Nenuostabu, kad daugelis keliautojų, pasiryžusių patyrinėti Centrinę Aziją, pradeda būtent nuo Kirgizijos, ir šalis, suvokdama savo potencialą, gan sparčiai plėtoja turizmo paslaugų sektorių.
Biškekas – erdvus, gyvas ir kontrastingas
Mes pažintį su Kirgizija pradedame nuo sostinės Biškeko. Jis mažai ką siūlo istorine ir kultūrine prasme, nes yra vos 140 metų senumo – jokio senamiesčio, ar tuo labiau istorinių paminklų čia neaptinkam. Kita vertus, miestas malonus ir „patogus“ – aiškus miesto planas, plačios, tiesios gatvės, erdvūs šaligatviai, daug žaliųjų erdvių, švaru.
Biškeke visai greta praeities palikimas ir šiuolaikiškumas, tradicijos ir modernumas: pilki gremėzdiški komunistiniai pastatai, aptriušę kioskai, iš senų automatų gazuotą vandenį pardavinėjančios moteriškės su skarelėm, ir modernios kavinės, kur karamelinį mokačino gurkšnoja madingai pasipuošęs jaunimas bei naujausių kulinarinių madų besivaikantys restoranai, šurmuliuojantys naktiniai klubai.
Gatvėmis skuba ir stilingos, į išmaniuosius telefonus įnikusios panelės, ir skaromis apsisiautusios konservatyvios moterys (Kirgizija – musulmoniška šalis), neretai sušmėžuoja ir kalpak – tradicinės veltos skrybėlės, nors šiaip sostinėje tradicinių drabužių beveik niekas nedėvi. Žmonės tarpusavyje šneka ir kirgiziškai, ir rusiškai – anot mūsų AirBnB šeimininkės Eilimos, rusų kalbai pirmenybę teikia išsilavinę ir pasaulietiški sostinės gyventojai, o provincijoje kaimiečiai kalbasi kirgiziškai.
Ką verta pamatyti Biškeke? Pagrindinę miesto aikštę Alatu, kur vyksta visi renginiai, Pontiliovo parką su atrakcionais ir karuselėmis. Įdomu pasivaikščioti Čuy prospektu, ant kurio šaligatvių kas kelis šimtus metrų laukia vis tos pačios atrakcijos – svarstyklės, ledų kioskeliai, bokso kriaušės arba moteriškės, iš plastikinių bidonų parduodančios populiariausių kirgiziškų gaiviųjų gėrimų trijulę – girą, maksimą (paraugintą ir pasaldintą kviečių nuovirą) ir čalapą (fermentuotą pieną).
Čuy prospektas yra ir miesto naktinio gyvenimo arterija, vakare čia atgyja naktiniai klubai ir barai, kurie veikia iki paryčių ir būna pilni bet kurią savaitės dieną – Biškeko jaunimui patinka linksmintis.
Biškekas – gera vieta ne tik pramogauti bet ir apsipirkti, ir, žinoma, susipažinti su kirgiziška virtuve – kavinėse ir restoranuose pigu, porcijos dosnios, tiesa, vegetarams bus liūdna, nes kirgizai neįsivaizduoja patiekalų be mėsos. Mėsa čia valgoma visokiausia – aviena, ožkiena, jautiena. Eilima pasakoja, kad vestuvių puotai tradiciškai paskerdžiamas arklys, o peršalus ar sutrikus virškinimui pagyti padeda... šunienos sultinys!
Nors Biškeke jau yra vienas kitas prekybos centras, daugybė žmonių vis dar apsiperka turguose. Užsieniečiams įdomiausias Ošo turgus dirba kasdien ir šurmuliuoja nuo ryto iki vakaro. Jame geriausia nerti tiesiai į maisto skyrių – čia skaniausia šviežiai kepta kirgiziška duona, o akys apraibsta nuo Centrinės Azijos gardumynų – džiovinti vaisiai ir riešutai, keliskart pigesni nei Europoje ir tokie gardūs, kad tirpsta burnoje.
Pardavėjai apsukrūs – dosniai vaišina didžiulėmis sultingomis razinomis, minkštučiais migdolais ir šviežiai džiovintomis figomis, o paskui taip pat dosniai jų pila į maišelį ir bruka į rankas: „Tik penki šimtai somų, negi nepirksite?“ Neišvengiamai prisipirksite daugiau, nei planavote, todėl nusiteikite derėtis – mažiau nukentės piniginė.
Tolyn nuo sostinės – gamtos didybė ir praeities atgarsiai
Mūsų tikslas Kirgizijoje – automobiliu apvažiuoti didžiausią ir garsiausią šalies ežerą, Isyk Kulį, ir patyrinėti aplinkinį regioną. Draugų įspėti, kad keliai bus prasti, o kelių policija – labai korumpuota, ir neišvengiamai būsim spaudžiami duoti kyšį, leidžiamės į kelią.
Su policija susiduriame iškart už miesto, ir vėliau dar keliskart pasikartoja tas pats scenarijus – esam sustabdomi ir gąsdinami didžiulėmis baudomis už išgalvotus taisyklių pažeidimus. Gerai pasiderėjus, policininkai paima keliskart už pažadėtąją baudą mažesnį kyšį, mielai nusišypso ir dar palinki geros kelionės. Anot kirgizų, tai įprasta praktika, tokios „sutartinės“ baudos klesti, o oficialiųjų niekas nemoka.
Isyk Kulis – sūrus, niekad neužšąlantis ežeras, palyginti lengvai pasiekiamas iš sostinės, yra populiariausia biškekiečių atostogų kryptis, jį dažnai lanko ir po Kirgiziją keliaujantys užsienio svečiai, todėl čia turizmo paslaugos palyginti neblogai išvystytos.
Pats ežeras – stebuklingo grožio, skaisčiai mėlynas, supamas derlingų slėnių ir snieguotų kalnų. Būtent gamta ir švarus oras čia labiausiai ir traukia keliautojus, nes aplink ežerą pasklidusius nedidukus miestelius sunkiai pavadintum patraukliais.
Dauguma jų labai panašūs – duobėtos gatvės, pilki, niūrūs žemais stogais, kelios visko po truputį parduodančios parduotuvės, kur ne kur – apleistos sovietinių laikų gamyklos, vieninteliai įsimintinesni pastatai – mažutės mečetės žaliais ar mėlynais žvynuotais stogais.
Ne vienoje gyvenvietėje aptinkam neaišku, ar iš pagarbos ir nostalgijos praeičiai, ar todėl, kad niekam nerūpi, paliktų sovietinių laikų reliktų – Lenino statulų, paminklų komunizmo veikėjams ir didvyriams ir pan.
Vis dėlto peršasi mintis, kad iš pagarbos, nes ne vienam mažam miestelyje gražiausia ir labiausiai sutvarkyta vieta ir būna būtent Lenino ar kokio kito sovietmečio laikais gerbto asmens vardu pavadintas parkas… Pakalbintas gidu dirbantis vaikinas sklandžia anglų kalba paaiškina, kodėl – „sovietmečiu šalyje įvyko didelė pažanga – buvo nutiesti keliai, įvestas elektros tiekimas atokiuose regionuose, atsirado daugiau mokyklų. Mums tai nebuvo blogas laikotarpis…“
Gyviausias šiaurinės Isyk Kulio pakrantės miestelis – Čiolpon Ata, į kurį dažniausiai ir traukia atostogaujantys kirgizai. Čia laukia smėlėti paplūdimiai, nemažai svečių namų ir vakarietiškus standartus atitinkančių viešbučių.
Apsilankius šaltesniu laikotarpiu, vaizdas liūdnokas – tuščios gatvės, dauguma kavinių ir viešbučių nedirba, veiklos nedaug. „Mūsų sezonas trumpas, skubame užsidirbti per vasarą, nes likusią metų dalį verčiamės sunkiai. Juk Kirgizija neturtinga šalis“, – prisipažįsta mūsų šeimininkė Elvyra. Be paplūdimių Čiolpon Atoje dar verta aplankyti petroglifų muziejų – labirintą po atviru dangumi, kur po plačią teritoriją pasklidę akmenys su priešistorinų laikų radimviečių.
Iš Čioplon Atos traukiam toliau, į Isyk Kulio provincijos sostinę – Karakolio miestą. Mus pasitinka mums jau įprastas nepatrauklios architektūros ir kerinčios gamtos derinys. Karakolyje gražiausia – erdvūs žali parkai, naujausias – River Park, įkurtas amerikiečių iniciatyva. JAV nevyriausybinės organizacijos neseniai buvo labai aktyvios Kirgizijoje, kol, anot vietinių, jų neišprašė rusai, nenorintys Kirgizijos paleisti iš savo įtakos zonos.
Miestelis žymus medine rusiška cerkve, suręsta nenaudojant vinių, nediduke spalvinga dungonų tautinės mažumos lėšomis pastatyta mečete, ir Jeti Oguz kanjonu, kurio simbolis – sodriai plytinės spalvos uolos, vietinių pramintos Septyniais miegančiais jaučiais.
Toliau mūsų kelias vingiuoja pietine ežero pakrante, tarp spalvotų uolų, gilių kanjonų, apleistų pakelės kapinių ir kartkartėmis pasitaikančių derlingų laukų, kuriuose ganosi avių, ožkų ar arklių kaimenės. Stereotipinis tikro kirgizo paveikslas, vaizduojamas plakatuose – raitelis su veltine kepure, vėjo nugairintu veidu – ne romantiškas masalas turistams, o tikra tiesa – kaimenes vis dar gano raiti piemenys, kuriems draugiją palaiko aviganiai šunys.
Savaitgaliais regiono gyvulių augintojai renkasi Kočkoro miestelyje, kur rengiamas gyvulių turgus – įdomu apsilankyti ieškant autentiško kirgiziško kolorito, nors gyvūnų mylėtojus, ar juolab veganus, nuliūdins ir gyvūnų laikymo sąlygos, ir šeimininkų elgesys su jais. Žirgai kirgizų vertinami ir mylimi (nors tai netrukdo jų valgyti), tačiau kiti gyvūnai tėra mėsos ir kailio šaltinis.
Beje, nors Kirgizijoje valgoma daug mėsos, mums susidarė įspūdis, kad tikroji stalo karalienė yra duona – jos ant stalo padedama kiekvienam valgymui, nors yra mums įprastos raikytos ruginės, tikroji, kirgiziškoji, yra apvali mielinė kvietinių miltų „banda“ (bandele dėl dydžio jos niekaip nepavadinsi), kuri kasdien perkama ar kepama šviežia ir prie stalo plėšoma rankomis.
Tokia duona parduodama tiesiog gatvėje didžiuliais kiekiais, ne vienoje šeimoje moterys ją vis dar kepa pačios, o užėję į svečius visada būdavome vaišinami arbata su tokia duona ir naminėmis uogienėmis – mėgstamu išalkusių kirgizų užkandžiu. Išvykstant iš Kirgizijos, ryškiausi prisiminimai buvo būtent tokie – nuostabūs kalnai, pilki miestai, svetingi jų gyventojai ir sodrus naminės duonos kvapas.
