Po Makedoniją – taksi
Vairuotojo pažymėjimo neturiu, todėl kelionės su autobusais ar traukiniais truputį apriboja mano galimybes aplankyti vieną ar kitą vietą, bet prie to aš jau pripratęs.
Makedonijoje kiek lengviau: visuomet, kaip pasirinkimas, egzistuoja ne itin brangus taksi, kuris jus nuveš, kur tik užsimanysite.
Kartais būna sunku nuspręsti, kiek yra išvystytas viešasis transportas tam tikroje vietoje, jog galėtum atsidurti ten, kur nori, ir nereikėtų kulniuoti daugybės kilometrų pėsčiomis.
Makedonijoje kiek lengviau: visuomet, kaip pasirinkimas, egzistuoja ne itin brangus taksi, kuris jus nuveš, kur tik užsimanysite.
Daug prisiskaitęs apie šalies vakaruose esantį Mavrovo nacionalinį parką pradėjau sukti galvą, kaip ten atsidurti.
Kelionėse man dažnai taip būna, jog kuo didesnis miestas, tuo nakvynė jame būna pigesnė dėl didesnės konkurencijos. Šį kartą vos 35 tūkst. gyventojų turinčiame Gostivare didelio pasirinkimo nėra – dviese apsistojame keturių žvaigždučių viešbutyje „Green Center Hilton“.
Tiesą pasakius, nesame kokie nors pižonai. Už naktį šiame viešbutyje sumokame tik 35 eurus, bet tai yra brangiausia mūsų kelionės nakvynė. Bent jau pusryčiai įskaičiuoti.
Nuo mūsų viešbučio iki taip norimo nacionalinio parko yra geri trisdešimt kilometrų. Jokie autobusai ten tikrai nevažiuoja, jau nekalbu apie traukinius. Ką daryti?
Pažintis su draugiškiausiu Makedonijos taksistu
Tokiame Jonavos dydžio miestelyje sunku rasti ne tik didelį viešbučių pasirinkimą, bet ir angliškai šnekantį žmogų.
Tokiame Jonavos dydžio miestelyje sunku rasti ne tik didelį viešbučių pasirinkimą, bet ir angliškai šnekantį žmogų.
Priėjus prie taksi vairuotojų, vienas taksistas man rodo į tamsų „Volkswagen Golf“ universalą.
Prie jo visiškai atsipalaidavęs vyrukas su „Adidas“ marškinėliais pradeda berti žodžius mums suprantama kalba.
Greit suderame, jog mus nuveš ten, kur reikia, už 600 denarų (apie 9,7 euro).
„Jeigu ilgai neketinate ten būti, galėsiu nemokamai parvežti jus atgal“, – taip netikėtai pažintį pradeda 51-erių Nino.
Kad nenuobodžiautume, kol užsukome į degalinę, Nino man į rankas duoda savo pasą ir pirštu rodo į dvi JAV atmestas jo vizas. Kitoje Atlanto pusėje gyvena makedono dukra su šeima, kurios aplankyti jam neaišku kodėl neleidžiama.
Gostivare gimusiam ir augusiam bei savo taksi įmonę turinčiam Nino vienintelė paguoda lieka jo žmona bei sūnus, kuris pašonėje namų su draugu yra atidaręs drabužių parduotuvę.
Makedonietis, atrodo, žino kiekvieno prašmatnaus namo istoriją. Ypač tų, kurie priklauso taip Nino nemėgstamiems korumpuotiems šalies politikams bei mafijai.
Mums nuoširdusis Nino tapo savotišku gidu – sustodavo ten, kur galima buvo įamžinti geriausią kadrą, papasakodavo tokias istorijas, kurių paprasti turistai tikrai neišgirstų.
Abejoti juo nedrįstame: užtikrintai pasakojimus beriantis makedonietis, atrodo, žino kiekvieno prašmatnaus namo istoriją.
Ypač tų, kurie priklauso taip Nino nemėgstamiems korumpuotiems šalies politikams bei mafijos nariams.
Pasak jo, pastaroji čia yra nemažesnė nei mafijos gimtine vadinamojoje Sicilijoje.
