I pasakojimo dalis: Lietuvių kelionė – per „Al Shabaab“ įtakos zoną ir keliais virtusias upes
II dalis: Kitokia Kenija: izoliuotos genties gyvenimas šalia krokodilų
Prieš kelis milijonus metų Turkanos ežeras buvo daug didesnis, čia vyravo drėgnas klimatas, žaliavo augalai – visa tai puikiai iliustruojama uolų piešiniuose su žirafomis, drambliais ir kitais gyvūnais. Tuo metu čia vyravo idealios gyvenimo sąlygos.
Turkanos ežero apylinkės yra lyg ir visos žmonijos lopšys. Spėjama, kad būtent iš čia žmogus paplito po Europą ir Aziją. Gerokai šiauriau nuo mūsų esamos vietos, netoli Etiopijos sienos, Gabbra genties teritorijoje Koobi Fora, buvo rastos seniausios pirmojo sumanaus žmogaus Homo Habilis fosilijos, menančios 1.9 milijonus metų.
Būtent iš čia žmogus paplito po Europą ir Aziją.
Loiyangalani miestelyje į pagalbą pasikviečiam vietinį gyventoją, kuris mus nuves iki vieno iš piešinių. Kiek pavažiavę išlipam iš visureigio ir einam pėsčiomis į kalnus. Kažkaip iškart prisiminėm tą nelabai sėkmingai pasibaigusią anksčiau sutikto Richmondo istoriją apie kalnuose sutiktą gyvatę, tad einame labai susikaupę ir sutelkę dėmesį. Jam kalnuose prieš daugelį metų į pėdą įkando gyvatė, tad, norėdamas išgelbėti savo gyvybę, buvo priverstas ją amputuoti.
Uolomis nusėtu paviršiumi užlipam taip aukštai, kad tolumoje apačioj laukiantis mūsų visureigis atrodo kaip mažas skruzdėliukas. Lipti tikrai sunku net ir su tinkama avalyne, tačiau mūsų vedlys apsiavęs tik paprastas įspiriamas basutes tiesiog skuodžia uolėtu kalno paviršiumi, karts nuo karto vis lukteldamas lėtapėdžių „mzungų“.
Gerokai paklaidžioję akmenuotu kalnų šlaitu, šiaip ne taip randam vieną iš piešinių.
Pats piešinys kažkokio didelio įspūdžio nepalieka, tačiau vaizdas, kuris atsiveria nuo kalno į apačioje esantį „mėnulio“ slėnį ir tolumoje plytintį turkio spalvos Turkanos ežerą, yra tiesiog pribloškiamas ir vertas kiekvieno prakaito lašo. Ant kalno ilgai neužsibūnam ir leidžiamės atgal. Jau beveik 3 valandos popiet, o mūsų dar laukia 6 valandų kelionė per dykumą iki Marsabito miesto, tad tampa akivaizdu, kad dalį kelionės dykuma teks įveikti tamsoje.
Atsisveikiname su tikrai ypatinga vieta Žemėje ir lekiame atgal. Važiuodamas palei ežero krantą mūsų vairuotojas ieško galimybių parsivežti žuvies namo. Pagaliau pavyksta prisišaukti vieną iš žvejų, kuris čia pat vietoje meistriškai rankomis išdarinėja ką tik pagautas žuvis. „Neišėmus vidurių žuvis neatlaikytų visos kelionės iki Marsabito ir prašvinktų. Dabar viskas bus gerai“, – paklaustas, ar nesuges žuvis per 6 valandas karštame ore, atsako Isaacas.
Vairuotojas, atsiskaitęs su žveju, užsimeta žuvų ryšulį ant stogo ir patenkintas važiuoja toliau: „Tokios geros žuvies taip pigiai niekur kitur nenusipirksi.“
Įvažiavus į dykumą dar sustojam greitiems pietums šalia jau vandeningos upės, kuri važiuojant į priekį buvo visiškai sausa (iki šios upės anksčiau aprašyti el molo žmonės eina rinkti medienos ir palmių lapų). Dar po geros valandos važiavimo sutinkam jauną samburu genties čiabuvį, ganantį didelę kaimenę kupranugarių. Pasiūlome jam vandens, tačiau, mūsų dideliam nustebimui, jis atsisako, sakydamas, kad dabar dykumoj jau pilna vandens ir mieliau paprašytų maisto.
Duodame dykumos gyventojui ką turėjome, nusifotografuojame, paspaudžiame vienas kitam rankas ir keliaujam toliau skirtingomis kryptimis.
Kelias grįžtant atgal yra kur kas sausesnis nei buvo važiuojant į priekį. Dėl to stebisi, bet tuo pačiu ir džiaugiasi net pats vairuotojas: „Keista, atrodo, šitoje vietoje nelijo“. Ilgą laiką ant kelio nebuvo matyt nė vienų padangų vėžių. Reiškia, mes šiandien pirmieji važiuojantys šiuo keliu, o diena jau vakarėja. Toks va čia eismo intensyvumas.
Tačiau kuo labiau artėjam prie Marsabito, tuo daugiau vandens telkšo tiek ant pačio kelio, tiek aplink. Pamatome žmonių pilną sunkvežimį, kuris iš paskutiniųjų, visas pasipylęs juodais dūmais, bando pravažiuoti itin klampiu ir įmirkusiu dykumos smėliu.
Saulei jau beveik nusileidus pasiekiam vidury dykumos įsikūrusį Kargi miestelį, kuriame tvyro nelabai malonus čia auginamų ožkų išmatų kvapas. Miestelis čia įsikūręs neatsitiktinai. Šioje vietoje yra keletas didesnių įdubų, į kurias po liūčių suteka daug vandens, tad tiek gyventojai, tiek jų auginami naminiai gyvūnai yra aprūpinti būtiniausiu gyvybei produktu. Beje, lietaus vanduo regione išties švarus.
Ir miestelyje mus pasiekia žinia, kad kelias toliau nebepravažiuojamas. Dalis žmonių čia įstrigę jau nuo vakar ir negali grįžti į savo namus Marsabite. Už 15 km esanti upė siaubingai patvinusi, ir per pusantros paros kol kas neatsirado nei vienas drąsuolis, kuris būtų bandęs ją pravažiuoti. Tačiau mūsų vairuotojas priima šį iššūkį, įsisodina dar vieną vietinį ir važiuoja toliau. „Nežinau ar pavyks pravažiuoti, visi sako kad neįmanoma, bet mes pažiūrėsim. Jei nepavyks, teks grįžti nakvoti į Kargi miestelį ir tikėtis, kad vanduo atslūgs“, – sako Isaacas.
18 val., kai jau dauguma baltųjų turistų Kenijoje užsibarikaduoja savo viešbučiuose, o mes vidury dykumos privažiuojam patvinusią upę. Ten, kur turėtų eiti kelias, telkšo milžiniškas ežeras. Kelio nesimato, žinom tik apytikslę kryptį, link kur jis turėtų eiti. Vaizdas tikrai nedžiuginantis.
Tolumoje kabo tamsūs lietaus debesys, žybsi žaibai, tad visi suprantame, kad jeigu ir yra galimybė įveikti vandens kliūtį, tai – ne rytoj, ne poryt, o dabar. Kargi miestelyje įsisodintas pakeleivis ir vienas mūsiškių eina vandeniu, ten kur turėtų būti kelias ir tikrina vandens gylį. Paskui važiuojam mes.
„Land Cruiser“, pasak mūsų vairuotojo, gali sėkmingai važiuoti maždaug 80 cm gylyje. Įtampa automobilyje tvyro didelė, vanduo prieky mūsų einančių bendrakeleivių jau siekia gerokai virš kelių. Aplink vien tik vanduo ir dygliuoti dykumos krūmai.
Kai jau atrodė, kad viskas pavyks be didesnių problemų (vairuotojas net spėjo pasidžiaugti), netikėtai upės dugnas pradeda gilėti, šioje vietoje ir tėkmė daug stipresnė. Vanduo staiga pasiekia priekyje einančiųjų klubus, vairuotojas ne juokais išsigąsta. Strigti viduryje patvinusios upės yra pats blogiausias variantas.
Giliausia upės vieta tęsiasi 15 – 20 metrų, po kurių gylis vėl normalizuojasi iki buvusio, tad, kiek padvejojęs, vairuotojas nusprendžia rizikuoti. Tie metrai išliks atmintyje visam gyvenimui.
Burbuliuoja visiškai paniręs po vandeniu duslintuvas, pro visureigio duris veržiasi vanduo, saulė jau nusileidusi, ir tuoj viskas panirs į tamsą. Tikrai ne pats geriausias laikas ir vieta strigti. Ir šį kartą rizika pasiteisino!
Burbuliuoja visiškai paniręs po vandeniu duslintuvas, pro visureigio duris veržiasi vanduo...
Mes garsiais džiaugsmo šūksniais palydime visureigio sėkmingai įveiktą giliausią upės vietą, pagiriam vairuotoją už tikrai puikų automobilį ir gavę gerą dozę adrenalino tęsiame savo kelionę toliau. „Daryti tai buvo tikrai beprotiška“, – pripažįsta Isaacas. Ir iš tikrųjų, iki nesėkmės trūko labai nedaug. Smagu kompanijoje turėti jauną, tokį patį „crazy“ bičiulį kaip mes patys, kuris nebijo rizikuoti ir priima gyvenimo duotus iššūkius!
Jau visiškai sutemus dykumoje priešais save pamatome kitą visureigį. Vairuotojas staiga sustoja ir pradeda mirksėti šviesomis kažką panašaus į kodą. Sulaukęs šviesų signalų iš tolėliau stovinčio automobilio, vėl atsako tuo pačiu ir tik tada pajuda link jo. Pasirodo, tai iš Marsabito atvažiavęs darbuotojas, kuris tikrina kelio pravažiuojamumą. Jis negalėjo patikėti, kad mes ką tik sėkmingai įveikėm patvinusią upę.
Dykumos smėlį vėl pakeičia aštrūs uoliniai akmenys, pradedam po truputį kilti į kalną. Mes dar spėjam pajuokauti, kad visą šią kelionę puikiai užbaigtų pramušta dar viena padanga (o atsarginės nebeturim), tačiau daugiau nuotykių nebeprisišaukiam ir 20 val. pasiekiam jau puikiai pažįstamą Marsabito miestą.
Atsisveikiname su Isaacu iki rytojaus. Kadangi grįžom diena anksčiau, ir mūsų planas aplankyti gabbra genties dykumos kaimelius žlugo dėl liūčių, vairuotojas pažada rytoj ryte mus pavėžėti iki lengviau pasiekiamo genties kaimelio, kuris yra vos už 15 km nuo Marsabito. Tai žinoma nebe tas, bet noras pabendrauti su iš prigimties medžiotojų gentimi yra didelis.
Nueiname į miesto naktinį klubą trumpai atšvęsti sėkmingo grįžimo. Atskiro paminėjimo vertas kitas Marsabito baras, kurio sienas puošia išskirtiniai ir puikiai tam tinkantys piešiniai.
Kenija iš tikrųjų yra labai saugi šalis, ir Europoje gajus stereotipas apie turistams kylančius pavojus saulei nusileidus yra visiškai klaidingas. Žinoma, yra vietų, kur geriau nesirodyti sutemus (tai ypač aktualu Nairobyje), tačiau tokių vietų juk yra visame pasaulyje, ir Kenija šiuo klausimu nėra kažkuo išskirtinė.
Rytas Marsabite kaip ir kiekvieną kartą – rūkas ir didelis lietus. Tačiau mes jau žinome, kad užtenka pavažiuoti vos 5-7 km ir, atrodo, niekada nesibaigiantį lietų pakeičia kaitri saulės šiluma. Sulaukę Isaaco, važiuojame aplankyti gabbra genties. Pakeliui pravažiuojame didelį kraterį, kurių Marsabito apskrityje tikrai netrūksta.
Pasiekus kaimelį išlipame iš automobilio, tačiau mūsų vairuotojas lieka jame. „Aš neisiu kartu, palauksiu automobilyje“, – kiek netikėtai pareiškia Isaacas ir sukelia nerimą, nes prieš tai visada eidavo kartu su mumis. Kiek palaukus prie mūsų prieina keli nelabai draugiškai nusiteikę kaimo vyrai, kartu ir jauna moteris, kuri dirbo vertėja.
Nors su dviem iš vyrų jau buvom pasisveikinę sėdėdami mašinoj, tačiau lauke bent dvi minutes stovim vieni prieš kitus, niekas nepradeda pokalbio. „Kodėl jūs atvažiavote į mūsų kaimą?“, – staiga griežtu tonu paklausia vienas jų. Nors įtampa ir jaudulys kyla sulig kiekviena sekunde, ramiu tonu papasakojau apie mūsų vizito regione tikslus, apie dėl lietaus žlugusį planą aplankyti Čalbio dykumoje gyvenančius jų gentainius.
Draugiškų santykių nepagerina net dovanų įteikti cigarečių pakeliai, jaučiamas nervingumas.
Kadangi bendravimas vyksta per vertėją, o kokie gabbra genties santykiai su Turkanos gentimi nežinau, tad, norėdamas išvengti nereikalingų nesusipratimų, Turkanos ežerą vadinu senuoju jo vardu – Rudolfo ežeru. Išklausę mūsų, kaimelio atstovai už vizitą paprašo neadekvačios sumos, tačiau, jau turint patirties su ankstesnėmis gentimis, drįstam dėl kainos pasiderėti. Sėkmingai susitarus gauname leidimą trumpam vizitui.
Mus lydi 5 tvirti kaimo vyrai bei labai išsigandus ir tyliai kalbanti vertėja. Draugiškų santykių nepagerina net dovanų įteikti cigarečių pakeliai, jaučiamas nervingumas. Nepaisant visko čiabuviai suteikia leidimą fotografuoti, aprodo kaimelyje esančią mokyklos klasę, maisto produktų sandėlį, leidžia užeiti į vieną iš namelių.
„Gal jau norit eiti iki savo mašinos?“, – praėjus 20 minučių netikėtai paklausia vienas iš lydinčiųjų, tačiau aš, apsimetęs, kad nieko nesupratau, su šypsena parodau norą tęsti pažintį su gentimi. Dar po kokių 5 minučių, nufotografavus kupranugarių jauniklių bandą ir gretimai buvusius aptvertus namelius, iš kiemo rankomis pradeda mosikuoti nepatenkintas vyras ir kažką garsiai šaukia. Vienas iš mus lydinčių atsisuka į mane ir griežtu tonu pareiškia: „Jūsų vizitas baigėsi, eikime iki automobilio“. Supratau, kad tai jau viskas.
Prie automobilio paspaudžiam rankas be jokio perdėto draugiškumo, padėkojam už priėmimą ir išvažiuojam. Tai tikrai buvo pats nemaloniausias vizitas pas regione gyvenančius čiabuvius. „Taip, – patvirtina mano žodžius apie nedraugiškiausią aplankytą gentį Isaacas. – Šiuo metu su jais kyla daugiausia problemų, jie niekam nėra draugiški, juk iš prigimties medžiotojai. Dėl to aš ir pasilikau automobilyje, nes nelabai kas nori su jais bendrauti.“
Bet dėl vizito į gabbra genties kaimelį nesigailim nei vienas. Reikalinga visokia patirtis, kad galėtum palyginti kiekvienos genties aprangos, gyvenimo būdo, įpročių, manierų ar tiesiog draugiškumo skirtumus. Negali smerkti genties vien dėl to, kad jie yra kitokie.
Marsabito regione įgyta patirtis, patirti nuotykiai, užmegztos pažintys yra neįkainojami ir išliks atmintyje visam likusiam gyvenimui. Tai tikrai visai kitokia Kenija. Tai netgi ne Kenija, o tiesiog teritorija, kuri priklauso Kenijai.
Labai daug vietinių gyventojų, ypač prie Turkanos ežero, nelaiko savęs Kenijos gyventojais. Jie yra Turkanos, Samburu, Rendilu, Gabbra, El Molo ir kitų regione gyvenančių genčių žmonės. Nors aplankėm tik mažą dalį regiono, tačiau įspūdžiai iš čia patys stipriausi. Supratom koks unikalus ir įvairiaspalvis, bet tuo pačiu ir labai sudėtingas, yra vietinių žmonių gyvenimas. Norisi sugrįžti atgal. Karibu, Kenija!
