėl važiavome keturiese, už kelionę ten ir atgal su trijų valandų laukimu sumokėdami po 12 eurų. Autobusas gal būtų nuvežęs ir už du eurus, bet miegaliai juk turi mokėti už savo miegą.
Didžiosios kinų sienos atkarpa prie Pekino yra gana stati, vingiuojanti per kalnus. Atvykus ir pamačius ją užplūsta grožis, džiaugsmas ir adrenalinas. Rodosi, tuoj žaibo greičiu užbėgsi į patį viršų ir pasijusi pasaulio valdovu.
Tada narsiai brauniesi per minias žmonių, kopi laiptukais į viršų ir jautiesi nuostabiai. Ilgainiui pradeda trūkti kvapo, entuziazmas blėsta. Žmonių vis mažėja, laiptukai vis statėja, jėgos senka. Guodiesi, kad jau už kito posūkio bus viršus, bet pamatai, kad laiptukai kyla toliau iki kito posūkio, už kurio jau tikrai bus viršus.
Tačiau nei už to, nei už kitų posūkių viršaus dar nėra, žmonių jau taip pat tik vienas kitas, o pats jau vos šliauži vienišas ir buvusio džiaugsmo savyje nebesugebi įžiebti. Visgi tu nepasiduoti ir užkopi į kalno viršūnę, tačiau džiaugsmą išreiški tik silpnu cypčiojimu, nes jėgų nebėra.
Žmonių viršūnėje labai mažai. Manau, kad apie 90 proc. kopiančiųjų atkrenta pakeliui, nusprendę, kad kiek užlipo, tiek gana. Ir tai nėra kvaila. Nes, jei nepaisydamas savo fizinių galimybių lipsi kiek gali, ištikus širdies smūgiui medikams bus gana sunku tave pasiekti.
Pasididžiavimas kiek nuslopsta mūsų draugei kinei vakare pareiškus, kad net jos seni tėvai buvo ten užlipę. Tada jau nebesidžiaugi taip stipriai, o pamąstai, kad gal nuo pirmadienio verta pradėti mankštintis.
Na, bet apylinkių grožis užkopus atperka visas lipimo kančias, o ir leistis jau nebe taip sunku, nes leidimosi kelias yra kiek nuožulnesnis. O nulipus ir pažvelgus aukštyn vis tiek ateina pasididžiavimas, kad tu tai padarei.
Pasididžiavimas kiek nuslopsta mūsų draugei kinei vakare pareiškus, kad net jos seni tėvai buvo ten užlipę. Tada jau nebesidžiaugi taip stipriai, o pamąstai, kad gal nuo pirmadienio verta pradėti mankštintis.
Paskutinį vakarą, kaip mėgstame daryti kelionėse, apsilankėme futbolo rungtynėse. Renginyje dalyvavo apie 60 tūkst. žmonių. Kas gali pasakyti, kad Kinijoje futbolas nepopuliarus? Gal ir nelabai aukšto lygio, bet labai populiarus. Tai buvo puiki atrakcija atsisveikinimo su Pekinu vakarą.
Toliau mūsų kelionėje laukė tai, dėl ko ir beldėmės į šį Tolimųjų rytų didmiestį – kelionė į vaizduotę stingdančią, neužmirštamą ir nepakartojamą Šiaurės Korėją.
