Tačiau Gustavo Juarezas, vienas iš senųjų Tasko sidabrakalių, turi didesnių užmojų. Kiek pasimokęs ir pakeliavęs JAV, Gustavas grįžo į Taską, čia sukūrė šeimą ir įsirengė nedidelę juvelyrikos parduotuvėlę, tačiau dabar pagrindinis jo dirbtuvių akcentas – papuošalai iš... meteoritų.
„Mano dirbiniai – nežemiški tikrąja to žodžio prasme“, – juokauja Gustavas, rodydamas savo kurtus meteoritų metalo žiedus, auskarus ir pakabukus. „Papuošalus gaminu iš Namibijoje nukritusio meteorito, kurio man parūpina bičiulis iš Arizonos. Dirbti su meteoritais gali ne bet kas – tai kaprizingas, aikštingas metalas, be to, svarbu jį tinkamai apdirbti, kitaip jis teatrodys kaip pilkos geležies gabalas. Tačiau man patinka iššūkiai. Dangiška juvelyrika man – ypatinga kūrybos laisvė“, – pasakoja Gustavas.
Nusikaltėlių pinklės
Meteoritų juvelyrika susidomėjus turtingesniems meksikiečiams ir europiečiams turistams, mažutės Gustavo dirbtuvėlės išaugo į kur kas solidesnę parduotuvę pagrindinėje Tasko sidabrakalių prekyvietėje. Kol Gustavo žmona ir dukros darbuojasi jo sidabro ir meteoritų dirbinių parduotuvėje, Gustavas tikisi išplėsti savo verslą: padedamas amerikiečių sidabro prekijų, jis tikisi pats pradėti verstis didmenine sidabro prekyba bei atidaryti dar keletą juvelyrikos parduotuvėlių. Tačiau tai – ne taip paprasta.
„Tiesą sakant, aš stačiai bijau. Net dabar turiu slėpti tikrąjį savo pelną ir važinėti išklerusiu „vabalu“, o mano žmona ir dukros negali rengtis madingai ar nešioti brangesnių papuošalų. Taskas vis dar valdomas vietinių kartelių, ir čia vos prakutusiems verslininkams labai greitai pateikiamas ultimatumas: mokėk „apsaugos“ mokestį, arba. Neturiu jokio noro veltis su vietine mafija“, – pašnibždomis piktinasi Gustavas.
Jis – toli gražu ne vienintelis Tasko verslininkas, kuris slapsto savo pajamas padedamas brolių ir kitų šeimos narių, papirkinėdamas vietinius mokesčių administracijos pareigūnus ir tyčia rengdamasis prastai bei važiuodamas senutėliu automobiliu. Štai gretimas Iskateopano miestelis dar visai nesenai buvo virtęs vaiduokliu: kadangi čia organizuoto nusikalstamumo grupuotės veikė beveik nežabotai, dauguma Iskateopano šeimų paprasčiausiai išsikėlė gyventi svetur. Net nedidelių maisto prekių parduotuvėlių savininkams čia buvo tapę nebesaugu: žmonės buvo grobiami reikalaujant išpirkos, o jos negavus artimieji netrukus turėdavo ruoštis gedului.
„Dabar reikalai truputį gerėja, darbo dienomis tiek Taske, tiek Iskateopane patruliuoja kariškiai ir specialioji policija, taigi karteliai priversti ieškoti naujų teritorijų. Tačiau visiškai saugu čia dar tikrai nėra... Be to, tie patys pareigūnai kartais būna papirkti, taigi jei skųsiesi policijai, gali būti dar blogiau“, – įsitikinęs Gustavas.
Pasak meteoritų meistro, jis svajoja išleisti dukteris į geras privačias mokyklas, nupirkti vyresnėlei Danielai žirgą, mat mergina dievina jojimą, padovanoti jaunėlei Lupitai motorolerį, o žmoną išsivežti taip niekuomet ir neatšvęsto medaus mėnesio bei aprodyti Niujorką ir Las Vegasą.
„Tačiau kada pagaliau galėsime tai padaryti, aš nežinau. Savo šeimai noriu visko, ko tik geriausia, be to, mes mylime Taską ir nenorime iš čia niekur keltis. Tačiau kiek laiko galėsiu taip mėtyti pėdas ir slėpti, kiek iš tiesų uždirbu?“, – nerimauja Gustavas.
Tūkstantmečio karta – Meksikos viltis
Nors daugybė meksikiečių tiek Taske, tiek kituose šalies miestuose ir kaimuose nebesitiki, jog kova su valdžios bei pareigūnų korupcija kada nors bus laimėta, jie deda viltis į savo vaikus.
„Nei Danielai, nei Lupitai neįdomu politika, nacionalinis identitetas ar zapatistų idėjos. Jos jau gyvena kitokioje Meksikoje, "Google", "iPhone" ir anglų kalbos Meksikoje, ir tikiu, kad jų, millenials (tūkstantmečio), karta, užaugs kitokia. Žinoma, ir mūsų vaikai turi problemų – jie klausosi amerikietiško hiphopo ir naktiniuose klubuose jau paragauja ekstazio, ko mes niekuomet nebūtume įsivaizdavę – juk narkotikų Meksikoje nevartoja beveik niekas, narkotikai – tai nusikaltimai, kontrabanda, su kuo paprasti meksikiečiai nenori turėti nieko bendro. O jaunimas, pasirodo, kartais eksperimentuoja. Žinoma, tik ne mano mergaitės“, – skuba tikinti Gustavas.
Daniela studijuoja mediciną, o Lupita svajoja tapti profesionalia futbolininke, tad Gustavas nerimauja, ar bus kam perduoti sidabro ir meteoritų juvelyrikos verslą. „Et, gal kuri ištekės už verslui gabaus vyrioko, o jei ne, na... Galbūt brolio vaikams bus įdomu“, – svarsto Gustavas.
Jis didžiuojasi savo dukterimis: pasak juvelyro, atgyvenusiai meksikietiškai nuostatai, kad moterims tinka tik virtuvė ir vaikų priežiūra, metas į istorijos užkaborius. „Abi mano mergaitės nuo pat mažens labai aktyvios, joms įdomu sportas, mokslas ir knygos, o ne lūpdažiai ir paskalos. Jaunos meksikietės dabar jau nebeskuba tekėti ir gimdyti – jos nori baigti mokslus ir pradėti karjeras, būti nepriklausomos, keliauti. Žinoma, mes dar gerokai atsiliekame nuo JAV – pavyzdžiui, nors abortai legalūs Meksiko valstijoje, Gvanachuato moteris gali sulaukti bausmės net už persileidimą. Taigi kai kur dar esame tamsuoliai. Tačiau mūsų vaikai tikrai gyvens kitaip“, – neabejoja Gustavas.
Gintaro kelias
Palinkęs prie saujos žalių, violetinių ir tamsiai geltonų akmenėlių, Gustavas su savo kolega dėlioja naujo papuošalo dizainą.
„Nusprendėm sudalyvauti Meksiko juvelyrų konkurse, taigi kuriame šį tą išskirtinio – peties papuošalą, kažką tarp apyrankės ir segės. Tai bus dvi didelės ašaro formos sidabro plokštelės, nubarstytos pusbrangiais akmenimis. O, kad taip turėtume gintaro“, – atsidūsta Gustavas.
Baltiškas gintaras Meksikoje itin vertinamas: vietinis meksikietiškas paprastai būna tamsiai raudonos arba konjako spalvos, be to, jis itin retas, tuo tarpu baltiškas gintaras būna pačių įvairiausių atspalvių, dažnai – su inkliuzais, ir gauti jo gerokai lengviau, jei, žinoma, turi pakankamai pinigų – gramas gintaro Meksikoje kainuoja apie 15 JAV dolerių (apie 12 eurų).
Pažadėjusi būtinai parvežti lietuviško gintaro mainais į meteorito krislą, atsisveikinu su šauniaisiais Tasko sidabrakaliais.
„Tik nepamiršk gabaliuko gintaro pasilikti ir sau, nešiokis jį kišenėje – net mūsų actekų šamanai sako, jog gintaras – magiškas akmuo“, – atsisveikindamas prisaikdina Gustavas.
