Niekada nebuvus šioje šalyje arba keliavus po ją vien kaip turistui, JAV iš tiesų gali atimti žadą: Amerika – ekscesų šalis, ir viskas čia iš tiesų yra super dydžio, super ryškumo bei super kraštutinumo.
Visa tai čia, Europoje, mums rodosi it fantastiškas nevaržomos laisvės, svaiginančių galimybių ir akinančių šypsenų pasaulis. Ir iš tiesų Amerikoje gali tapti, kuo tik panorėjęs. Tačiau prieš puolant kandidatuoti į žaliąją kortą ir planuoti pensijos Floridoje, verta iš pradžių čia tiesiog pasisvečiuoti: tikroji amerikiečių realybė nuo projektuojamo įvaizdžio skiriasi kaip diena ir naktis.
Nuo geltonai auksinių „Trump Towers“ Las Vegase iki paties oranžinio Trumpo Baltuosiuose rūmuose, nuo liberalių tingiai prabangaus Los Andželo ir dekadentiškojo San Fransisko LGBT teisių aktyvistų iki Uolinių kalnų reindžerių, pietinių valstijų plantatorių, aligatorių medžiotojų ir italų kilmės niujorkiečių Rytų pakrantėje tikroji Amerika daug labiau primena naivų ir pirmykštį Naująjį Pasaulį, o ne lyderiaujančią supervalstybę, kurioje dominuoja mokslas, pažangios idėjos bei demokratijos dvasia.
Netark Dievo vardo be reikalo
„Gerasis dieve, dėkojame tau už šį nuostabų maistą, už tai, kad visi esame sveiki ir laimingi, ir už tai, kad esame tarp šeimos ir draugų. Palaimink mus ir palaimink mūsų draugus jų kelionėje“, – nuleidęs galvą ir laikydamas žmonos bei dukterų rankas, pamaldžiai murma Garrethas.
Amerikoje gali tapti, kuo tik panorėjęs. Tačiau prieš puolant kandidatuoti į žaliąja kortą ir planuoti pensijos Floridoje, verta iš pradžių čia tiesiog pasisvečiuoti: tikroji amerikiečių realybė nuo projektuojamo įvaizdžio skiriasi kaip diena ir naktis.
Sukalbėti trumpą maldelę prieš valgį – neginčijama giminės tradicija, ir visa Garretho Linno šeimyna nuolankiai persižegnoja bei sušnabdža „amen“.
Kiekvieną sekmadienį jie lankosi bažnyčioje, pareigingai švenčia visas baptistų šventes ir aukoja labdarai: nedidelio Leik Čarlzo miestelio pačioje Luizianos valstijos širdyje policininkas Garrethas ir jo šeima neįsivaizduoja nei vieno savaitgalio be Biblijos skaitinių.
„Kaip tai netiki? Nei dievu, nei pragaru?! Visiškai niekuo? O, Jėzau“, – baisisi Garretho žmona Anne, sužinojusi, jog esu tradicinės vilnietiško ateizmo pakraipos šalininkė.
Jai nuoširdžiai manęs gaila: nors ji nelabai nutuokia, kur pasaulyje glaudžiasi barbariškoji Lietuva, Anne mėgina atversti mano paklydusią sielą.
„Dievas myli visus, vaikeli, Jis tikrai priims tave atgal, jei tik tu pasikrikštysi ir grįši pas Jį. Ar norėtum, kas paskolinčiau tau savo kišeninę Bibliją, mieloji? Ak, kaip tamsu ir vieniša turėtų būti be Dievo!“, – apgailestauja Anne.
Trejetas jos vaikų, sukritę ant sofos, panyra į savo išmaniuosius telefonus: kaip ir tipiški europiečiai paaugliai, jaunieji amerikiečiai gyvena virtualioje erdvėje. Tačiau priešingai nei dauguma jų europiečių bendraamžių, visi trys Garretho ir Annes vaikai taip pat lanko sekmadieninę mokyklą ir gieda psalmes bažnyčioje.
Luiziana – viena religingiausių Amerikos valstijų, tačiau pietietiškas dievobaimingumas toli gražu nėra išskirtinis. Keliaujant per visą šalį nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno ir viešint pas vietinius amerikiečius dievas niekuomet nepalieka pokalbio.
Jutos dykumų degalinėse, kuriose terasi bjaurios kavos, pasenusių hotdogų skardinę ir „Hershey“ šokoladukų pakelį, prie kasos būtinai puikuosis Mormonų knyga trimis skirtingomis kalbomis. Uolinių kalnų elnių medžiotojai savo rąstų nameliuose Kolorade ant stalo laiko puikiai įrištas biblijas; Oklahomos ir Kanzaso fermeriai neįsivaizduoja savo gyvenimo be bažnyčios, o Luizianos geležinkelių darbininkai, orios plantatorių šeimos ir naujieji verslininkai kiekvieną sekmadienį drauge skaito Šventąjį Raštą. Juokauti apie Dievą Amerikoje paprasčiausiai nevalia: „Pew Research“ duomenimis, 53 proc. JAV piliečių yra religingi ir laiko savo tikėjimą „be galo svarbiu“.
Palyginus su, pavyzdžiui, Prancūzija, kur tikėjimą labai svarbiu laiko vos 14 proc. piliečių (net katalikiškieji lenkai ir italai nei iš tolo nepasiveja amerikiečių: Lenkijoje bei Italijoje religiją itin svarbia laiko 25-28 proc. visuomenės), akivaizdu: nepaisant Holivudo, vakarietiško liberalizmo ir išsilavinimo, Amerika bažnyčią vis dar laiko svarbesne už Silicio slėnį.
JAV – toli gražu ne išimtis: nepaisant įspūdingų išteklių ir ekonomikos rodiklių, turtas čia sutelktas nedidelio elito rankose, o vidurinioji ir žemesnė klasė paprasčiausiai skursta.
Tačiau kodėl? Juk dažniausiai itin religingos būna neturtingos, besivystančios trečiojo pasaulio šalys, o ne Vakarų gigantai.
„Iš tiesų, kai žmonės jaučiasi pakankamai saugūs ir patenkinti šiame gyvenime, noras dairytis į pomirtines perspektyvas gerokai atslūgsta. Kuo šalis labiau išsivysčiusi ir turtingesnė, tuo jos žmonės mažiau religingi. JAV – toli gražu ne išimtis: nepaisant įspūdingų išteklių ir ekonomikos rodiklių, turtas čia sutelktas nedidelio elito rankose, o vidurinioji ir žemesnė klasė paprasčiausiai skursta.
Vidutinio amerikiečio gyvenimo trukmė panaši į Kosta Rikos gyventojų, o lyginant tarptautiniu lygmeniu, mūsų švietimo sistema išgyvena krizę. Taigi nieko nuostabaus, kad išgyvendami netikrumą ir jausdamiesi nesaugūs, žmonės renkasi religiją“, – sako psichologas Nigelas Barberis.
Psichologai kaltina nesaugumo jausmą, istorikai – puritonišką Jungtinių Valstijų praeitį, o sociologai kabinėjasi prie klasinių, rasinių ir mažumų skirtumų. Kokia tikroji amerikiečių dievobaimingumo priežastis, nežinau, tačiau man rodosi, jog tokį atsidavimą religijai galima paaiškinti kur kas paprasčiau: amerikiečiai neturi jokio noro keliauti, o šeima ir gimtinė jiems – aukščiau visko. Taigi jei naujai iškeptą Luizianos, Arkanzaso ar Misisipės pilietį nuo pat mažų dienų mama vedžiojasi bažnyčion, o tėtė – į Biblijos studijas, nieko nuostabaus, jog gerasis sekmadienio dievulis jam bus artimesnis nei bet kokios mokslo teorijos.
Antroji Konstitucijos pataisa
Nors, „Pew Research“ duomenimis, dievobaimingieji amerikiečiai be galo vertina bažnyčią ir giminę, jie taip pat tvirtai tiki, jog sėkmė – jų pačių rankose. Turbūt todėl nekeista, jog beveik visi kelionėje sutikti amerikiečiai buvo... ginkluoti.
„Antroji Konstitucijos pataisa skelbia, kad turiu teisę nešiotis ginklą. Taigi ir nešiojuosi!“, – nukerta Markas Sloanas iš Tulsos, paklaustas, kam gi jam reikia šaunamojo ginklo.
Oklahomoje gyvenantis medikas, inteligentiškas, pusę pasaulio apkeliavęs žmogus, nuoširdžiai stebisi, kodėl amerikietiškas paprotys nešiotis užtaisytą revolverį man atrodo toks nesuvokiamas: juk tai – kone prigimtinė kiekvieno tikro amerikiečio teisė, o jei teisė egzistuoja, vadinasi, ją reikia ir išnaudoti.
Kolorado elnių medžiotojas ir kalnų gidas Troy'us Rivetas namuose laiko visą kolekciją medžioklinių šautuvų, ir tai suprantama: jis pragyvena iš medžioklės. Tačiau Troy'us turi ir dvejetą mažesnių, „asmeninių“ šaunamųjų ginklų.
„Niekad nežinai. Pas mus kartais atklysta visokiausių perėjūnų iš Naujosios Meksikos, štai Mike'o trobelę pernai apiplėšė kažkokie nuo amfetamino apsvaigę vaikigaliai. Aš paprasčiausiai nenoriu rizikuoti. Jei kas nors mėgins laužtis į mano namus, na…“ – sakinio nebaigia Troy'us. Ir jei jis iš tiesų nušautų įsibrovėlį, pagal Kolorado valstijos įstatymus tai būtų visiškai legalu.
Savigyną kaip pagrindinę priežastį nešiotis revolverį įvardija didžioji dauguma amerikiečių.
„Mes su Patu šiame didžiuliame name visiškai vieni, aplink – miškai, o Patas dažnai dirba naktimis. Noriu žinoti, kad galiu apsiginti pati, jei kas nors mėgintų įsilaužti“, – sako DeKvinsio miestelyje Luizianoje gyvenanti Mindy.
Jos ir Pato name įvairiausiuose kampuose išslapstyti net penki šaunamieji ginklai, įskaitant automatinį AR-15, medžioklinį 12 gauge Tactical, Peto asmeninį Glock 22-40 ir Mindy „naminį“ pusiau automatinį 9 mm.
Vieną ramią šeštadienio popietę išmėginti Pato ir Mindy arsenalą gavau ir aš: į tvenkinį prileidus plastikinių ančiukų, vyrams atsikimšus alaus, o moterims – vietinės mėlynių degtinės ir kokakolos kokteilių, prasidėjo pašėlusi taikinių praktika. Pradėjusi nuo daug klausimų ir dar daugiau paaiškinimų, netrukus perėjau prie automatinio ginklo, ir varšgai ančiukai netrukus kapituliavo.
O štai Mindy ir Pato kaimynai, išgirdę pragarišką triukšmą, toli gražu nesupanikavo: atvirkščiai, susirinkę visą krūvą ginklų iš savo namo, jie suskubo prisidėti prie linksmybių.
Stebuklingąja Antrąja pataisa mojuoti Amerikoje mėgsta net policijos ir federaliniai pareigūnai.
„Ne darbo metu visuomet nešiojuosi ginklą. Ar Amerikoje tikrai tokia baisi kriminalinė padėtis, kad piliečiai turi patys pasirūpinti savo saugumu? Na, ne, ne visai, bet štai Naujojoje Meksikoje padėtis tikrai prasta. Albukerkėje nusikaltimų daugėja kasmet, ir aš paprasčiausiai nenoriu rizikuoti“, – sako specialioji FTB agentė Marcella Phelps.
„Problema ta, kad jei mes visi staiga nusiginkluotume, blogiukai juk vis vien rastų, kaip įsigyti šaunamųjų ginklų. Ir ką tuomet reikėtų daryti paprastiems žmonėms? Antroji Konstitucijos pataisa sugalvota ne vakar, ir aš ja naudojuosi“, – priduria Marcella.
Prisipažinsiu: šaunamųjų ginklų manijos taip ir neperpratau. Europiečiai jau kurį laiką puikiausiai sukasi be asmeninių pistoletų ir revolverių ir, žiū, sugyvena, taigi poreikis nuolat prie diržo segėti mirtiną ginklą man taip ir liko visiška mįsle. Tačiau nuoširdžiai linkiu, jog nei vienam mano kelionėje sutiktam amerikiečiui niekuomet neprireiktų šaudyti į ką kitą, nei plastikinius ančiukus tvenkinyje.
Paskui Sniego žmogų
„Sekdamas elnių vapičių bandą, užėjau molingą upeliūkštį kalnuose. Prie pat vandens matėsi basos pėdos įspaudas… tik jis buvo bent dvigubai didesnis už paprasto žmogaus! Negana to, kad į tokią atokią vietą niekas, išskyrus mane, neužklysta – o juolab, basas! – neperdedu, toji pėda buvo gigantiška“, – suokalbišku tonu pasakoja Troy'us.
Aukštai Uoliniuose kalnuose pasislėpusi jo trobelė – paskutinis civilizacijos forpostas už nediduko Antonito miestelio Kolorado valstijoje, o pragyvenimui Troy'us užsidirba iš medžioklės ir sniegomobilių išvykų kalnuose.
Gimęs ir augęs atšiauriame Aliaskos užkampyje, Troy'us medžioti, apdoroti elnio mėsą ir sutaisyti traktorių išmoko anksčiau, nei skaityti, o ant jo kavos staliuko puikuojasi prašmatniai įrišta Biblija. Tačiau Sniego žmogus?
„Na, ką ten gali žinoti! Uoliniai kalnai saugo savo paslaptis, o aš pažįstu pėdsakus. Sakau tau: kad ir kas buvo toji būtybė, palikusi milžinišką pėdos įspaudą, tai tikrai nebuvo paprastas žmogus“, – įsitikinęs Troy'us. Jis taip pat abejoja ir tuo, ar Žemė tikrai yra apvali („Juk nuo kalnų viršūnių žiūrint į horizontą, turėtų matytis Žemės išlinkimas – bet nesimato!”), o faktas, jog mūsų planeta sukasi aplink saulę ir evoliucijos teorija jam kelia juoką.
„Oi, tikrai, ką dar prisigalvos tie jūsų mokslinčiai – mes kilę iš beždžionių, Žemė nuolat juda...Ne, tai vis liberalų išmislai. Gerasis dievulis sukūrė mus visus, ir taškas“, – nukerta Troy'us.
Sniego žmogaus (angl. Bigfoot) egzistavimu tiki 20 proc. amerikiečių!
Kai visokių keistų idėjų kyla ilgai gyvenant vienumoje atšiaurių kalnų slėnyje, galbūt ir nenuostabu. Tačiau Troy'aus pasaulio vaizdas nesvetimas daugumai amerikiečių: Chapman University duomenimis, Sniego žmogaus (angl. Bigfoot) egzistavimu tiki 20 proc. amerikiečių. Net 51 proc. amerikiečių neabejoja, jog dvasios gali apsėsti namus ir žmones; 47 proc. tiki, jog už visas pasaulio nelaimes, nusikaltimus ir karus atsakingas šėtonas; vienas iš keturių amerikiečių įsitikinęs, jog Saulė sukasi aplink Žemę, 77 proc. neabejoja angelais, tik pusė šalies mano, jog evoliucijos teorija turi pagrindą, ir tik 48 proc. tiki pasauliniu atšilimu.
Tik Amerikoje išgirdau, jog Lietuva – tai JAV valstija (pasirodo, turiu įkyriai šiaurietišką akcentą, tad Luizianos motobroliai Lietuvą mėgino prilipdyti prie Oregono), miestelis kažkur Nyderlanduose arba pietų Italijos provincija. Tik čia sutikau tokią daugybę žmonių, kurie niekuomet nėra keliavę – ne tik iš šalies, bet net savo gimtosios valstijos ar net parapijos. Tik čia teorijos apie Sniego žmogų, ufonautus ir biblines istorijos versijas staiga nejaukiai, tačiau intriguojančiai priartėja prie beveik visuotinio konsensuso.
Kita vertus, tik Amerikoje įmanomas toks atlapaširdiškas pietietiškas svetingumas, kaip Luizianoje. Tik čia egzistuoja tokia neaprėpiama laisvė, kaip Kolorado Uoliniuose kalnuose ir Arizonos dykumų kanjonuose. Tik čia šeima vis dar yra tokia tikra, nesuvaidinta ir nuoširdi vertybė, kaip tarp Oklahomos, Kanzaso ir Pietų Karolinos žemdirbių.
Ir tik Amerikoje gali sutilpti tiek skirtingų istorijų, realybės versijų ir spalvingų likimų.
