Kuklios degalinės vadybininkas, parduotuvėlės savininkė ir kiti praeiviai tik kraipė galvas. Skirtumas tarp dangaus ir žemės mažėjo, ir mes miestelio gale pamatėm, kad keliu vargiai ir patys bepraeitume. „Tik negalvokit leistis pėsčiomis“, – įspėjo vietinis išminčius. „Prieš kelis mėnesius du užsieniečiai vaikinukai pasiryžo tokiam iššūkiui, ir vienas iš jų pakeliui sušalo negyvai“, – pagąsdino mus.
Karolio ir Evelinos nuotr./Kirgizai - musulmonai |
Pasidairę gal kur statytis palapinę, vis tik nutarėm pasidairyti žinių miestelyje. Beinant keliu nakvynės pakvietė vietiniai vyrai. Bet kol jų laukėm grįžtant iš užeigos, mus į savo namą užkvietė gudri kaip lapė vietinė anglų mokytoja. Bėda ta, kad mes laiku nesusivokėm, kad šis kaimelis palankus turistų dolerio medžioklei, ir tikėtis tokio nuoširdaus svetingumo kaip Irane, Turkijoj, ar Azerbaidžane neturėjom teisės. Sumokėję išryt išzyzusiai mūsų galvas šeimininkei už guolį ir vakarienę, ryte jau patys ieškojom kitos pigios pašiūrės. Pūga nė neketino rimti, tad suradę kitus namus, mes nosį lauk kišdavom tik tualeto reikalų prispirti. Kaskart sugrįždami pasižiūrėdavom į vienas kitą, ir mūsų susirūpinę veidai tik varė vienas kitą nežinion.
Karolio ir Evelinos nuotr./Kapinės |
Nors kitą dieną saulė pradėjo tirpdyti į ją atsisukusius stogų kraštus ir mūsų nuotaikos ir viltys užkilo su po kalnų viršūnes besiridinėjančia saule, vis tik kelio valymo darbai vilkosi lėtai. „Net kai kelią nuvalys, teks sulaukt iš kitos pusės sunkvežimių ir mašinų, kurie ten strigę jau kelias dienas“. Gelbėjimo tarnybos išalkusiems dalino duonos, o mes svarstėm kaip baigiantis degalams jie pajėgs šildyti automobilius. Mes šiuosyk sėkmės vaikai – užstrigę tik šildomuose vietinių namuose, kur kas kelios valandos šeimininkė iš naujo verda arbatą, iš spintelės išima namines uogienes ir pačių keptą duoną.
Karolio ir Evelinos nuotr./Apvali duona ir geltonas sviestas pusryčiams |
Karolio ir Evelinos nuotr./Mėgstama margalynė ir spalvos |
Norėdami būti arčiau veiksmo, iš tolimiausio kaimelio krašto mes ir vėl persikraustėme į kitus namus, šįkart „nemokamai“ užkviesti vieno vietinio gyventojo. Vis tik viešnagės pabaigoje mes suvokėm, kad ir čia teks sukrapštyt savo centus, ir apdalint jais turistų kraujo ištroškusius. Na ką gi, Kirgiztane patyrėm dvejopą svetingumą. Buvom pamatinti ar priglausti it pagarbūs svečiai, o turistiniame miestelyje galėjom patirti, kaip europiečiai bet kokiose aplinkybėse vietinių požiūriu nešiojasi užantyje aukso luitus. Vis tik buvo įdomu pamatyti, kuo gyveni vietiniai kaimiečiai: kokia jų buitis, kaip sūpuoja vaiką lopšyje, kokie jų namų rakandai ar kokius spalvingus patiesalus jie kloja nakčiai.
Karolio ir Evelinos nuotr./Labai žavus vaikis |
Be to kraštovaizdis čia buvo išties kvapą gniaužiantis, kuriuo galėjom medituoti tas kelias laukimo dienas. Tolumoje link tadžikistano Pamyro kalnai bolavo ir kvėpavo didybe, o galbūt sunkiau alsavome mes patys aukštikalnėse pasikeitus slėgiui. Sniego laukai glūdėjo niekieno nepaliesti, tik kur ne kur matėsi kaži kokio žvėrelio, nutipenusio į tolius, pėdsakai. Saulėlydis nekankino akių savo skaistumu, o paskutiniai spinduliai paslaptingai prasiskverbdavo pro kapinių paminklus. Tyla įsivyraudavo vos sulaikius kvėpavimą, ir mes ilgai dar ganėm savo akis numėlusiose ir nurausvusiose viršūnėse.
Karolio ir Evelinos nuotr./Pamyro kalnai |
Netikėti kelionės horizontai
Karolio ir Evelinos nuotr./Kirgizų vaikai |
Sudužus mūsų paskutinei vilčiai patekti į Kiniją iki kovo 23 dienos, mums teko kurpti naują planą: ruoštis į Biškeką naujoms Kazachstano ir Kinijos vizoms gaminti. Tik sugrįžus į Ošą mus pasitinka „džiugi naujiena“ – kelias iš čia į Biškeką uždarytas, ir į sostinę pakliūti galima tik nepigiu oro transportu. Ginklavomės kantrybe, o tuo tarpu „koučserferio“ Prado namuose vakarienę valgėm su Acted ir Usaid organizacijose besidarbuojančiais prancūzais ir amerikiečiais, Kirgiztane dirbančiais vietinių gerovei.
Kalnų kelias nuo sniego lavinų galų gale buvo išvalytas, ir mes sunkvežimiu it vijurku jau skrodėm perėjas, kai kur turėdami išlaukti naujų kiek mažesnių griūčių valymo darbų pabaigos.
Biškeke iš pradžių manėm praspruksim į Kazachstaną su Kirgiztano viza, daryta Kazachstano konsulate Baku. Būtumėm ir išsisukę, jei viza būtų dvikartinė. Teko grįžti į sostinės kiek nutolusį Kazachstano konsulatą ir laukti vizos su visais žemiškaisiais. Belaukdami nudardėjom vieno gražiausių matytų ežerų Isyk Kulio link, įtūpusio tarp sniegakepurių kalnų. „Čia kažkada prie ruso į šią teritoriją įleisdavo tik su leidimais. Mat čia buvo randama urano“, – mostelėjo į vieną šlaitą vienas vairuotojų.
Igoris
Ketinom pasiilsėti prie vietinių pasididžiavimo – Isyk Kulio ežero bent kelias dienas. Vieną vakarą išlipę „vidury niekur“, mes besigrožėdami žvaigždėtu dangumi rentėme palapines ir ieškojome malkų laužui. Netikėtai pakrante sujuodavo besiartinantis šešėlis. „Nu da, ja dumal ja odin zdes ramantik, o vot kazhetsia i net (Na taip, aš maniau esu vienas čia romantikas, o pasirodo, kad ne)“, – it iš kokio rusų filmo nukritęs Igoris – kiek komiškas personažas, garsiai kalbėjo atkepurinėdamas drėgnu ir mėnulio šaldomu krantu.
Karolio ir Evelinos nuotr./Nors vanduo buvo be galo šaltas, tai nesutrukdė mums pasimėgauti tyru ežeru |
Jis kaip mat išsitraukė naminio obuolinio vyno, stiklines, ir įpylė mums uošvienės pagaminto gėrimo. Vynas išties buvo skanus. O Igoris jau sunkokai rinkdamas žodžius, pasakojo savo istoriją. Tik nepagalvokite, kad Igoris – tai koks prašalaitis alkoholikas. Jo tvarkingi drabužiai, akinukai, inteligentiška ir išmintinga kalba išdavė jį esant tik momentinės nuotaikos pagautą. Jo žmona mat išvijo iš namų. Vėliau savo žmoną jis minėjo pačiu gražiausiu žodžiu, o į šį rojaus kampelį – manydamas kad čia nieko nebus – atėjo savo minčių paganyti.
Karolio ir Evelinos nuotr./Čia praleidome dvi nuostabiausias dienas Kirgizstane. |
Karolio ir Evelinos nuotr./Pietūs prie Isik Kulio ežero |
„Numirti norėčiau čia“. Netrukus mes Igorį jau vertėm į vieną mūsų palapinių, ir klojom striukėmis, kad per naktį nenušaltų. Ryte matyt iš gėdos neturėjęs kur dėti akių, save vadinantis kompozitoriumi, vyras buvo matyt išėjęs pas savo ne už mylių gyvenančią tetą. Akinius paliko ant akmens. Jie ir likę tušti obuolinio vyno buteliai paliudijo, kad vakar nakties apie gyvenimo filosofiją vykę pokalbiai – nėra susapnuoti.
Karolio ir Evelinos nuotr./Igoris po naktinio vakarojimo'paliko savo akinius |
Kazachstano link
Karolio ir Evelinos nuotr./Likus 80km iki Kinijos sienos kalnų kelias buvo užsnigtas ir savaitę uždarytas. Štai jo pabaiga |
Biškeke sužinojom, kad Kazachstane Kinijos vizą pasidaryti beveik neįmanoma. Lieka Biškekas. Liusi, puikiai rusiškai kalbanti kinietė, pažadėjo mums iškvietimą, tačiau su konsulu mums teks kalbėtis patiems ir aiškinti, kodėl mums vizos reikia greitai, antraip turėsim bėdų su persisvečiavimu Kirgiztane. Įdomiausia, kad Liusi – tai ta pati kinietė, kurios paslaugas jau anksčiau mums siūlė vienas mus pavežusių vairuotojų. Tada nesuspėję sugriebti jos telefono numerio, mes vėl netikėtai su ja susidūrėme vėliau. Dar pusę savaitės, ir turėsim išlauktąją vizą rankose.
Tik atgavus pasus, mes išsyk nudūmėm Kazachstano link. Daug vilčių nebedėjome. Turguje supirkome paskutinius pigesnius [nei Kazachstane] pirkinius, ir jau turėjom riedėti „maršrutka“ iki tranzavimo trasos. Bepirkdami susizgribom, kad smulkiųjų nebeužtenka. Dairėmės į gatvę, gal kur mėtysis mums taip reikiamas dešimties somų geležinukas. Netikėtai pakelta ranka ir iš miesto mus paėmė miela šeima. Jauna moteris, su kūdikiu ant rankų niekaip nenustojo gėrėtis tokiais mūsų atliekamais žygdarbiais, vaišino ką tik nuo akmens dar šiltute duona, ir išsidavė juos esant krikščionimis. „Nelengva dalia čia tarp musulmonų, kai net tėvai tam priekaištauja“, – guodėsi abu, o vyriškis tuo tarpu mus pavežė iki pat sienos. Tokiu netikėtai lengvu nukakimu prie sienos vis dar netikėjom.
Trys su puse savaitės Kirgiztane – ir mes jau jautėmės it namie. Kalnai žavūs, žmonės mieli, bet jau rūpėjo tolimesnis Šilko kelias.
Mūsų nuotykius galite peržvelgti mūsų internetiniame puslapyje www.itervitae.me