Staiga baro salės kampe drioksteli sprogimas. Tačiau vietoje krūptelėjimo vyrai ima džiaugsmingi ploti vienas kitam per petį: tai – tik dar viena tejo, vietinio Kolumbijos Boyaca departamento žaidimo, pergalė.
Dinamito taikinių sportas
Niekas tiksliai nežino tejo, dar vadinamo turmeque, žaidimo kilmės: kalbama, jog tejo galbūt galėjo būti indėnų disko mėtymo varžybų tradicijos tęsinys, perimtas ir pakeistas konkistadorų ispanų. Tačiau dauguma tejo aistruolių sutaria, jog tradicija kilusi ne kur kitur, o Boyaca departamente.
Tejo žaidimas žaidžiamas komandomis. Nedideliame mediniame stove, pripildytame šlapio molio, ratu įspaudžiami keturi nedideli dinamito pripilti vokai. Žaidėjai vienas po kito meta į šį taikinį akmeninį tejo arba svaidyklę. Pataikius į sprogmenį, žaidėjas gauna tris taškus, į sprogmenų rato vidurį – šešis, o iškart už jo – vieną tašką. Greičiausiai dvidešimt vieną tašką surinkusi komanda laimi.
Nestoro Vargas „Cancha de Tejo“ („Tejo teismo“) baras Villa de Leyva miestelyje – vienas geriausių tejo žaidimo vietų. „Mano tejo baras – didžiausias visoje apylinkėje”, – didžiuojasi Nestoras. Pasak jo, žaidėjai niekuomet nemoka už teisę žaisti, tačiau viena komanda turi nusipirkti bent pusę dėžės - tai yra, penkiolika butelių - alaus. „Paprasta per vieną vakarą parduodu apie trisdešimt, o sėkmingą penktadienio arba šeštadienio vakarą – ir keturiasdešimt dėžių alaus“, – pasakoja Nestoras.
Nedidelio ūgio, tačiau skvarbių akių ir ramaus, inteligentiško balso Nestoras sako, jog jo bare niekuomet nebūna muštynių, nesutarimų ar kitokių girtų siautėjimų. „Visi žino, kad jei ims kelti bėdas, aš iškviesiu policiją. „Cancha de Tejo“ – baras su gera, solidžia reputacija“, – rinkdamas nuo stalų alaus kamštelius ir tikrindamas, ar žaidėjams netrūksta vokų su sprogmenimis, rimtai pasakoja Nestoras.
Statybininkų ir ūkininkų laisvalaikis
Persižegnojęs ir iškilmingai pabučavęs akmeninį tejo, plačiabryle skrybėle ir raudonu sportiniu kostiumu pasipuošęs kresnas ūsuotas vyriškis palengva spyruokliuoja keliais, miklindamas ranką. Galiausiai jis sviedžia akmeninį tejo į taikinį; svaidyklei žnektelėjus į šlapią molį išorinėje sprogmenų rato pusėje, vyras dramatiškai griebiasi už galvos ir puola ant kelių. Jo komandos nariai plekšnoja vyriškiui per petį, tačiau akivaizdu, jog visi nusivylę prastu rezultatu.
Žaisti tejo į Nestoro barą susirenka Vila de Leyva miestelio ir apylinkių statybininkai, ūkinininkai ir padieniai darbininkai. Čia nerasi kostiumuotų biurų darbuotojų, turistų gidų ar verslininkų: tejo – išimtinai darbininkų klasės pramoga.
Skrybėlėtasis vyriškis, komandai šįkart teuždirbęs vieną tašką, vardu Narcizas. Žaisti tejo jis ateinąs kiekvieną ketvirtadienį, o kartais – ir savaitgaliais. Ūkininku prisistatęs Narcizas sako, jog tejo žaidimas – puikus būdas pailsėti ir susitikti su bičiuliais.
„Auginu kiaules ir svogūnus. Turiu keturiasdešimt paršelių ir keletą svogūnų laukų, ir nors ūkis laikosi puikiai, o pinigų man netrūksta, fermoje dažnai būna vieniša. Atėjęs žaisti tejo pasimatau su vaikinais, paragauju šalto alaus ir pasilinksminu“, – šluostydamasis ūsus, pasakoja Narcizas. „Be to, čia galim pailsėt nuo moteriškų“, – atsidūsta jis, prisipažinęs, jog žmonos šiuo metu neturi – o ir neieško.
Nors Nestoras tikina, jog moterys ir merginos jo bare – laukiamos viešnios, be manęs ir padavėjos daugiau moterų čia nesimato. Iš baro grotuvo sklindančių melodijų dainininkai traukia dainuškas apie tai, kaip tramdyti neklusnias žmonas, jei jos atsisakančios gaminti valgį, o Narcizo politika „pabūti be moteriškų“, rodosi, artima visiems tejo žaidėjams ir alaus gėrėjams.
Nacionalinis čempionatas
Nors tejo atrodo tarsi keistas vietinių statybininkų ir žemdirbių žaidimas, netrukus paaiškėja, jog dinamito ir akmenų svaidymo manija serga visa Kolumbija, o tradicija pamažu keliauja ir į gretimąją Venesuelą bei Ekvadorą.
Kartą per metus Nestoras rengia tejo čempionatą, kurio nugalėtojas tuomet keliauja į nacionalines žaidynes. „Tejo – ne juokai. Nacionalinių tejo varžybų nugalėtojas laimi penkių tūkstančių dolerių prizą“, – iškilmingai pareiškia Nestoras. Nors tai atrodo kaip pakankamai kukli suma šalies čempionui, penketas tūkstančių – didžiuliai pinigai šalyje, kurios darbininkai per mėnesį uždirba apie du šimtus dolerių.
Paklaustas, ar žaidėjai kartais nenukenčia nuo nelaimingų atsitikimų, Nestoras suskumba užtikrinti, jog to nepasitaiko niekuomet. „Turime aiškias taisykles, kurias visi žino, o dinamito vokuose niekada nebūna tiek, kad ką nors sužeistų. Tik garso daug, o poveikio jokio“, – tikina Nestoras.
Stebėdami susikaupusius tejo žaidėjų veidus, jaučiame, jog šis žaidimas iš tiesų nėra vien proga prisiplempti alaus. Panašiai, kaip strėliukių mėtymas į taikinį angliškose aludėse, bilijardas amerikietiškuose baruose ar stalo futbolas Europos tavernose, tejo – tai dalis nepakeičiamų alinių tradicijų, tokių skirtingų ir kartu – tokių panašių visame pasaulyje.