Būdamas dvidešimties, išsekęs, įbaugintas ir vienišas, Ferreras galiausiai atsidūrė karo pabėgėlių stovykloje Argelès-sur-Mer, Prancūzijoje. Vienintelis jaunojo kapitono turtas tebuvo apsitrynęs pakelis cigarečių nuskarusių kelnių kišenėje.
„Knyga už tabaką! Knyga už tabaką“, – nugriaudėjo balsas tarp sargybinių. Nevalyvas, ilga barzda apžėlęs prancūzas kareivis siūlė keisti rūkalus į literatūrą. Ferreras sudvejojo: siūloma knyga buvo tokia mažutė, jog tilpo į delną. Vis dėlto jaunuolis nusprendė surizikuoti, tikėdamasis, jog knyga bent pasitarnaus kaip pagalvė ir, sukirtęs delnais, atidavė kareiviui cigaretes.
Jo įsigytoji knyga pasirodė besanti Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“.
Per ateinančius nežinios, baimės ir nepritekliaus metus pabėgėlių stovykloje Ferreras skaitė knygą dar ir dar kartą. „Don Kichotas man tapo šviesa tamsoje. Tragiškojo riterio beprotybė virto sveiko proto inkaru karo beprasmybėje ir sumaištyje“, – vėliau prisiminė Eulalius Ferreras. „Don Kichotą“, būdamas Prancūzijoje, jis perskaitė daugiau kaip šimtą kartų.
Tragiškojo riterio beprotybė virto sveiko proto inkaru karo beprasmybėje ir sumaištyje.
Galiausiai Ferrerui pavyko palikti Europą ir pabėgti į Meksiką, kur atkaklusis ispanas ėmė darbuotis iš pradžių kaip žurnalistas, o vėliau – komunikacijų, reklamos ir rinkodaros specialistas. Pamažu Meksikoje jis įleido šaknis ir įkūrė ištisą komunikacijų verslo imperiją: jo kompanija „Ferrer Comunicación“ turėjo biurus Meksike, Niujorke ir Paryžuje. Meksika Ferrerui tapo antrąja gimtine.
Tačiau kad ir kokios sėkmės jis susilaukė čia, Ferreras niekuomet nepamiršo Cervanteso ir jo Riterio: Meksikoje jis ėmė kolekcionuoti paveikslus, skulptūras, knygas ir kitus meno kūrinius, susijusius su Don Kichotu. Don Kichotas netrukus tvindyte užtvindė Ferrero namus, o vėliau – ir jo studiją, kol galiausiai ispanas nusprendė įkurti Don Kichoto muziejų nedideliame Gvanachuato miestelyje, įsikūrusiame pačioje Meksikos širdyje.
„Jaučiau, jog esu skolingas Cervantesui. Don Kichotas išgelbėjo mane iš pragaištingai tamsaus meto Europoje, ir dabar atėjo metas grąžinti skolą“, – vėliau rašė Ferreras.
1987 metais Gvanachuato centre duris atvėrė Don Kichoto muziejus, o kiekvienais metais spalį visas miestelis švenčia Cervanteso festivalį – meno, literatūros bei šokio šventę Don Kichoto tema.
Aštuonioliktojo amžiaus viloje įkurtame muziejuje dabar eksponuojama per 850 įvairiausių meno kūrinių: paveikslai, grafikos darbai, biustai, skulptūros, šachmatų rinkiniai, pašto ženklai, laikrodžiai... Ir visuose juose, žinoma, vaizduojamas Don Kichotas iš La Mančos ir jo šaunusis palydovas Sančo Pansas.
Eulalio Ferreras mirė 2009 metais, tačiau jo palikimas ir jo Don Kichoto dvasia tebeplevena siaurutėse kolonijinėse Gvanachuato gatvelėse, vienišų alėjų gitarų raudose ir skvarbiame Miguelio de Cervanteso paminklo žvilgsnyje.
Venecijietiškos meilės legendos
Kad ir kokia nuostabi dalia Don Kichotą atvedė į Gvanachuato, miestelis garsėja ne vien literatūra bei menu, bet ir skandalingomis meilės istorijomis.
Siaurutės, Veneciją primenančios Gvanachuato gatvelės ir užkaboriai devynioliktajame amžiuje buvo tapę puikia slėptuve meilės kamuojamiems jaunuoliams ir merginoms: vietiniai iki šiol sako, jog kai kurie Gvanachuato namų balkonai taip arti vienas kito, jog priešpriešiais gyvenantys įsimylėjėliai galį pasibučiuoti neiškeldami kojos iš namų.
Viena Gvanachuato gatvelė net pavadinta „Bučinių alėja“ – „Callejon de Besos“, o kas trečias jos laiptas nudažytas raudonai. Anot vietinių gandų, jei įsimylėjėliai pasibučiuoja stovėdami ant raudono Bučinių alėjos laipto, jie nestokos laimės, darnos ir meilės septynetą metų iš eilės.
Žinoma, ten, kur jaučiasi Venecijos dvasia, netrūksta ir nelaimingų meilės istorijų. Štai viena siaurutė Gvanachuato gatvelė buvo ypatinga tuo, jog ja naudojosi nelaiminga grafienė: gėdydamasi palaido neištikimo vyro elgesio, liūdnoji ponia namus palikdavo tik šia siaurute gatvele per tarnų išėjimą, kad jos raudonuojančio veido nepamatytų kaimynai.
Gvanachuato bazilikos paslaptys ir sąsaja su Vilniumi
Pačiame miestelio centre stovi įspūdingo grožio XVII amžiaus bazilika, savo ypatinga barokine architektūra garsėjanti visoje Meksikoje. Tačiau dar įdomiau tai, jog ši bazilika turi neįtikėtiną sąsają su...Vilniumi.
Gvanachuato bazilikoje saugoma nepaprastai reta aštunto amžiaus Mergelės Marijos skulptūra, kurią, anot legendų, čia nuo maurų invazijos grėsmės slėpę ispanai.
Tačiau dar įdomiau tai, jog tarp bazilikos relikvijų yra džiovintas šventosios kankinės Faustinos kraujas, saugomas stiklinėje dėželėje. Šventoji kankinė Faustina buvo lenkaitė vienuolė Helena Kovalska, ėmusi matyti Kristaus vizijas; 2000 metais ji buvo kanonizuota kaip šventoji kankinė, o jos užrašai ir vizijų aprašymai saugomi Vatikane. 1925 metais Faustina gyveno ir dirbo ne kur kitur, o Vilniuje, kur jos dvasiniu vadovu bei mokytoju buvo Vilniaus universiteto profesorius Michalas Sopočka.
Sudžiūvusį šventosios Faustinos kraują Gvanachuato bazilikai padovanojo Valencianos grafas, asmeniškai atgabenęs stiklo indą iš Romos.
Mumijų grimasos
Jei džiovinto kraujo indai nepakankamai kraupu, Gvanachuate galima rasti ir dar šiurpesnių eksponatų: čia veikia nedidelis, tačiau fantasmagoriškai įspūdingas Mumijų muziejus.
Archeologų teigimu, kai kurie žmonės buvo per klaidą užkasti gyvi.
1883 metais Gvanachuatą nusiaubė tragiška choleros epidemija, nusinešusi šimtus gyvybių. Siekdami užkirsti epidemijai kelią, miestelėnai skubėjo laidoti mirusiuosius kuo greičiau; archeologų teigimu, kai kurie žmonės buvo per klaidą užkasti gyvi.
Devynioliktajame amžiuje Meksikoje galiojo „laidojimo mokesčio“ taisyklė: jei mirusiojo šeima neišgalėdavo arba nenorėdavo mokėti šio mokesčio, mirusysis būdavo iškasamas ir arba paliekamas sėdėti prie kapinių tvoros, arba nukišamas kur atokiau. Praėjus keletui metų po choleros protrūkio, aplink Gvanachuatą ėmė daugėti tokių iškastų miruolių: žmonės nebeprisiminė, kas palaidotas kur, ir painiava su laidojimo mokesčiu lėmė, jog mirusieji neteko savo karstų.
Dėl sauso Gvanachuato klimato kūnai ne iro, o pamažu mumifikavosi. Kapinių darbininkai ėmė imti nedidelę rinkliavą iš žioplinėjančių turistų, žadėdami parodyti „paslaptingąsias Gvanachuato mumijas“, kolekcionuojamas kapinių sodo įrankių pašiūrėje. Galiausiai Gvanachuato savivaldybė nusprendė imtis tvarkos ir 1970 metais čia atsidarė Mumijų muziejus.
Nors muziejų kiekvieną savaitę aplanko per 4 000 turistų, ekskursijos čia – tik stiprių nervų keliautojams. Priešingai romiai atrodančioms egiptietiškoms mumijoms, Gvanachuato eksponatai susiformavo natūraliai, ir amžinose konvulsijose sustingę daugumos mumijų veidai primena kraupų siaubo filmą – o prisimenant, jog kai kurie šių choleros aukų buvo palaidoti gyvi...
Negana to, muziejuje yra ir nėščių moterų bei kūdikių mumijų.
Na, o jei ir tai dar nepakankamai siaubinga – Gvanachuato muziejus įsikūręs ne kur kitur, o tiesiai po pagrindinėmis miestelio kapinėmis!
Šiurpi, spalvinga, kraugeriška, romantiška ir be galo intriguojanti Gvanachuato istorija palikusi pėdsakus visur: Don Kichoto šešėlyje, venecijietiškų gatvelių labirintuose ir makabriškuose bažnyčių bei kapinių muziejuose.
