Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
O viskas dėl pasaulyje smarkiai populiarėjančio kino turizmo. Bet apie viską iš pradžių.
Kino filmai – virtuali turizmo brošiūra
Prieš gerą šimtą metų filmų kūrėjai, daugiau nebenorėdami mokėti patento mokesčių Tomui Edisonui už jo išrastas kino kameras, iš rytinės JAV pakrantės pabėgo į mažą kaimą Kalifornijos valstijoje – Holivudą. Ten jie sukūrė galingą industriją, kuri per metus į platų pasaulį išleisdavo po kelis šimtus filmų, o vėliau – ir tūkstančius televizijos šou.
Holivudo produkcija žiūrovams ilgainiui tapo virtualia turizmo brošiūra, o specialistai jau sako, kad kinas – įtakingiausia XXI a. turizmo reklamos forma, jau pralenkusia spausdintinę reklamą.
Holivudo produkcija žiūrovams ilgainiui tapo virtualia turizmo brošiūra, o specialistai jau sako, kad kinas – įtakingiausia XXI a. turizmo reklamos forma, jau pralenkusia spausdintinę reklamą.
Dėl pasaulinės „Žiedų valdovo“ trilogijos sėkmės Naujoji Zelandija yra viena populiariausių pastarojo dešimtmečio atostogų krypčių, o „Sostų karų“ fanai kraunasi lagaminus ir keliauja į Šiaurės Airiją arba Kroatiją – tai tik keli pavyzdžiai pastaraisiais metais vis labiau linksniuojamos „kino turizmo“ sąvokos (angl. „set jetting“ arba „location vacation“).
Kino turizmo, kaip reiškinio, esmė labai paprasta: tai, ką žiūrovai mato per ekranus, galiausiai užsimano pamatyti ir realybėje. Kino turistai šiandien vaizdingai lyginami su piligrimais, tik lankančiais ne kokias nors šventas, o filmuose matytas vietas.
Organizacija „Euroscreen“, sukurta tam, kad kuo efektyviau išnaudotų šio reiškinio teikiamas ekonomines ir kultūrines galimybes, teigia, kad filmuose ar serialuose matyti vaizdai kelionėms įkvepia 8 iš 10 žmonių.
Statistika skelbia, kad 2014 m. kino turistų pasaulyje užderėjo visi 45 milijonai. Savo ruožtu psichologai priduria, kad keliauti verčia emocinis ryšys, kurį kiekvieno mūsų galvose nesunkiai sukuria per ekraną matyti vaizdai.
Ir kaip būtų galima tokiai logikai prieštarauti? Pažiūrėkite keletui „Oskarų“ šiemet nominuotą „Marsietį“ (su Mattu Damonu) ir po to pabandykite man įrodyti, kad nekilo noras šokti į lėktuvą ir skristi į Jordaniją pamatyti Wadi Rum dykumos, kur ir vyko filmavimas.
Tą patį turbūt galėtų sakyti ir filmo „Paplūdimys“ (su Leonardu DiCaprio) žiūrovai, kuriems Tailando Ko Pi Pi sala po kino seanso jau nebebuvo paprastas sausumos plotas jūroje: tai „ta sala“ – pažįstama, nes matyta. Štai jums ir pora kino turizmo efekto pavyzdžių, o jų yra begalė.
Naujosios Zelandijos viliotinis – įspūdinga gamta ir mokesčių lengvatos
Jeigu galvojate, kad Naujajai Zelandijai, Tailandui ar kitoms šalims paprasčiausiai pasisekė – į jas filmuoti naujo pasaulinio superhito atplaukė galingas Holivudo „Titanikas“, paskui save atsivilkdamas masinio turizmo bangą – neskubėkite su išvadomis. Holivudas yra milijardinis verslas, o, žinia, verslininkai yra gudrūs ir pinigus skaičiuoti moka.
Dairytis po platųjį pasaulį ir ieškoti kuo įspūdingesnių vietų filmavimui Holivudo atstovai ėmė maždaug 1950-aisiais, kai kino filmų kūrimas didžiulėse kino studijose nebetenkino poreikių.
Filmų biudžetams didėjant prie jų, kaip meškos prie medaus, pradėjo būriuotis ne tik kitos JAV valstijos, bet ir įvairiausios šalys. Netruko prasidėti lenktynės dėl kuo didesnių mokesčių lengvatų – skaičiuoti mokantiems kino kūrėjams reikėjo daug daugiau nei vaizdingos gamtos ar istorinių pastatų.
Šioje kovoje pastaraisiais metais išskirtinių manevrų ėmėsi Naujoji Zelandija. Šalis, kuri žmonių skaičiumi vos lenkia Los Andželą, kartą jau galėjo pasijusti nugalėtoja – turiu omenyje tą patį „Žiedų valdovo“ atvejį.
Tačiau trilogijos sėkmė turėjo savo kainą – 150 mln. dolerių. Ir nors investicija buvo laikoma labai vykusia, ne visi zelandiečiai galvojo taip pat. 2010 m. šalies premjerui netgi teko įtikinėti parlamentą pakeisti darbo įstatymus, nes dėl konflikto su profsąjungomis buvo kilusi grėsmė netekti 500 mln. dolerių ir kelių tūkstančių darbo vietų, atsiradusių dėl „Hobito“ trilogijos filmavimo.
O jau 2011 m. vyriausybės biudžetas įvairių filmavimo projektų palaikymui siekė beveik 200 mln. dolerių. Akivaizdžiausias Naujosios Zelandijos premjero tikėjimo kino turizmu aktas įvyko tais pačiais 2011-aisiais: likus mėnesiui iki rinkimų, vietoj suplanuoto susitikimo su karaliene Elžbieta II premjeras apsilankė „Hobito“ filmavimo aikštelėje.
Įžūlu? Be abejo. Tačiau kai tavo šalies pajamos iš filmų kūrimo siekia daugiau nei 3 mlrd. dolerių per metus, viskas tampa suprantamiau.
Kino turizmo efektas skaičiais
Nors kino turizmo reiškinio statistiką pamatuoti nėra paprasta, skaičiai šio reiškinio naudą įrodo. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad 1999 m. romantinė britų komedija „Noting Hilas“ (su Hugh Grantu ir Julia Roberts) kasmet Londonui atnešdavo po beveik 25 mln. svarų.
Apskaičiuota, kad 1999 m. romantinė britų komedija „Noting Hilas“ kasmet Londonui atnešdavo po beveik 25 mln. svarų
Jau minėtas „Paplūdimys“ 2000 m. 22 proc. padidino atvykstančių į Tailandą jaunų keliautojų skaičių.
Kino kritikų šedevru vadinta „Narsioji širdis“ (su Melu Gibsonu) trim kartais padidino Viljamo Voleso monumento Škotijoje lankytojų skaičių. Po to, kai viešbutis „The Crown Hotel“ Ameršame, Anglijoje buvo panaudotas filmuojant geriausiu visų laikų britų filmu 2008 m. paskelbto „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (vėlgi su Hugh Grantu) scenas, 3 metus iš eilės visi kambariai šiame viešbutyje buvo užsakyti.
O ar kas nors ką nors apie Ameršamą buvo girdėjęs prieš tai? Naujosios Zelandijos atveju apie 6 proc., arba 150 000 užsienio turistų, pagrindine savo atvykimo į šalį priežastimi įvardijo „Žiedų valdovo“ trilogiją.
Išnaudoti naujos turizmo mados privalumus skuba visi
Naujosios Zelandijos pavyzdžiu netruko pasekti kitos šalys, provincijos ar netgi miestai. Šiaurės Airija filmų kūrėjams prisistatinėja kaip „naujoji Naujoji Zelandija“, o Serbija – kaip „Naujoji Zelandija, tik pigesnė“.
Kino turizmo, kaip reiškinio, esmė – labai paprasta: tai, ką žiūrovai mato per ekranus, galiausiai užsimano pamatyti ir realybėje.
Savo privalumus demonstruoja ir Kinija, kur agresyvi vyriausybė ir jai artimos kompanijos pristatė brangių kino studijų ir Holivudo atstovus vilioja savo didžiule rinka.
Barselonos valdžios atstovai skyrė 1 mln. eurų tam, kad dalis Woddy Alleno „Viki Kristina Barselona“ scenų būtų filmuojama jos miesto ribose.
Kito Ispanijos miesto – Kadizo – savivaldybė, siekdama prisidėti prie Andalūzijos provincijos turizmo įvaizdžio, filmo „Kaip diena ir naktis“ (su Tomu Cruisu ir Cameron Diaz) kūrėjams padėjo dar kitaip: palengvino leidimų filmuoti istoriniame senamiestyje gavimo tvarką, aktorių atrankai suteikė patalpas ir dar įdarbino būrį policininkų bendrai tvarkai užtikrinti (t.y. žiopliams vaikyti).
Įvairių šalių turizmo departamentai kino turistams jau sukūrė specialius žemėlapius, nurodydami ir aprašydami filmuose rodytas vietas.
Savaitė „agento 007“ vaidmenyje? Kodėl gi ne
Išnaudoti kino turizmo fenomeną puolė ir, atrodytų, su kinu visiškai nesusijusios kompanijos. Kelionių organizatoriai nuo Islandijos iki Maroko, nuo JAV iki Japonijos rinkose netruko sukurti turų, siūlančių pamatyti ir išbandyti tai, kas buvo rodoma filmuose.
Specialistai jau sako, kad kinas – įtakingiausia XXI a. turizmo reklamos forma, jau pralenkusi spausdintinę reklamą.
Pavyzdžiui, prabangių kelionių organizatoriai „Quintessentially Travel“ filmų apie Džeimsą Bondą gerbėjams siūlo 7 dienų kelionės paketą visiems suprantamu pavadinimu „007”.
Nusipirkę jį galėsite pasijusti tikru slaptuoju agentu: pasivažinėti „Aston Martin“ automobiliu Didžiojoje Britanijoje, išgerti sauso martinio „Casino Royale“ viloje ant Komo ežero kranto arba išbandyti kelionę vienu žymiausių ir prabangiausių pasaulyje traukinių – „Venice Simplon Orient Express“.
JAV viešbučiai, net tie, kurie niekaip nesusiję su filmu „50 pilkų atspalvių“, prieš jo premjerą, vykusią per šv. Valentino dieną, įsimylėjėlius viliojo tokio paties pavadinimo paslaugų paketais, į kurių kainą, be nakvynės, dar buvo įtraukiami „meilės rinkiniai“ ir šilkiniai kaklaraiščiai.
Lietuvos šansai kino turizmo čempionate
Vilniuje pernai nufilmuotas BBC serialas „Karas ir taika“ padėjo atsirasti kino turistų radaruose Lietuvos vardui. Didžiosios Britanijos žiniasklaida Lietuvą vadina tikrąja serialo žvaigžde, o keliauti besiruošiantiems britams tiksliai nurodo, ką verta pamatyti ir nuveikti.
Kino kūrėjus savo juostas filmuoti Lietuvoje jau kviečia ir naujienų portalas hollywoodreporter.com, mat ir pas mus teikiamos mokesčių lengvatos.
Papildomų vilčių sulaukti kino turistų Lietuvai teikia ir gruodį ekranuose pasirodęs vaidybinis filmas apie čia dirbusį japonų diplomatą Chunę Sugiharą. Filmas toks populiarus Japonijoje, kad tikėtis pas mus atvykstančių japonų bumo yra daugiau nei realu.
Taigi, jei mūsų valdžia ir verslas nesnaus, kino turizmo čempionate turėsime šansų pasirodyti geriau nei futbole. Arba galime kristi dar žemiau, nes, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, 2016 m. Lietuvos turizmo rinkodarai pinigų iki šiol nesurasta, o nuo pernai metų vidurio mūsų šalis, kaip turizmo kryptis beveik nereklamuojama.
Belieka tikėtis, kad ne tik Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių turizmą išgelbės niežtintys kino piligrimų padai.
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
