Bilietai į Skopję kainavo vos po 80 eurų į abi puses, o nakvynė aštuonioms naktims – dar tiek pat. Viena iš jų – 4 žvaigždučių viešbutyje. Sakyčiau pigu!
Dažnas, įsivaizduoja, kad kelionės yra brangus malonumas. Nė velnio, o ką jau kalbėti apie išvyką į tokią šalį, kaip Makedonija. Čia minimalus atlyginimas siekia vos 214 eurų per mėnesį.
Aš net batus čia nusipirkau. Nesėkmingai bandžiau derėtis, bet galiausiai sutikau mokėti 700 denarų (apie 11,3 euro).
Čia sočiai prisikirsti, užsisakant vištienos didkepsnio, galima vos už 2,3 euro, porcija ledų – 0,16 euro, bilietas į zoologijos sodą kainuoja 0,81 euro.
Todėl atostogaudamas čia ilgai netruksi, kol pasijusi turtuoliu bei pradėsi mėtyti pinigus į kairę ir dešinę.
Aš net batus nusipirkau. Nesėkmingai bandžiau derėtis, bet galiausiai sutikau mokėti 700 denarų (apie 11,3 euro).
Šiek tiek apsipratę su kainomis patraukėme į pirmą pasimatymą su Skopje. Tai – didesnė už Vilnių, tačiau mažiau gyventojų turinti Makedonijos sostinė.
Pirmą įspūdį susidarėme išvydę daugybę šiukšlių gatvėse, grafičiais nupaišytas sienas bei kas trečią rekonstruojamą pastatą. Viena vertus, džiugu matyti, jog šalis juda į priekį ir stojasi ant kojų.
Kita vertus, galima įtarti, kad po 5-7 metų Skopjė atrodys jau visai kitaip, nei dabar.
Bendra kalba – krepšinis
Kad ir kur Skopjėje bebūtum, sunku nepastebėti ant 1066 metrų aukščio Vodno kalno pastatyto Tūkstantmečio kryžiaus (angl. Millennium Cross).
Toks pavadinimas jam duotas ne dėl to, jog skambėtų didingiau. 66 metrų aukščio kryžius 2002 metais buvo pastatytas krikščionybės 2 tūkst. metų jubiliejaus proga. Savo dydžiu jis lenkia net JAV Laisvės statulą (46 m) bei garsųjį Rio De Žaneiro Jėzų (38 m).
Netrukus jis prisiminė ir mums taip skaudžiai į atmintį įstrigusį 2011 m. Europos krepšinio čempionatą, kuriame Makedonija lietuvius mūsų pačių aikštėje paskutinėmis sekundėmis eliminavo iš turnyro.
Norint patekti prie pat jo, galima pasinaudoti keltuvu, tačiau mums nepasisekė – atėjome per vėlai.
„Aaaa.... Sabonis!“, – prižiūrėtojas išsišiepęs pademonstravo savo žinias apie Lietuvą, paklausęs iš kur atkeliavome.
Netrukus jis prisiminė ir mums taip skaudžiai į atmintį įstrigusį 2011 metų Europos krepšinio čempionatą, kuriame Makedonija lietuvius mūsų pačių aikštėje paskutinėmis sekundėmis eliminavo iš turnyro.
Atsisveikiname su juo ir, nepaisant to, jog saulė jau pradėjo leistis žemyn, nusprendėme pasiekti kalno viršūnę pėsčiomis.
Kad ši idėja – ne pati geriausia, supratome tik įpusėję kelią link tikslo. Staigiai atšalęs oras, vingiuotas, it dešra ceche, kelias bei visiškai sutemęs dangus nieko gero nežadėjo.
Visą kelią pro šalį nepravažiavo nė viena mašina, tad neturėjome net menkos galimybės kažką sustabdyti.
Sukandę dantis ėjome toliau nutarę, kad būtų nelogiška dabar jau mesti viską ir taip lengvai nuleisti rankas. Negalvojome, kaip reikės grįžti atgal.
Po beveik dviejų valandų žygio pasiekiame išsvajotąją viršūnę. Išvydęs du vėlyvus pasimetusius svečius iš savo bokštelio išlindo draugiškai nusiteikęs apsauginis.
Iš jo sužinojome, jog pėsčiomis lipdami į kalną sukorėme apie 6-7 kilometrus. Norėjosi gal net kiek pasidžiaugti savo fizinėmis galimybėmis, bet jau sėdėdami ir žiūrėdami į prieš nosį atsivėrusią naktinę Skopjė panoramą, pradėjome galvoti apie grįžimą namo.
Vienintelis variantas – tas pats kelias atgal. Tikėjomės, kad leistis žemyn bus lengviau nei kopti į viršų. Tačiau vėsią naktį net ir tai mūsų neviliojo.
Štai tada netikėtai mums nusišypsojo fortūna.
Netikėtai prieš save pamatėme du galingus žibintus, o po to ir senutėlį automobilį.
Jau buvome pradėję savo „kryžiaus kelią“ žemyn, todėl laukėme, kada mašina apsisuks ir pajudės atgal.
Neilgai trukus sužinojome, kad be mūsų po šiuos miškus ir kalnus naktinėja ir policija.
Į ilgas kalbas pareigūnai nesileido: jiems nebuvo itin įdomu, kaip ir kodėl mes čia tokiu vėlyvu metu atsidūrėme. Atlenkę mažutėlio „Lada Niva“ priekinę sėdynę pakvietė į vidų ir mes greit šiltai įsitaisėme tarnybinio automobilio salone.
Tuo metu net nespėjau, o gal ir nenorėjau, išmesti kalno viršūnėje atsidaryto alaus butelio, tad jį pabaigiau pareigūnų mašinoje. Jis mums buvo – lyg pergalės šampanas, simbolizavęs, kad nepasidavėme ir nemetėme kelio įpusėję.
Projektą #kitokioskeliones, kurio autorius Mantas Bertulis šiuo metu keliauja po Makedoniją, galima sekti ne tik portale 15min.lt, bet ir jo „Facebook“ bei „Instagram“ paskyroje.
