Omarai kačių pašaro skardinėse
„Mano tėvas pasakodavo, kad jam būdavo be galo gėda neštis omarų sumuštinius į mokyklą pietums. Vaikai, kurie atsinešdavo kiaulienos ar vištienos sumuštinius, būdavo iš turtingų šeimų, o tie, kurie valgydavo pietus iš omarų mėsos, buvo laikomi vargšais“, – pasakoja Byronas Smithas, Elnių salos omarų žvejys.
Visa nedidukė, vos tūkstantį gyventojų turinti sala Naujajame Bransvike (New Brunswick) gyvena iš omarų žvejybos: daugiau nei pusė Elnių salos gyventojų žvejoja omarus arba dirba jų apdorojimo ir transportavimo įmonėse. Byronas – ne išimtis: gimęs ir augęs Elnių saloje, jis, kaip ir dauguma jo bičiulių, dirba omarų žvejybos laive.
Tačiau omarai ne visuomet buvo prabangą simbolizuojantis delikatesas. Pirmieji Meino (JAV) ir N.Bransviko bei Niufaundlando (Newfoundland) Kanadoje naujakuriai omarus laikė šlykščiais jūrų tarakonais, kuriuos ištisomis krūvomis į krantą išmesdavo atsitraukiančio potvynio bangos.
Iki šešiasdešimties centimetrų ir aštuoniolikos kilogramų užaugantys omarai – vieni didžiausių jūros vėžiagyvių, galinčių sulaukti net penkiasdešimties metų amžiaus; ankstyvojo aštuonioliktojo amžiaus Šiaurės Amerikos naujakuriams jie rodėsi tiesiog groteskiški vandenyno vabzdžiai. Kadangi omarų pakrantėse buvo itin gausu, šie vėžiagyviai buvo tiekiami tik varguoliams, tarnams arba kaliniams. 1662 metais plantatorius Williamas Bradfordas iš Masačusetso, JAV, neturėjo kur dėtis iš gėdos, kai naujai atvykusiems kolonizatoriams patiekė omarų kepsnį pietums. „Draugai, tegaliu jums pasiūlyti jūrų vėžių“, – atsiprašinėjo ponas Bradfordas. Anot gandų, vėliau Masačusetsas sukilo ir kolonija buvo priversta pasirašyti sutartį, pagal kurią tarnams omaras nebūtų patiekiamas dažniau nei triskart per savaitę.
„Omarų kiaukutai namuose byloja apie tų namų skurdą ir degradaciją“, – rašė Johnas R.Rowanas 1876-aisiais. Omaras naujakuriams buvo mažai žinomas, bjauriai atrodantis vandenyno vabzdys (angliškas omarą reiškiantis žodis „lobster“ yra kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio loppe, reiškiančio vorą), ir nors žmonės valgė šiuos milžiniškus vėžiagyvius, jie tai darė nenoriai ir dažniausiai – paslapčiomis.
Omaras naujakuriams buvo mažai žinomas, bjauriai atrodantis vandenyno vabzdys
Nenuostabu, kad omarų kainos taip pat buvo žemesnės nei, pavyzdžiui, pupų: devynioliktajame amžiuje JAV pusės kilogramo skardinė pupelių kainavo 53 centus, o tokia pat skardinė omarų mėsos – vos vienuolika centų. Šios omarų mėsos skardinės trumpam tapo populiariu naminių kačių pašaru.
Tačiau šiandien omarų žvejyba – vienas pelningiausių verslų visoje šalyje, sukuriantis per milijardo Kanados dolerių eksporto vertę kasmet. Kaip tai nutiko?
Nuo kalinių iki Rockefellerių
Kadangi omarai buvo laikomi pigiu, tačiau maistingu patiekalu tarnams bei kaliniams, Šiaurės Atlanto pakrantėse netruko pridygti omarų perdirbimo fabrikų, fasuojančių omarų mėsą į skardines. Devynioliktajame amžiuje vis labiau populiarėjant kelionėms traukiniais, geležinkelių savininkai suskubo išnaudoti šios pigios ir lengvai transportuojamos mėsos galimybes: vidurio Amerikos gyventojai apie omarus nežinojo visiškai nieko, taigi, traukiniuose ėmus juos siūlyti kaip egzotišką pakrančių patiekalą, paklausa staiga išaugo. Traukinių keleiviai, kurie nežinojo, jog Atlanto pakrantėse omarai buvo laikomi prasčiokų maistu, liko suintriguoti: skani ir maistinga omarų mėsa jiems patiko.
1880-aisiais virėjai atrado, kad omaras atrodo estetiškiau ir yra kur kas skanesnis, jei išverdamas gyvas; netrukus omarai pradėti tiekti restoranuose kaip priedai prie salotų ar sūrių rinkinių.
Omarų populiarumas pamažu augo. Amerikiečiai reikalavo vis daugiau omarų, taigi pakrančių žvejai netruko pakelti jų kainos. Tačiau tikroji omarų manija prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metu: omarai buvo maistas, kuris nebuvo įtrauktas į racionus, taigi šiuos didžiuosius jūrų vėžius su malonumu valgydavo labiau pasiturintieji. Staiga omarai atsirado ant Holivudo žvaigždžių lėkščių, o netrukus – Rockefellerių šeimos vakarėlių meniu, ir taip jie tapo aukštuomenės simboliu.
Šiandien omarai – vienas prabangiausių patiekalų tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Europoje bei Azijoje. Kanados omarų žvejybos laivų kapitonai už pusę kilogramo gyvo omaro gauna septynis Kanados dolerius (apie penkis eurus), už omaro sumuštinį kavinėje teks pakloti apie 15–17 Kanados dolerių (maždaug 10 eurų), o už pusės kilogramo omaro mėsos patiekalą gerame restorane – apie 45–60 Kanados dolerius (maždaug 30 eurų). Statistikos duomenimis, iš omarų eksporto Kanada per metus uždirba per milijardą dolerių.
Omarų žvejų kasdienybė
Tačiau kiek užsidirba žmonės, kurių dėka omarai atkeliauja į mūsų lėkštes – omarų žvejai?
Mes, žvejai, uždirbame apie 60 000 Kanados dolerių per metus, – pasakoja Byronas.
„Omarų žvejybos laivą turintis kapitonas per metus „į kišenę“ įsideda apie 200 000 Kanados dolerių. Tai atrodo daug, bet, atėmus laivo kainą (apie milijonas Kanados dolerių) ir omarų žvejybos licenciją (750 000 Kanados dolerių per metus), tai ne tiek jau daug. Mes, žvejai, uždirbame apie 60 000 Kanados dolerių per metus“, – pasakoja Byronas Smithas.
Kaip ir dauguma kitų Elnių salos žvejų, jis dirba ne visus metus: omarų sezonas trunka nuo lapkričio iki vasario pabaigos ir nuo balandžio pabaigos iki liepos vidurio. „60 000 dolerių už šešis mėnesius skamba neblogai – tačiau darbas toli gražu nėra lengvas. Visuomet yra rizika susižaloti, nes šiais laikas vis daugiau laivų technikos automatizuojama – praeitą sezoną kone netekau rankos, kai traukėme omarų spąstus iš vandens. Be to, žiemos sezoną mums tenka atlaikyti minus dvidešimt penkių laipsnių temperatūrą atviroje jūroje: ant denio tykštantis vanduo čia pat prišąla prie drabužių....brrr. Omarų žvejyba tikrai nėra lengvos atostogos“, – pasakoja Byronas.
Nedidukei jo valčiai skriejant kunkuliuojančiais vandenimis, Byronas aprodo visus Elnių salos užutėkius, įlankėles ir grotas. „Štai ten, ant uolų, dažniausiai ilsisi ruoniai. O čia, šitame slaptame paplūdimyje, mes su broliu vaikystėje ieškodavome indėnų strėlių antgalių. Ten toliau vidurdienį žaidžia delfinų būriai... O va čia mes gaudome omarus“, – pasakoja Byronas.
Omarai gaudomi spąstais: ant jūros dugno išmetamos tinklinės dėžės su jauku viduje ir nedidele anga šone. Omarai, privilioti jauko, įlenda į dėžę ir, nebegalėdami rasti išėjimo, užstringa viduje. Spąstai iškeliami į laivo denį, o tuomet omarai keliauja tiesiai į apdorojimo gamyklas. „Omarai nepasižymi dideliu intelektu. Juk iš esmės omaras – tik peraugęs jūrinis tarakonas“, – kikena Byronas, tiesdamas man sumuštinį su šviežia vakar pagauto omaro mėsa.
