Atokiau nuo didžiųjų miestų šurmulio, ten, kur retai užklysta keliautojai, slepiasi už patį laiką senesnis siaubas: Luizianos pelkėse, užutėkiuose ir pajūrio kemsynuose karaliauja didieji amerikietiškieji aligatoriai.
Dinozauro troškinio receptas
Vis dėlto iki keturių ar penkių metrų užaugančios vandens pabaisos baimės įvaro tik turistams: anot pačių Luizianos gyventojų, aligatorių medžioklė čia jau senai tapusi tradicija, o keptas arba troškintas aligatorius gumbo (tradicinio kreolų troškinio) puode esąs tikrų tikriausias delikatesas.
„Aligatorių medžioklėje pirmą kartą dalyvavau būdamas vos trejų metukų – tąkart į pelkes mane kartu pasiėmė senelis. O dabar su visa gimine medžiojame aligatorius kasmet sezono metu, nuo paskutinio rugsėjo savaitgalio iki spalio pabaigos. Tai tarsi visos šeimos pomėgis, iškyla į raistą gražiausiomis rudens dienomis. Visuomet bent tris ar keturis sumedžiotus aligatorius pasiliekame sau maistui: nors šie gyvūnai nėra itin išvaizdūs, jų mėsa tikrai skani. Keptas aligatorius arba aligatoriaus spagečiai – mano mėgstamiausi patiekalai“, – pasakoja Douglasas Hollandas iš Leik Čarlso.
Kaip ir daugybė kitų Luizianos nuotykių mėgėjų, Douglasas medžioja aligatorius tiek savo malonumui ir virtuvei, tiek kaip papildomą pajamų šaltinį: už kvadratinę aligatoriaus odos pėdą supirkėjai moka 28–32 JAV dolerius, taigi, už vieną vidutinio dydžio aligatorių galima gauti apie 300 dolerių.
Pasak Douglaso, nors aligatorių medžioklė Luizianoje – ir profesionalus užsiėmimas, ir savaitgalio iškyla visai šeimai, niekuomet nereikia pamiršti, jog šie gyvūnai be galo pavojingi.
„Aligatoriai šešiasdešimties ir daugiau metų sulaukia ne be reikalo – tai itin klastingi, sumanūs ir plėšrūs padarai. Nors dažniausiai aligatoriai žmonių nepuola, nebent kėsinamasi į jų jauniklius, geriau nemėginti jų erzinti. Būna, vasarą jie išropoja ant kelio norėdami pasikaitinti saulutėje arba „emigruoti“ į kitą, turtingesnę maisto pelkę.
Pamačius aligatorių, geriau arba palaukti, kol jis nušliauš nuo kelio, arba apsisukti ir ieškoti alternatyvaus maršruto, net jei važiuojate automobiliu. Kartą su draugu naktį keliavome namo jo „Chevrolet Camarro“ automobiliu, nepastebėjome ant kelio išropojusio trijų metrų ilgio aligatoriaus ir trenkėmės tiesiai į jį. Ką gi – mūsų automobilis apsivertė, o aligatorius nurėpliojo sau... gyvas ir sveikut sveikutėlis“, – perspėja Douglasas.
Luizianos aligatoriai – didžiausios reptilijos visoje Šiaurės Amerikoje. Net iki šešių metrų užaugančios pabaisos sveria nuo dviejų iki trijų šimtų kilogramų, o seniausias užfiksuotas aligatorių amžiaus rekordas – aštuoniasdešimt metų. Ir nors aligatorių atakos – itin retas reiškinys, mat šie gyvūnai žmonių prisibijo ir puola tik įerzinti arba jei grasinama jų jaunikliams, geriau nemėginti sutikto aligatoriaus glostyti ar šerti. Net sausumoje aligatoriai juda žaibiškai, taigi geriau laikytis saugaus atstumo.
Pelkių žmonės
Aligatorių medžioklė Luizianoje gyvuoja jau gerus porą šimtų metų: šių gyvūnų oda buvo itin populiari XIX amžiuje, kai konfederatų armija JAV civilinio karo metu ją naudojo kareivių batams ir balnams gaminti. Kiek vėliau, dvidešimtojo amžiaus pradžioje, Niujorke, Naujajame Džersyje ir pamažu – Europoje, pradėjo kurtis pirmosios aligatorių odos dirbyklos, dėl kurių šių reptilijų oda buvo išdirbama kur kas subtiliau ir paverčiama minkštesne.
Šiandien Luizianoje kasmet sumedžiojama apie 30 000 aligatorių: nors šis skaičius įspūdingas, išnykimas aligatoriams toli gražu negresia. Vien Luizianoje, valstijos miškininkystės departamento duomenimis, jų veisiasi per du milijonus.
„History Channel“ televizijos projektui „Swamp People“ („Pelkių žmonės“) išgarsinus aligatorių medžiotojus visoje šalyje, į Luizianą netrukus pradėjo plūsti smalsūs turistai, nusiteikę patys išmėginti jėgas akistatoje su pelkių pabaisomis. Norint sumedžioti aligatorių, teks atsisveikinti bent su šešiais šimtais JAV dolerių, o panorėjus laimikį parsigabenti namo, už jo odos išdirbimą ir mėsos paruošimą laikyti šaldytuve papildomai teks pakloti dar bent tūkstantį dolerių.
„Kaip aš vertinu tokias turistines pramogas? Tiesą sakant, emocijos prieštaringos. Gerai, kad Luiziana tampa tokia populiari. Tačiau dėl „Swamp People“ šou žmonės mano, jog aligatorių medžioklė yra kažkoks žaidimas ar lengva pramoga. Taip nėra. Manau, tiek aligatorių medžioklės tradicijos, tiek patys gyvūnai nusipelno kiek daugiau pagarbos“, – sako Douglasas.
Jo teigimu, aligatorių medžioklė tik iš dalies primena žvejybą, tad nereikia manyti, jog žvynuotieji kemsynų monstrai taip lengvai pasiduoda.
„Mes dažniausiai naudojame itin tvirtą virvę ir apie septynių centimetrų ilgio kablį, o jaukui – vištieną arba jautieną, nors tinka ir kiek papūdyta meškėno mėsa. Ištiesiame virvę su kabliu ir jauku apie pusę metro virš vandens; jei nori pagauti mažesnį aligatorių, pakabini jauką arčiau vandens, jei taikaisi didesnio grobio – aukščiau, kur mažesni aligatoriai nepasiekia.
Užuodęs mėsą, aligatorius šoka iš vandens ir griebia jauką. Jei pasiseka ir jis jauką praryja, kablys atsiduria gyvūno skrandyje. Tada vienas medžiotojas palengva tempia virvę valties link, o kitas tyko, paruošęs šautuvą. Vos aligatoriaus galva išlenda iš vandens, antrasis medžiotojas paleidžia šūvį tarpuakin. Paprastai užkibęs aligatorius nekovoja, jis veikiau stengiasi panirti po vandeniu ir pasislėpti. Tačiau jei pabaisa didelė, pasitaiko visko“, – pasakoja Douglasas.
