Dar visai neseniai Kirgizijos vardas mums skambėjo tolimai ir netgi egzotiškai, o prisiminus mokykloje skaitytus Čingizo Aitmatovo kūrinius, prieš akis išdygdavo nesibaigiančių stepių vaizdai. Tačiau vos atvykus Kirgizija pradžiugina visai kitokiu gamtovaizdžiu – žaliais slėnais, skaidriais it krištolas ežerais bei be galo svetingais žmonėmis.
Virduliuojantis Biškekas
Į Kirgiziją atvykome iš Indijos. Tad po sekinančios Delio kaitros, Biškekas pasitinka gaiva ir gyvybe. Nors miesto architektūra ir dvelkia sovietmečiu, besivakštinėdami plačiomis alėjomis kartas nuo karto atrandame modernias kavinukes, barus ir parduotuves, kurie išduoda, kad ir į Biškeką užpučia vakarietiški vėjai.
Apsistojame pas tikrą kaučsurfingo (angl. Counchsurfing) „karalių“ turką Abdulą. Jis, kaip ir dauguma jo tautiečių, čia atvyko mokytis rusų kalbos, mat grįžęs į Turkiją ketina ją panaudoti plečiant Turkijos turizmo rinką rusakalbiams svečiams.
Pas Abdulą namuose randame apsistojusią ir kompaniją kitų keliautojų, kurių kiekvienas turi savo neįtikėtiną istoriją. Pavyzdžiui, du ispanai keliauja ieškodami nuotykių, kurių troškimas juos nuvedė netgi į pavojingąjį Afganistaną. Čia juos, palaikę talibų kovotojais, apšaudė afganų policininkai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ieškote žmonos? Parsivežkite ją iš Kirgizijos
Patrakėlis prancūzas pasakojo, kaip, sugalvojęs pasivaikštinėti po Kirgizijos kalnus, nusipirko asilą, tačiau šis pasirodė besąs labai užsispyręs, tad teko jį parduoti.
O štai rumunės ir vokečio porelė keliaudami po pasaulį griežia smuiku ir taip užsidirba kasdienei duonai.
Apie moteris, šeimą ir atostogas
Pabuvoję gyvenimu trykštančiame Biškeke, traukiame pasigrožėti Kirgizijos gamta. Nors Biškeke vasara džiaugiausi vaikštinėdama su šortais, keliaujant į užmiestį tenka juos slėpti – miesteliuose ir kaimuose žmonės ypač konservatyvūs.
Prieš kelionę teko nemažai girdėti apie čionykščius tranzavimo ypatumus (beveik kiekviena lengvoji mašina veikia kaip taksi, tad žmonės tikisi užmokesčio už pavežimus).
Vis dėlto nusprendžiame pabandyti. Kreivoka šleivoka kirilica ant kartono lapo užkeverzojame mūsų kelionės tikslo pavadinimą ir traukiame į kelią.
Apie tai, kokie nuotykiai mūsų laukė, specialų straipsnelį jums ruošia Gytis. O aš papasakosiu bendrą įspūdį.
Už Biškeko ribų vietinių anglų kalbos žinios ima blankti, tad mums pasitaiko puiki proga pasipraktikuoti jau primirštą rusų kalbą. Vietiniai tikrai draugiški – mums iš tolo moja, spaudžia ranką Gyčiui ir, išgirdę, kad mes iš Lietuvos, giria mūsų švarų ir gražų Vilnių bei pigų Kauno automobilių turgų.
Tačiau netrukus imu pastebėti keistą tendenciją. „Koks tavo draugės vardas?“ – teiraujasi pašnekovas Gyčio. „Aš esu Živilė“, – atsakau.
„O ji irgi lietuvė?“ – klausimas vėl skrieja Gyčiui, o aš jau raustu iš pykčio – juk stoviu šalia.
Taip pat klausimų apie mokslą, darbą, profesiją sulaukia tik Gytis. Tačiau netrukus tenka nurimti: suprantu, kad Kirgizjos kaimuose ir nedideliuose miesteliuose žmonės atsidavę musulmonai, tad kamantinėti svetimą moterį jiems tabu.
Taip pat čia įprasta, kad moterys prižiūri namus, vaikus ir buitį, o vyrai materialiai aprūpina šeimą, tad retai kuri moteris mokosi. Tačiau šeimynos čia didelės.
„Šeimos planavimas – miestietiškas prasimanymas. Šeimoje vaikų turi būti tiek, kiek Dievas duos“, – kartą mums sako arbatos užkvietęs ūkininkas Aman.
Taip pat savo pašnekovų dažnai teiraujamės apie atostogas – kur kirgizai jas leidžia, kur važiuoja.
Ne vienas su entuziazmu ima pasakoti apie puikias vasaros dienas prie didžiausio šalies ežero Issyk-Kul arba kaip nuo vasaros kaitros slepiasi vėsiuose slėniuose.
„O į užsienį keliaujate?“ – smalsaujame. „O ko į tą užsienį? Pas mus viskas yra – švarus oras, kalnai, ežerai“, – išgirstame atsakymą iš daugelio kirgizų.
