Dėl iššūkio, nuotykių ir „kodėl ne“ principo su draugu nusprendėme važiuoti vien bekele: mažiausiai asfaltuoti keliai dažnai veda į gražiausius pasaulio kampelius. Paulas tikėjosi fotografijose užfiksuoti neįtikėtinų vaizdų, o aš išsikėliau tikslą pakalbinti kuo daugiau vietinių amerikiečių ir savo kailiu patirti, kaipgi iš tiesų gyvena Amerikos indėnai, kaubojai ir pėdsekiai.
Aplankius ilgai nematytus bičiulius Los Andžele, pasibalnojus motociklus Fenikse ir atlaikius treniruočių savaitgalį Santa Fė, pagaliau išsiruošėme į žygį per atokiausius Amerikos kampelius.
Kaubojų godos
Nors didžiausių kontrastų tikėjausi pietryčių valstijose, jau Arizonoje prasidėjo kvapą gniaužiančių vaizdų ir skurdžios vietinių realybės konfliktas. Tarp Marso paviršių primenančių raudonų uolų, kanjonų ir siurrealistiškų dykumos platybių išsimėčiusios vargingos indėnų navahų lūšnelės, mobilieji namukai ant ratų ir apleisti surūdiję pikapai pakelėse bylojo apie kitokią Ameriką – nematomą, dažnai arba pamirštą, arba tiesiog ignoruojamą mažų miestelių Ameriką, kurios kasdienybė kaip diena ir naktis skiriasi nuo gyvenimo ritmų kosmopolitiškajame Niujorke ar svajingajame Los Andžele.
„Jūs turbūt būsite iš BLM (Bureau of Land Management). Ne? Keliaujate? Oi, oi, tikrai, keliaujate čia, šituo Dievo pamirštu užkampiu? Oho“, – stebisi atokiame Naujosios Meksikos šunkelyje sutiktas vietinis fermeris. Du jo darbininkai, iš treilerio išsivedę žirgus, šoka į balnus ir netrukus pradingsta už kaktusais apaugusios kalvos. „Vienos mūsų karvės veršelis pastipo, ir ji iš sielvarto atsiskyrė nuo bandos. Mano vyrai mėgins ją rasti ir parginti atgal. Automobiliais ar motociklais čia paprasčiausiai nepravažiuosi, todėl kaubojaus darbas Naujojoje Meksikoje vis dar atliekamas balne“, – pasakoja rančos savininkas. Pasiteiravęs, ar tikrai turime pakankamai vandens, perspėjęs saugotis barškuolių gyvačių ir palinkėjęs gero kelio, šaunusis rančeris atsisveikindamas kilsteli skrybėlę ir nurūksta tolyn, keldamas dulkių sūkurius.
Naujoji Meksika, viena skurdžiausių JAV valstijų, ir šiandien verčiasi iš gyvulininkystės. Vienas didžiausių darbdavių N.Meksikoje po „Walmart“ prekybos centrų tinklo – mėsinių galvijų rančos, ir būtent čia įsitikinau, jog, priešingai nei sunkų metą išgyvenantiems indėnams navahams, kaubojaus pašaukimas Amerikoje vis dar aukštai vertinamas. Tiesa, apmokamas jis ne itin gausiai – kai kurie kaubojai teuždirba apie 300 dolerių per savaitę – tačiau laisvė šuoliuoti paskui saulę ant žirgo per neaprėpiamas prerijas dvidešimt pirmame amžiuje veikiausiai kainuoja gerokai daugiau.
Kas bendro tarp Oklahomos fermerių ir „Tesla“ akcijų?
Išmaišę Arizonos, Jutos ir Naujosios Meksikos kanjonus ir sniego bei pūgų išprašyti iš Kolorado aukštikalnių perėjų, traukiame Amerikos vidurio link. Palikę įspūdinguosius Uolinius kalnus už nugarų, leidžiamės į žaliuojančius Kanzaso kukurūzų laukus ir laukinių arklių, fermerių bei čerokių indėnų teritoriją – Didžiąsias Lygumas Oklahomoje.
„Kai užnugaryje pranyks Uolinių kalnų kontūrai, iki pat rytinių Apalačių (The Appalachians) ir Dulsvųjų kalnų (Smoky Mountains) nebeišvysite nė menkiausios kalvelės“, – perspėja Tulsoje mūsų laukiantis motokeliautojas Johnas, pakvietęs mus į svečius Oklahomoje. Ir iš tiesų: keletą dienų gename motociklus per lygut lygutėles prerijas, kur čerokių rezervatuose karaliauja laukinių bizonų bandos, o sustojus poilsio netrukus kaulyti obuolių susirenka visai žmonių nesibaidantys margieji mustangai.
Tačiau Oklahomos kaip tamsaus ir skurdaus žemdirbių krašto įvaizdis sparčiai keičiasi. „Mano tėvukas vis dar laiko karvių, ir daugybė vaikinų tebedirba rančose. Bet mūsų nedidutis Prajoro miestelis, kuris vargiai palieka tašką žemėlapyje, dabar išgyvena metamorfozę: prieš porą metų „Google“ čia pradėjo kurti didžiules serverių fermas, ir pusė miestelio dabar dirba ten. Su „Google“ atėjo ne tik nemokamas internetas ir darbo vietos: žemės kainos kyla kaip ant mielių, ir visai neseniai vos galą su galu sudūrę ūkininkai dabar investuoja į „Teslos“ akcijas bei dairosi, kaip išleisti vaikus į Silicio Slėnį, o ne prajodinėti arklius“, – pasakoja Johnas.
Visai neseniai vos galą su galu sudūrę ūkininkai dabar investuoja į „Teslos“ akcijas bei dairosi, kaip išleisti vaikus į Silicio Slėnį, o ne prajodinėti arklius.
Net vietiniai indėnai Oklahomoje gyvena kur kas geriau nei kuklieji navahai Vakaruose. „Native America“, išdidžiai skelbia Oklahomos automobilių numeriai (kiekviena valstija JAV turi savo šūkį: „Grand Canyon State“, didžiuojasi Arizona; „Sportsman‘s Paradise“, reklamuojasi Luiziana; „The Golden State“, nesikuklina Kalifornija); net pats valstijos pavadinimas kilęs iš indėniškojo okla humma, reiškiančio „raudonodį“.
Oklahomos čerokiai, viena didžiausių JAV indėnų genčių, nesismulkina su rankdarbiais, sidabro pakabučiais ir kanjonų dvasių užkalbėjimu: agresyviai investuodami į statybas, sveikatos apsaugą bei technologijas, čerokiai sukuria per 9,000 darbo vietų, o jų indėlis į valstijos ekonomiką kasmet siekia per 1,3 milijardo JAV dolerių.
„Mes nesipriešiname modernizacijai – mes norime ją išnaudoti. Kazino verslas tėra nedidelė čerokių tautos ekonomikos dalis; mes aktyviai prisidedame prie infrastruktūros kūrimo, dirbame telekomunikacijų, oro erdvės, gynybos, technologijų ir nekilnojamojo turto srityse. Be to, nors čerokių tauta turi savo teritoriją ir gentinę teisės sistemą, mes jokiu būdu nesibaidome bendradarbiauti su ne čerokių kilmės amerikiečiais: mūsų filosofija kur kas paprastesnė – kartu galime daugiau“, – sako Oklahomos čerokių vadas Billas Johnas Bakeris.
Pietryčių Amerikos perlai
Atsisveikinę su bekraštėmis Didžiųjų Lygumų prerijomis, Prajoro miestelio motobrolija bei laukinių arklių kaimenėmis, traukiame į pietus. Arkanzasas pasitinka tvankiu karščiu, juodųjų lokių pėdsakais ir Tiuringiją primenančiomis žaliomis kalvomis. Tačiau netrukus pakelėse ima baltuoti prabangios plantatorių vilos, kvapą užgniaužia troškus tropinis klimatas, o namai ima „puoštis“ konfederatų vėliavomis: kertame Luizianos valstijos ribą.
„Y‘all be careful on them things now“ („būkite atsargūs ant tų daiktų“), išvydusi purvinus mūsų „arkliukus“ šypsosi lengva vasarine suknele pasidabinusi nedidutė moterytė mažo miestuko parduotuvės automobilių aikštelėje. Ant didžiulio jos visureigio puikuojasi „Trump. Pence“ ir „God Bless America“ lipdukai, o rankinuke ji veikiausiai nešiojasi revolverį.
Pietinės valstijos – vienos unikaliausių ir labiausiai intriguojančių Amerikos kultūros užkampių, kur atlapaširdiškas pietietiškas svetingumas keistai kontrastuoja su radikalia dešiniųjų retorika, rasizmo proveržiais ir konfederatų vėliavos spalvomis.
Pietinės valstijos – vieni unikaliausių ir labiausiai intriguojančių Amerikos kultūros užkampių, kur atlapaširdiškas pietietiškas svetingumas keistai kontrastuoja su radikalia dešiniųjų retorika, rasizmo proveržiais ir konfederatų vėliavos spalvomis.
Aplankę draugus Leik Čarlse, papramogavę su taikinių praktika ir pakalbinę vietinius aligatorių medžiotojus bei paragavę garsiųjų Luizianos kreolų gumbo (aštrus mėsos troškinys), virtų vėžių ir skrudintų varlių kojelių patiekalų, kertame Misisipės pelkynus, Tenesio rančerių pievas ir Pietų Karolinos lygumas. Atlaikę lietų ir miglas Šiaurės Karolinoje ir Virdžinijoje bei trumpai paviešėję „moonshine“ (naminio pilstuko) gamintojais garsėjančioje Vakarų Virdžinijoje, galiausiai pasiekiame Mažają Bavariją: vokiečių ir olandų kultūros įtaka persismelkusią Pensilvaniją.
Ties Harisbergu, neatrastuoju Pensilvanijos perlu, mus pasitikę motobroliai nuo Leik Čarlso aligatorių medžiotojų ir Morgan Sičio naftos laukų darbininkų skiriasi it diena ir naktis: dažnai keliaujantys, prijaučiantys liberalams, europietiškai architektūrai ir belgiškam alui vietoje naminės mėlynių degtinės motociklininkai Tomas ir Synthia sakosi Pensilvaniją pasirinkę dėl demokratiškos atmosferos, Olandijos provinciją primenančio kraštovaizdžio ir klestinčios motociklizmo kultūros.
„Kaip paaiškinti Trumpą šlovinančius automobilių lipdukus ir konfederatų vėliavas Pietuose? Nežinau. Pietūs yra Pietūs – Luiziana, Misisipė, Džordžija ir Pietų Karolina visuomet buvo tos, kitokios valstijos. Žinoma, ir mes turime savų keistuolių – Pensilvanija garsėja itin uždaromis amišų ir žydų chasidų bendruomenėmis – tačiau čia bent jau tvyro tolerancijos dvasia. Kita vertus, tik Pietuose rasi tokią unikalią virtuvę, tokį beatodairišką svetingumą ir tokį tropinį klimatą. Amerika Amerikai nelygu“, – patraukia pečiais Synthia.
Amerika Amerikai išties nelygu. Tokios daugybės aštriai kontrastuojančių idėjų, pragyvenimo lygio ir gyvenimo būdo, kraštovaizdžių ir pasaulėžiūrų, persipinančių vienoje šalyje, nemačiau net Trečiojo pasaulio kraštuose. JAV gali nustebinti, sukrėsti ir šokiruoti: nuo svaiginančių Vakarų platybių iki taikiai žaliuojančių rytinių kalvų, nuo Naujosios Meksikos kaubojų iki europietiška dvasia gyvenančio Niujorko menininkų, nuo juodadarbių Misisipės juodaodžių iki NASA projektuose dalyvaujančių Oklahomos čerokių – Amerika man visuomet liks kitokia, nieko bendro su Holivudo idėjomis neturinčia kontrastų šalimi.
Pagaliau paragavę garsiųjų amerikietiškųjų blynelių Niujorke (bent čia filmai nemeluoja!), paviešėję pas svetinguosius kinų kilmės motobrolius Vermonte ir klaipėdietiško kraujo turinčius motokeliautojus Meine, sukame priekines padangas į šiaurę: netrukus, kirtus sieną, laukia naujas bekelės iššūkis per visą Kanadą.
