Fantasmagoriškoji procesija iš lėto juda Antigvos gatvėmis, prieš save stumdama smilkalų dūmų kamuolius, veriančią muziką ir tikinčiųjų minias.
Tai – semana santa, šventosios savaitės, iškilmės Gvatemalos Antigvos miestelyje.
Konkistadorų pėdsakais
Iškilmingų religinių procesijų tradicijų šaknys Gvatemaloje – ispanų konkistadorų laikai. Šešioliktojo amžiaus viduryje ispanams kolonizavus Centrinę Ameriką, Gvatemalos Antigvos miestas tapo Ispanijos Indijų sostine: čia netruko pridygti barokinio stiliaus bažnyčių, ištaigingų kavos plantatorių ir aukso kasyklų savininkų namų bei elegantiškų galerijų ir erdvių aikščių. Aštuonioliktajame amžiuje Antigva buvo laikoma gražiausiu ispanų miestų visoje Centrinėje Amerikoje, ir čia nukrypo krikščioniškosios bažnyčios dėmesys.
Sekdami Ispanijos religinių procesijų tradicija, procesijas ėmė rengti ir antigviečiai. Tiesa, katalikiškasis tikėjimas Gvatemaloje stipriai maišėsi su vietinėmis majų tradicijomis, taigi Antigvos procesijos netrukus tapo išskirtinės visame pasaulyje.
Spalvotieji gatvių kilimai
Palmių sekmadienį visa Antigva suplūsta į gatves. Procesijoms paskirtose gatvelėse dieną ir naktį vyksta paruošiamieji darbai: čia kuriami garsieji alfombros, „gyvi“ kilimai.
Pirmiausia gatvėje paklojamas medinis rėmas, kurį savanoriai užpildo spalvotomis pjuvenomis, eglių spygliais ir gėlių žiedlapiais. Tuomet ant viršaus imami kurti patys įmantriausi raštai ir paveikslai iš gėlių, gėlių žiedlapių ir dažytų medžio drožlių.
Dažniausiai alfombros vaizduoja įvairias biblines scenas – raudančią Mariją, besimeldžiančius apaštalus, Jėzų – tačiau kadangi katalikiškasis tikėjimas Gvatemaloje sunkte persisunkęs pagoniškais majų elementais, į alformbros kartais įsigudrina patekti ir gvatemalietiškas paukštis kecalis, ugnikalnių simbolika bei kalnietiški Kakčikelių genties raštai. Neretai alfombros taip pat padabinami indėniškomis aukomis dievams – mango vaisiais, moliūgais, obuoliais.
Prie šių spalvingų gatvių dekoracijų miestelėnai pluša ištisą dieną, kartais – ir per visą naktį. Jiems talkina kaimynai: išsinešę į gatves užkandžių, gėrimų bei patarimų, žmonės prie alfombros dažnai praleidžia visą parą.
Antigvoje suklesti privačių tualetų nuomos, karštų sumuštinių ir rožančių pardavimo bei vandens nešiojimo verslas, ir pirmąją Šventosios savaitės dieną visas miestas pasitinka išpuoštas įmantriais kilimais.
Tiesa, šių grožybių gyvavimas – be galo trumpas. Nužymėtomis gatvelėmis einant procesijai, Jėzaus altorių nešantys miestelėnai privalo žengti tiesiai ant gražiųjų alfombros, ir visą parą kurti gyvieji kilimai sutrypiami vos per pusvalandį, o tai, kas iš jų lieka – spalvotą žolių ir pjuvenų masę – į šiukšlių surinkimo automobilį čia pat suverčia specialiai šiai užduočiai pasamdyti darbininkai.
Šios spalvingos dekoracijos sunaikinamos simbolizmo vardan: taip, anot Antigvos miestelėnų, parodoma, jok nieko nėra amžino – nei gyvenimo, nei mirties.
Procesijų reikšmės
Procesijos Antigvoje vyksta visą savaitę. Dauguma jų miesto gatvėmis išsiruošia dieną, tačiau netrūksta ir paslaptingų naktinių procesijų, prasidedančių antrą-trečią valandą nakties.
Šventosios savaitės iškilmės prasideda Palmių sekmadienį, lygiai savaitę prieš Velykas. Kadangi, pasak Biblijos mitų, Jėzus Jeruzalėje buvo sutiktas palmių šakelėmis nešinų žmonių, antigviečiai Palmių sekmadienį plūsta į bažnyčias, tikėdamiesi kunigų palaiminimo palmių lapų puokštėms, kurios vėliau saugomos namuose.
Visa Antigva nusidažo purpurine spalva, simbolizuojančia Jėzaus karalystę. Miestelėnai išpuošia namų langus ir tarpdurius purpurinėmis užuolaidomis ir gėlėmis, o didžiuosius altorius nešantys tikintieji taip pat pasidabina purpuro rūbais.
Palmių sekmadienio procesijos vaizduoja įvairias scenas iš Jėzaus gyvenimo. Kai kurių altorių ilgis siekia net 18 metrų, o jiems panešti reikia bent 50-100 tikinčiųjų. Dėl garbės kurti altorių skulptūras ištisus metus pešasi visos Gvatemalos skulptoriai ir dailininkai, o Antigvos altorių puošmenos būna pačios įmantriausios: kai kurios jų turi veikiančius fontanus ir net gyvūnus. Pavyzdžiui, po švento Petro kojomis buvo patupdyta gyva višta, mat Jėzus jam pasakęs: „tu manęs išsiginsi dar prieš giedant gaidžiams“.
Po Palmių sekmadienio prasideda procesijos, vaizduojančios Jėzaus suėmimą, išdavystę, kančią, kryžiaus nešimą ir galiausiai – nukryžiavimą bei mirtį, o Velykų sekmadienį Antigva pagaliau suskamba linksmesne muzika ir ima iš tiesų švęsti: taip pažymimas Jėzaus prisikėlimas.
Visos šventosios savaitės metu vykstančiose procesijos dalyvauja tiek vyrai, tiek moterys, tiek vaikai. Tiesa, per spalvinguosius alfombras žengti galima tik Jėzaus altorius nešantiems vyrams, o moterų bei vaikų procesijos būna kur kas mažesnės ir mažiau puošnios.
Dievo buhalteriai
Nors gvatemalietiškos semana santa procesijos – nepakartojamas reginys, į Antigvą sutraukiantis šimtus tūkstančių turistų, ne visi miestelėnai džiaugiasi velykinėmis šventėmis.
Jau penktą dešimtmetį Gvatemaloje gyvenantis tirolietis Chulijus burba, jog šventosios savaitės procesijos – ne kas kita, kaip bažnyčios siekis pasipelnyti. „Ar žinote, kad už „privilegiją“ nešti tuos beprotiškus altorius kiekvienam tikinčiajam reikia susimokėti? Tam, kad galėtum altorių nešti vieną kvartalą, turi bažnyčiai atskaičiuoti nuo 30 iki 100 kecalių (4-10 eurų), priklausomai nuo to, kai arti bažnyčios nori būti. Jei prie procesijos prisidedi toliau nuo bažnyčios, moki mažiau. Procesijos vyksta kasdien, keliauja po visą miestą ir trunka 12-20 valandų... O kur dar rožančių, kostiumų, religinių suvenyrų pardavimai. Mano skaičiavimu, Antigvos bažnyčios šventosios savaitės metu susišluoja per milijoną kecalių“, – sako Chulijus.
Iš tiesų, krikščioniškojo dievo atstovai semana santa metu prisikemša kišenes. Šalyje, kurioje 75% gyventojų gyvena skurde, tai atrodo kaip tikrų tikriausia niekšystė.
Vis dėlto dauguma antigviečių su nekantrumu laukia šventosios savaitės visus metus: Antigvos miestelėnams tai – tikrų tikriausia šventė ir proga paatostogauti, be to, į semana santa iškilmes plūstantys keliautojai vos per septynetą dienų atgaivina miesto ekonomiką.
„Po šventosios savaitės paprastai prasideda liūčių sezonas, taigi parduoti suvenyrus darosi gerokai sunkiau. Semana santa metu mes užsidirbame keletui mėnesių į priekį“, – sako Darsė, Kakčikel genties mergina, Antigvos aikštėje pardavinėjanti rankų darbo šalius.
Po Velykų sekmadienio Antigva atrodo tarsi nusiaubta žemės drebėjimo: miesto valdžia tingiai tvarko paskutinius spalvingųjų alfombros likučius ir šluoja popierines sprogintų kukurūzų tūtas, o prašmatnieji altoriai ir skulptūros suverčiamos į krūvą bažnyčių rūsiuose ir rakinamos – iki kitų metų.
Mums paliekant Antigvos senamiestį, saulėtą rytą grįstose miesto gatvelėse vis dar jaučiasi silpnas smilkalų aromatas.
Sekite Eglės keliones „Facebooke“
