Tačiau kartu čia egzistuoja europiečiams sunkiai suvokiami kontrastai. Net 76% indėnų kilmės gvatemaliečių gyvena skurde, iš jų 40% – itin dideliame skurde. Aštuoni iš dešimties indėnų vaikų kenčia nuo nepakankamos mitybos, ir tik 75% gvatemaliečių moka skaityti: po Haičio, Gvatemala „pirmauja“ neraštingumo skaičiais visame Vakarų pusrutulyje. Ir, žinoma, labiausiai marginalizuojami indėnai: tarp metisų ir europiečių kilmės gvatemaliečių skaityti geba 82%, tarp majų – vos 58%, iš kurių moterys kenčia labiausiai: vos 30% jų – raštingos.
Pajamų nelygybė Gvatemaloje taip pat sunkiai suvokiama: 56% viso Gvatemalos verslo priklauso vos 260-čiai individų, nors šalis turi per 16 milijonų gyventojų.
Taigi kaip tokia graži, kavos, cukranendrių ir kardamono turtinga šalis atsiduria tokiame chaose?
Pilietinio karo pėdsakai
Nors šiandien Gvatemala – demokratiška ir pakankamai saugi šalis, dar visai nesenai čia vyko tragiškas pilietinis karas. Tarp 1960-1996–ųjų visa Gvatemala gyveno karo siaube: nuo pat dvidešimtojo amžiaus vidurio valdžią čia turėjo kariniai diktatoriai, prijautę geležinio kumščio politikai. Dėl žiaurių metodų, paslaptingų opozicijos narių „dingimų“ ir žudynių visoje Gvatemaloje kilus neramumams, šalyje ėmė veikti įvairios kairiųjų pažiūrų partizanų grupuotės.
Tačiau labiausiai čia ir vėl kentėjo indėnai. K‘iče, Kakčikel, Mam ir kitų genčių majai nuo senų senovės gyveno atokiuose kalnų kaimeliuose, tačiau Gvatemaloje įsisiautėjus pilietiniam karui, indėnus ėmė terorizuoti tiek šalies kariuomenė, tiek partizanai.
„Į tokią indėnų gyvenvietę ateidavo valstybinės kariuomenės padalinys ir reikalaudavo maisto arba pastogės. Indėnai, žinoma, sutikdavo. Tačiau kitą dieną užeidavo partizanai, sužinodavo, jog indėnai padėjo kariuomenei, ir čia pat juos sušaudydavo už „išdavystę“. Ir atvirkščiai. Didžioji dauguma majų nepalaikė nei vienos pusės ir nenorėjo veltis į jokius konfliktus, tačiau būtent jie nukentėjo labiausiai“, – pasakoja gvatemalietė mokytoja Luisa Montufar.
„Aš pati beveik nepamenu pilietinio karo, tuo metu tebuvau maža mergaitė. Tačiau be galo ryškiai atsimenu vieną epizodą... Su tėčiu ir mama grįžinėjome į miestą iš kaimo, aplankę gimines. Pamenu, jog bevažiuodami pamatėme itin riebų šunį, kuris kažką nešėsi nasruose. Nustebome – provincijų šunėkai dažniausiai būna liesi. Ir tik tuomet suvokiau, ką šuo laikė įsikandęs...tai buvo žmogaus ranka“, – krūpteli Luisa.
Per 200,000 daugiausiai indėnų kilmės gvatemaliečių tarp 1960 ir 1996-ųjų buvo išžudyti arba „dingo be žinios“. Už virš daugiau nei 90% šių mirčių ir „dingimų“ buvo atsakinga Gvatemalos valdžia.
Pinigų plovimo verslas
Nors dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje kai kurie tuometiniai generolai buvo nuteisti už majų genocido vykdymą, pilietinio karo žaizdas Gvatemala laižosi iki šiol. Neįtikėtinai išvešėjusi korupcija, šešėlinė ekonomika, griūvanti sveikatos apsaugos ir švietimo sistema... rodosi, šalis tiesiog neišlipa iš chaoso.
Buvęs Gvatemalos prezidentas ir viceprezidentas kali už lėšų švaistymą, vogimą ir korupciją; griūvanti šalies infrastruktūra nebegali užtikrinti žmonėms vandens ir elektros tiekimo, o prastos švietimo sistemos pasekmės – religinis fanatizmas ir didžiausias gimstamumas Lotynų Amerikoje. Organizuotas nusikalstamumas Gvatemaloje taip pat beveik nebevaldomas.
„Turbūt daugybę Gvatemalos problemų galima atsekti ne tik iki pilietinio karo, bet ir iki Pablo Escobaro, garsiojo Kolumbijos narkotikų karaliaus. Kokainą į Meksiką ir JAV gabenantys lėktuvai privalėjo leistis Centrinėje Amerikoje, kad galėtų pasipildyti kuro atsargas. Kur daugiau, jei ne korumpuotojo generolo Noriegos vadovaujamoje Nikaragvoje ir vėliau čia, Gvatemaloje?“, – pasakoja Luisos vyras, pusiau austras, pusiau italas Chulijus, Gvatemaloje gyvenantis jau penktą dešimtmetį.
„Įsivaizduokite,jog esate didžiulės, tačiau atokios finca – rančos – savininkas kur nors kalnuose ar kokiame atokiame slėnyje. Vieną dieną pas jus pristato koks nors mandagus, kostiumuotas tipas ir sako: pone, ar galėtume pasinaudoti jūsų karvių lauku? Kitą savaitę norėtume jame nusileisti su lėktuvu ir pasipildyti kurą. Užtruksime porą valandų, ne daugiau, ir sumokėsime jums 50,000 JAV dolerių. Ką į tai atsakote jūs, ūkininkas? Sutinkate, žinoma“, – tęsia Chulijus. Anot jo, netrukus tokių paslaptingų lėktuvų savininkai ėmė atsiskaitinėti nebe pinigais, o prekėmis – kolumbietišku kokainu.
„Lygiai kaip ir Meksikoje, kolumbiečiams ėmus mokėti kokainu, gvatemaliečiai sukruto patys imtis narkotikų kontrabandos. O kur narkotikai ir karteliai, ten – smurtas“, – pasakoja Chulijus.
Tačiau šiandien, anot tiroliečio, gvatemaliečiai labiau linkę ne rizikuoti gabendami narkotikus, o veikiau investuoti į paprastesnį, tačiau nemažiau pelningą verslą: pinigų plovimą.
„Pinigų plovimo mastai Gvatemaloje tiesiog neįtikėtini, ir čia vis dar gali gauti 80 „švarių“ centų nuo kiekvieno nelegaus dolerio. Tai be galo daug. Todėl Gvatemala Sityje, pavyzdžiui, pilna prabangių butų kompleksų, uždarų namų bendruomenių, kurios yra tuštut tuštutėlės, tačiau jei norėsite ten išsinuomoti būstą, jums bus atsakyta, jog viskas užimta. Realiai tie namai ir butai tušti, tačiau „ant popieriaus“ jie neša milijoninius pelnus.
Arba prabangesnės parduotuvės didžiuosiuose apsipirkinėjimo centruose – pardavinėja tik marškinėlius ir kepuraites, tačiau jų buhalterijoje per mėnesį prasisuka šimtai tūkstančių kecalių. Ir neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma sustabdyti, nes visa Gvatemala žino, bet visa šalis pati tame dalyvauja.
Tarkime, jei esate automobilių salonas ir parduodate vieną – du lengvuosius automobilius per mėnesį, o pas jus pasirodo garbus senjoras ir sako – paimsiu šešis „Land Rover“ džipus dabar pat, bet moku grynais. Juk niekas neatsisako tokių sandėrių dėl moralinių principų. Taigi kad ir netiesiogiai, pinigus Gvatemaloje plauna beveik visi“, – karčiai atsidūsta Chulijus.
Nors Gvatemaloje jis praleido daugiau nei ketvertą dešimtmečių, sukūrė šeimą ir klestintį kavos eksporto verslą, pasak Chulijaus, pastaruoju metu Gvatemaloje darosi nebesaugu.
„Korupcija vis labiau veši, nusikaltimų ir smurto – daugėja. Gvatemala Sityje, jei turi pinigų, negali nė kojos iš namų iškelti be apsauginių. Ir aš, ir žmona pavargome nuolat saugotis, visur važinėti skirtingais maršrutais, samdyti apsaugos darbuotojus ir gyventi tarsi kalėjime, kad ir kokiame patogiame. Nusprendėme palikti Gvatemalą ir keltis į Čilę, kur nereikia saugotis turto prievartautojų ir korumpuotų pareigūnų. Gaila, be galo gaila, abu mylime Gvatemalą... tačiau ši šalis visai praranda kontrolę“, – sako Chulijus.
Gvatemalietiškas svetingumas
Vis dėlto keliautojams Gvatemala nėra pavojinga: karteliai ir kiti organizuoti nusikaltėliai turistais nesidomi, tad čia, kaip ir bet kur kitur pasaulyje, svečiai dažniausiai nukenčia nuo kišenvagių, o ne ginkluotų nusikaltėlių.
Be to, gvatemaliečiai – be galo svetingi. Kaip ir Meksikoje, Gvatemaloje žmonės svečius laiko dovana ir dalinasi viskuo, net jei turi be galo nedaug. „Padėti vieni kitiems – labai svarbu, juk visi tam tikra prasme esame vienos genties. Jei žmonės nebus vieni kitiems žmonės, taip juk nieko nepasieksime“, – sako Jose Pinto, pakeliui sutiktas gvatemalietis motociklininkas.
„Gvatemaliečiams nėra nieko svarbiau už šeimą ir bendruomenę. Taip, jie gyvena skurde, tačiau vienas už kitą visuomet stoja mūru. Manau, mes Vakaruose tą esame praradę – viskas sprendžiama kredito kortelėmis, o ne pasitikėjimu ar bendryste. Gyvename patogiau, nei gvatemaliečiai, be jokios abejonės. Bet ar laimingiau?“, – šypsosi Diane Cohen, amerikietė, gyvenanti Gvatemaloje.
Atsakymo nežinau ir aš. Vis dėlto neabejoju, jog kada nors būtinai sugrįšiu į Gvatemalą – neįtikėtinų kontrastų, ugnikalnių, nuostabios gamtos ir svetingumo kraštą Centrinėje Amerikoje.
