Kadangi šioje šalyje lankėsi ne pirmą kartą, D.Radzevičius sutiko papasakoti apie tai, kaip jo akyse keitėsi Kirgizija ir kuo ji panaši, o galbūt priešingai – labai skiriasi nuo kitų Vidurinės Azijos šalių.
„Šį kartą į Kirgizstaną vykau kolegų iš „Internews“ organizacijos kvietimu.
Manęs prašė pagelbėti regioninėje visuomeninėje televizijoje „Yntymak“, esančioje Ošo mieste, naujai paskirtam direktoriui ir žurnalistų komandai“, – pasakojo pašnekovas.
Pirmą kartą Kirgizstane jis lankėsi 2009 metais. „Tada buvau Biškeke (Kirgizstano sostinėje, kuri sovietmečiu buvo pavadinta Frunze). Tuomet viešėjau konferencijoje ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) Spaudos laisvės biuro kvietimu. Vėliau teko nuolat lankytis su įvairiais mokymais ir projektais, organizuoti kolegų vizitus į Lietuvą. Ypatingas laikas buvo prieš ir po 2010 metų revoliuciją, kai buvo nuverstas šios šalies prezidentas Kurmanbekas Bakijevas. Beje, šiuo metu besislapstantis visai netoli Lietuvos – Baltarusijoje“, – pasakojo pašnekovas.
Iš karto po revoliucijos gera D.Radzevičiaus bičiulė pradėjo šioje šalyje kurti visuomeninę televiziją, todėl LŽS vadovui keletą metų teko padėti kolegoms.
„Turiu daug draugų šioje šalyje, tačiau dažniausiai tekdavo lankytis tik sostinėje Biškeke, nuvykti prie Isyk Kulio ežero. Todėl nuoširdžiai nudžiugau, kad šį kartą teko praleisti daugiau nei savaitę pietinėje šalies sostinėje Ošo mieste.
Jis ypatingas, nes jame daug metų gyvena ir didelė uzbekų bendruomenė. Deja, būtent šiame mieste po 2010 metų revoliucijos dėl vidinių nesutarimų ir negeranoriškos išorinės nesantaiką kurstančios propagandos kilo dideli pogromai, kurių metu, vien oficialiais duomenimis, žuvo šimtai miesto gyventojų. Neoficialiai šis žmonių skaičius didinamas kelis kartus, nes iki dabar daug žmonių yra dingusių be žinios. Todėl ir šį kartą važiavau padėti žurnalistams ir redakcijai išlikti tikru visuomeniniu transliuotoju, kuris padeda visuomenei ieškoti dialogo, o ne skatina ar kursto nacionalistines nuotaikas“, – sakė D.Radzevičius.
Draugiški ir rusiškai kalbantys vietiniai bei žemos kainos
Nors visos kelionės į Kirgizstaną buvo susijusios su darbu, laiko pabūti turistu taip pat užteko. Keliautojams, kurie užsuks į šią šalį, pašnekovas rekomendavo būtinai į maršrutą įtraukti ir sūraus vandens ežerą Isyk Kulį.
„Nors nesu lankęs daug šios šalies miestų ir vietų, tačiau labiausiai įsimenantys yra šios šalies kalnai ir ypatingas sūraus vandens ežeras Isyk Kulis, Suleimano kalnas – šventasis kalnas Kirgizijoje, Ošo miesto apylinkėse. Jį, beje, tyrinėjo ir mūsų tautietis Antanas Poška, kurio pėdsakų čia netrūksta“, – sakė LŽS pirmininkas.
Ant musulmonams švento kalno apsilankęs lietuvis išvydo daug turistų, taip pat pramogaujančius vaikus – jie greit rado būdą, kaip savo džiaugsmui pritaikyti vieną iš uolų – „pavertė“ jį čiuožykla.
„Tokie dalykai geriau nei žodžiai įrodo, kad kirgizai nėra musulmonai fanatikai – net ant švento kalno galima laisvai žaisti“, – sakė D.Radzevičius.
Anot jo, Kirgizstanas ypač atviras turizmui – ES piliečiams nereikia jokių vizų ar išankstinių registracijų. Nors tiesioginio skrydžio iš Lietuvos nėra, siūloma daug variantų iš įvairių tarpinių oro uostų.
„Man kolegos kvietimą parašė penktadienį, o pirmadienį įsigijęs lėktuvo bilietą, jau antradienio rytą iš Vilniaus pakilau lėktuvu. Skrydžių galimybių yra įvairių – per Maskvą, Kijevą, Stambulą ir t.t. Šioje šalyje daugelis žmonių laisvai kalba rusų kalba, tad visai patogiai gali jaustis vyresnės kartos lietuviai, kurie sovietmečiu išmoko tik šią užsienio kalbą. Biškeko oro uostas mažas kaip ir Vilniaus, todėl pasiklysti beveik neįmanoma“, – įsitikinęs pašnekovas.
Keliautojams svarbi dalis yra pinigai. Pasak D.Radzevičiaus, Kirgizstane galima daug kur mokėti kortele, veikia bankų ir kitokios keityklos.
„Kursas vietinių somų beveik visur panašus – už vieną eurą galima gauti 75 somus. Žinoma, rekomenduoju visada turėtų bent truputį grynųjų pinigų. Išsikeitęs dešimt eurų beveik visur galėsi sočiai pavalgyti net kelis kartus. Ypač provincijoje. Jei valgysite šašlykus, lagmanus, samsą, viščiuką tabaka ar mantus, galite būti tikri, kad Ošo mieste už kiekvieno patiekalo didelę porciją išleisite nuo 1,5 iki 5 eurų. Penkis eurus kainuoja prabangus ėriuko ar veršienos šašlykas ant iešmo brangiame restorane „Izium“, – pasakojo D.Radzevičius.
Kokį įspūdį paliko patys gyventojai? Pasak pašnekovo, kirgizai yra labai paprasti ir draugiški žmonės, visus atvykėlius sutinkantys kaip senus bičiulius. Daug kas pakviečia į namus, vaišina.
„Apie Lietuvą beveik visi yra girdėję ir dažniausiai žino kelis dalykus – kad čia pigios naudotos mašinos ir esame Pabaltijo šalis su įspūdinga gamta, istorija, ir kaip rakštis Rusijos politiniam režimui“, – juokėsi D.Radzevičius, prisipažinęs, kad jam ypač imponuoja šios šalies žmonių drąsa ir savarankiškumas.
Apie Lietuvą beveik visi yra girdėję ir dažniausiai žino kelis dalykus – kad čia pigios naudotos mašinos ir esame Pabaltijo šalis su įspūdinga gamta, istorija, ir kaip rakštis Rusijos politiniam režimui
„Daug kur kaimyninėse Kirgizstano šalyse esu girdėjęs net tylias pašaipas dėl to, kad šalis po nepriklausomybės atkūrimo jau kelis kartus revoliucijų metu vertė blogą valdžią iš postų. O man šie žmonės kelia pasididžiavimo jausmą – jei valdžia labai korumpuota ir skriaudžia žmones, taikūs gyventojai imasi iniciatyvos ir neleidžia savęs skriausti.
Žuvusius per revoliucijas žmones ir šiandien visi labai gerbia. Laisvė šiai šaliai labai svarbi. Gal ne visada politiškai pavyksta tai padaryti, bet patys žmonės visada labiau vertino tuos savo šalies lyderius, kurie dėl kelių rublių ar kitų piniginių vienetų nesilankstė kam papuola“, – pasakojo lietuvis.
Kirgizai gyvenimu nesiskundžia – dirba
Kadangi turėjo ne vieną progą pasikalbėti su kirgizais įvairiomis temomis, D.Radzevičius žino, kaip jie vertina gyvenimą savo šalyje.
„Įdomu tai, kad patys kirgizai dažnai sako, kad gal mūsų šalis ir neturtinga, bet žmonės gyvena pakankamai gerai. Nes šioje šalyje niekada nebuvo įprasta gyventi iš pašalpų ar laukti valdžios malonių, kompensacijų ir paramų. Kiekvienas stengiasi pats dirbti ir užsidirbti. Sunkiai dirba daugelis, bet stengiasi visi. Todėl dažnai galima net pajuokauti, kad gali bet kurį kirgizą viduryje nakties su visa šeima išmesti iš namų be jokio daikto ar duonos kriaukšlio, bet jis niekada iš bado nemirs. Priešingai – padarys viską, kad pats išgyventų ir jo šeima nemirtų“, – apie kirgizų būdą pasakojo žurnalistas.
Į Kirgizstaną atvykusiems užsieniečiams į akis krinta sovietinis palikimas – D.Radzevičius sutinka, kad jo – tiek plika akimi matomo, tiek pačioje sistemoje – dar labai daug.
„Ypač – švietimo sistemoje. Ir tai yra didelis šalies raidos stabdys. Tikiuosi, kad pavyks išjudinti šiuos dalykus. Šalyje dar neįvyko faktinė desovietizacija, todėl galima ne tik Lenino paminklus pamatyti, bet ir Ošo miesto istorijos muziejuje vis dar pernelyg daug vietos užima sovietmečio „herojai“. Kita vertus, Oše kurį laiką mokslinę veiklą vykdė Antanas Poška, ir tie pėdsakai liko iki šių dienų“, – sakė D.Radzevičius.
Kokios nakvynės galimybės: kaip atrodo viešbučiai, jų kainos? Pasak pašnekovo, viešbučiai Kirgizstane, kaip ir daugelyje Azijos šalių, turi kažkiek žvaigždučių, bet jis patarė tuo nesivadovauti.
„Tripadviser.com yra patikimiau. Galima rasti ir labai brangių, bet man labai patinka ir apartamentai su „euroremontu“. Esu gyvenęs tokiame bute ir labai labai patiko. Žinoma, kainos yra mažesnės nei Lietuvoje. Pvz., Ošo mieste, pačiame miesto centriniame parke, „Izium“ viešbutyje, dabar galima apsistoti už 23 eurus. Galima naudotis ir Booking.com – labai patogu ir veikia“, – sakė LŽS pirmininkas.
Anot jo, kaip ir daug kur, Kirgizstane jaunimas supranta ir kalba angliškai. Vis dėlto tiek jauni, tiek seni geriausiai moka rusų kalbą. Ypač provincijoje.
„Sostinės restoranuose, kavinėse ar viešbučiuose anglų kalba susikalbėti pavyks, tačiau realiame gyvenime su rusų kalba gali jaustis tikrai patogiai“, – patikino pašnekovas.
Kokiems keliautojams patartų vykti į Kirgizstaną?
Kirgizstano miestai jauni – pastatyti tik sovietmečiu. Todėl šioje šalyje turistams nepavyks rasti įspūdingų architektūros paminklų.
„Būdami klajokliai ir piemenys ilgus šimtmečius kirgizai sunkiai dirbo augindami gyvulius, o miestai pastatyti tik sovietmečiu. Bet kalnuose yra tikrai labai gražu. Per keliolika valandų kalnais galima nukeliauti iš Biškeko iki Ošo (lėktuvu kelionė trunka kiek daugiau nei valandą) ir pamatyti visus metų laikus vienu metu. Kaip jau minėjau, man asmeniškai įspūdį paliko Isyk Kulis. Bet kuriuo atveju ši šalis tikrai yra egzotiška ir kitokia nei Europos miestai. Net neabejoju, kad kiekvienam pamatyti jurtas ir kaimo gyvenimą tikrai verta ir gražu.
Jose galima atsigerti kumyso, pabendrauti, paklausyti neįmantrių liaudies dainų. Rekomenduočiau prieš kelionę susipažinti su Manaso epu. Tuomet bus daug lengviau suprasti šią šalį. Prie Isyk Kulio su gruzinais, kirgizais vieno vakaro metu esu kartu dainavęs liaudies dainas. Jausmas neapsakomas“, – patarimais ir įspūdžiais dalijosi D.Radzevičius.
Kirgizstanas – ne vienintelė šalis Vidurio Azijoje, kurioje lankėsi D.Radzevičius. Tačiau paprašytas palyginti jas pašnekovas neslėpė – tai neįmanoma.
„Sunku lyginti Kirgizstaną su Uzbekistanu, Turkmėnistanu, Kazachstanu ar Tadžikistanu. Visos šios šalys labai labai skiriasi. Gal net labiau nei mes su estais. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad kirgizai ypatingi – jie labai mėgsta laisvę“, – savo pasakojimą užbaigė iš Kirgizstano neseniai sugrįžęs LŽS vadovas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Du kartus Turkmėnistane lankęsis Dainius Radzevičius: „Ši šalis – tikra egzotika“
