Sostinės fantasmagorija
Havana, kaip ir kiti didieji Kubos miestai, atrodo tarsi apleista keisto distopinio kino filmavimo aikštelė. Dideli, erdvūs ir kadaise prabangūs pastatai, neremontuoti ištisus dešimtmečius, liūdnai yrantys palei pustuštes duobėtas gatves, vis dar mena auksinius cukranendrių bumo devynioliktajame amžiuje ir Kubos ekonominių šuolių dvidešimto amžiaus pradžioje laikus.
Tačiau aukštos lubos, erdvūs fojė ir didžiuliai pinigingų pirklių vestibiuliai šiandien vos laikosi ant kiūžtančių kolonų, o aptrupėję ir apsilaupę namų dažai tik vos dengia akis badantį skurdą. Palei Malecon, Havanos pajūrio promenadą, pasiramstydami į vienas kitą pamažu griūva įspūdingi kolonijiniai namai, nusiaubti uragano; vaikai spardo suplyšusius kamuolius apgriuvusiuose akligatviuose, o iš erdvių, tačiau po truputį knežtančių studijų šypsosi pavargęs Che Guevara, tapytas aliejiniais dažais.
Nors visoje Senojoje Havanoje skamba kubietiškos salsos ir Havana Social Club įkvėptos melodijos, gatvėse rikiuojasi įspūdingi dailės, fotografijos ir tapybos menininkų darbai, o šalia vieno kito interneto „taško“ sutūpę jaunuoliai įnikę į išmaniuosius telefonus, nors gatvėse verda spalvingas ir nepakartojamas gyvenimas, Kubos sostinė – tai kitoks, siurrealus ir kartu neįtikėtinai pažįstamas pasaulis.
„Lada“ už 15000 dolerių
Havanos gatvėse eismo nedaug: be vienos kitos „Lados“, „Moskvičiaus“ ar taksi paverstų amerikietiškų retro automobilių, dviračiai ir pėstieji čia – absoliuti dauguma. „Mano šeima turėjo ne vieną automobilį, o kai aš buvau maža mergaitė, į mokyklą mane veždavo šeimos vairuotojas. Tačiau per Revoliuciją netekome visko“, – karčiai šypsosi šaunioji Havanos trubadūrė Haydee.
Dėl Fidelio Castro režimo ir ekonominės Kubos blokados naujų automobilių čia beveik nėra, ir kubiečiai vis dar važiuoja amerikietiškais 1950-ųjų automobiliais bei sovietiniais šedevrais, mat buvusi Sovietų Sąjunga Kubą rėmė toli gražu ne vien idėjomis.
Tiesa, dabar net senutė 1974 metais gaminta „Lada“ Kuboje kainuoja per 15,000 JAV dolerių, mat net ir šie automobiliai saloje – be galo reti. „Aš turbūt niekuomet neturėsiu automobilio, tik dviratį“, – karčiai atsidūsta Dayronas, Senosios Havanos gatvės muzikantas. „Vidutinis atlyginimas Kuboje – apie trisdešimt dolerių per mėnesį, o kreditas neegzistuoja, taigi jei nesi įtakingas Partijos narys, dviratis ir nuosavos kojos – vienintelė transporto priemonė“, – sako Dayronas.
Pokyčių ilgesys
Daugybe aspektų Kuba be galo primena Lietuvą ar kitas buvusias Sovietų Sąjungos šalis 1980-aisiais: tokios pačios tuščios parduotuvės, tokios pačios geležinės sūpynės tokių pat blokinių butų kompleksų kiemuose, tokios pačios odės partijai, darbininkams ir socializmui ant valstybinių pastatų ir kolūkių vartų, tokie pat dyzelio dūmus spjaudantys kamazai, besikepurnėjantys kaimų vieškeliuose. Daugybė sutiktų kubiečių, išgirdę, jog esu iš Lietuvos, klausė vieno ir to paties: „Kada viskas pradėjo keistis pas jus? Kiek laiko truko?“
Tiesa, tokie klausimai ir puse lūpų ištarti kartaus nepasitenkinimo žodžiai – tik už uždarų durų: viešose vietose dauguma Havanos miestelėnų skuba prisiekinėti neblėstančios meilės Fideliui Castro, Revoliucijai ir kubietiškajam komunizmui. Nors Kuba šiais metais išsirinko pirmąjį prezidentą po šešių brolių Castro valdymo dešimtmečių, „demokratiškų rinkimų“ pasaka čia netiki niekas. Miguelis Diazas-Canelis buvo vienintelis kandidatas į prezidentus, o rinkimus vykdė ne Kubos žmonės, o Centrinis Partijos Komitetas; negana to, Diazas-Canelis – ilgametis Fidelio ir Raulio Castro bendražygis, savo inauguracijos metu prisiekęs toliau tęsti Castro politiką ir gerbti bei tausoti Kubos Revoliucijos ir socializmo tradicijas.
„Taigi tikrų pokyčių su naujuoju prezidentu nebus. Ak, nei aš, nei mano vyras turbūt nesulauksime kitokios Kubos“, – atsidūsta Alina, mūsų svečių namų Havanoje šeimininkė.
Hemingway'us prieš Che Guevarą
Tačiau kad ir kokia pilka, kupina apribojimų ir kartais net pavojinga Havanos miestelėnų kasdienybė, gyvenimas Kubos sostinėje kupinas bohemiškos energijos, talento ir legendų. Hemingway'aus vardas Havanoje vis dar traukia menininkus, nuotykių ieškotojus ir romo gerbėjus; kubietiškos muzikos ir salsos šokių mokyklose netrūksta studentų, o Havanos modernaus meno scena čia vilioja kūrėjus iš Europos ir Pietų Amerikos. Net garsusis D.Britanijos menininkas Banksy Havanos Malecon promenadoje paliko savo pėdsaką.
Negana to, Havanoje knibždėte knibžda vakariečių turistų. Tiesa, po D.Trumpo sprendimo ir vėl nutraukti santykius su Kuba, čia kur kas mažiau amerikiečių keliautojų, tačiau europiečiai ir australai Kuboje – vis dar dažni svečiai. Populiariausia turistinė iškyla Havanoje – miesto turas amerikietišku retro automobiliu ir Havana Club romo bei kubietiškų cigarų degustacijos. Tiesa, nors kubiečiai – be galo svetingi, dosnūs ir smalsūs, turistų pramogos jiems dažnai kelia ne visuomet malonią nuostabą.
„Retro automobiliai tik iš išorės atrodo dailiai – viduje jie grūste prigrūsti kinietiškų variklių, juk amerikietiškų dalių negalime gauti nuo pat šeštojo dešimtmečio... Na, o vakariečių manija pirkti marškinėlius su Che Guevara arba Castro kepures su raudona žvaigžde mums, tiesą sakant, ganėtinai atgrasi. Kodėl? Nes nuo Che „baudžiamųjų būrių“ kulkų žuvo ne vieno mūsų tėvas ar senelis, o Castro buvo gobšuolis sociopatas diktatorius. Juk neperkate marškinėlių su Hitleriu ar Stalinu – ką gi, mūsiškiai „herojai“ už juos ne ką geresni“, – tyliai pasakoja Feliksas, dirbantis vieno iš Havanos restoranų administratoriumi.
Nors Havana atrodo tarsi sustingusi keistame laike, o kai kurie sostinės rajonai primena fantasmagorinį vaizdo žaidimą, čia, kaip ir visoje Kuboje, keliauti itin saugu. „Neturim net smulkių chuliganėlių ar kišenvagių – juk už menkiausią nusižengimą gali gauti dešimtmetį ar daugiau kalėjimo“, – sako Haydee. Ar grubūs žmonių teisių pažeidimai – tinkama kaina už nusikalstamumo nebuvimą? „Yra tokia vaikiška dainelė – murmelė: ninito Cubano, que vas a hacer? Coger un cuchillo y matar a Fidel (mažasis kubieti, ką gi darysi? Griebkis peilio ir nužudyk Fidelį). Žinoma, Kuboje niekas jos garsiai nepakartos viešumoje. Pas mus viskas turi dvi versijas – oficialiąją ir tikrąją, o kaip tokiame dvigubame pasaulyje išlaikyti sveiką protą? Per juodą humorą ir tamsų romą“, – atsisveikindama tarsteli Haydee.
