Druskos keliai
Viktoras Yanchaliquinas, kičua indėnas, palengva vaikštinėja uolos kraštu. Karts nuo karto pasilenkdamas paliesti žemės, Viktoras neskubėdamas pasakoja apie Salinaso aukso amžių – druskos kasyklų klestėjimo laikus. Po neišvaizdžiosios kalvos paviršiumi slypi penkių tūkstančių metų senumo druskos atsargos, kurias vietiniai Salinaso indėnai naudojo ne tik savoms reikmėms, bet ir prekybai: prieš pasirodant ispanų konkistadorams, Salinasas buvo vienas turtingiausių Ekvadoro miestų, o regiono druska buvo prekiaujama nuo Peru iki Naujosios Granados (dabartinė Kolumbija).
„Naudodami senuosius, tradicinius metodus, Salinaso gyventojai išgaudavo per tris šimtus tonų druskos. Ispanai niekaip nesusigaudė, jog druska mums turėjo kur kas didesnę vertę nei auksas. Konkistadorų invazijos metu druskos gavyba gerokai sumažėjo, tačiau ši kalva Salinaso gyventojams vis dar atneša pelno“, – pasakojo Viktoras.
Priešistorės atgarsiai
Druskos gavybai vietiniai vis dar naudoja paprastus, jokių technologijų nereikalaujančius metodus. Iš druskingų ežerėlių ant uolos paviršiaus prisėmę vandens, saliniečiai pila jį į akmeninius indus ir palieka saulėje. Vėliau vyksta filtravimo procesas: Salinaso druskų ežerėliuose gausu sieros ir kitų mineralų, tad, norėdami atskirti šias medžiagas nuo druskos, vietiniai šlaksto druskingą vandenį gruoblėtu uolos paviršiumi tol, kol mineralai atsisijoja ir nugula ant akmenų.
„Po druskingo vandens filtravimo moterys į vandenį įdeda žalią vištos kiaušinį. Jei per valandą kiaušinis nusėda į dugną, vadinasi, vanduo vis dar pilnas žalingų mineralų, o jei jis plūduriuoja, druskos vanduo – paruoštas“, – paaiškino Viktoras, klūpėdamas prie vieno iš nedidelių druskos ežerėlių.
Filtruotas druskingas vanduo tuomet pilamas į plastikinius konteinerius, kuriuos lamos gabena į kaimą, o ten moterys kiaurą dieną vandenį virina, kol didžiulių metalinių dubenų dugne lieka gryna druska.
Moterų darbo vaisiai
Salinaso kaimo druska vis dar itin vertinama Ekvadore: ji turtinga jodo, chloro, kalio ir natrio, tad kilogramas jos kainuoja apie penkis JAV dolerių. Apsukresni druskos gamintojai, pasak Viktoro, gali užsidirbti 40–50 dolerių per dieną: kilogramas druskos išgaunamas iš maždaug dvidešimties litrų vandens, tad, atsiraitojus rankoves, Salinase vis dar galima išgyventi iš druskos.
Tiesa, druskos gavyba – vien moterų užduotis. Vyrų darbas – rūpintis gyvuliais ir parnešti kuro iš aplinkinių girių, o moterys tuo tarpu prižiūri druskinguosius ežerėlius, filtruoja druskos vandenį ir galiausiai verda druską.
„Mano motina ir senelė buvo druskos kasėjos. Ilgą laiką maniau, kad šis užsiėmimas – vien moterų reikalas. Tačiau dabar teturime vos tris ar keturis druskos gamintojus Salinase, ir tradicija pamažu nyksta, todėl noriu pamėginti išgauti druską pats, o gal net mokyti kitus, kad nepamirštume senųjų papročių“, – garsiai svarstė Viktoras.
Šamano rekomendacijos
Kadaise buvęs siuvėju, ūkininku, vėliau – daržovių pardavėju ir nedidelės parduotuvėlės savininku, į senatvę Viktorą patraukė prie natūralios medicinos ir tradicinio Andų žiniuonio amato.
„Galima sakyt, esu šamanas. Hm, hm. Vakarietiškos medicinos vaistai gerai veikia, bet bėda ta, jog jie turi šalutinį poveikį. Gali nuo galvos skausmo išgerti paracetamolio, bet tai atsilieps kepenims. Tai šit, aš nuo galvos skausmo rekomenduoju ramunėlių arbatą, nuo kosulio – dedešvų nuovirą, o jei dideliame Andų aukštyje sukasi galva, puikiausias vaistas – stipri mėtų arbata“, – patarinėjo Viktoras.
Andų užuovėja nuo skurdo
Salinaso kaimelis Ekvadore išsiskiria ne vien intriguojančiomis indėnų tradicijomis. Pajamų nelygybė Ekvadore – itin opi problema, tačiau Salinaso gyventojai ją išsprendė kooperatyvų pagalba. „Saliniečiai visi vienodi. Mes neturime nei turčių, nei vargšų. Gal todėl saliniečiai šypsosi daugiau nei kiti kalniečiai“, – didžiuodamasis pasakojo Viktoras.
Pagrindiniai Salinaso amatai – sūrio, šokolado ir druskos gamyba. Ekvadorui pagaliau atsikračius feodalinės sistemos, Salinaso gyventojai, priešingai kitiems Ekvadoro regionams, nusprendė gauta žeme naudotis drauge. Vietinių kunigų iniciatyva buvo įkurtas Salinerito, pirmasis Salinase kooperatyvas, kuris čia puikiai funkcionuoja iki šių dienų: ūkininkai suveža savo produktus, parduotuvių savininkai juos parduoda arba siūlo turistams, ir taip nei vienas kaimo gyventojas nesusiduria su skurdu.
Salinerito kooperatyvas taip išpopuliarėjo, jog dabar Salinaso kaimo gėrybių galima įsigyti visame Ekvadore: Quito, Guayaquil ir Cuenca miestuose veikia nedidutės Salinerito parduotuvėlės, prekiaujančios Andų žolelėmis, natūraliais sūriais ir organišku šokoladu. Salinas neegzistuoja nusikalstamumas, o vakarais miestelėnai renkasi žaisti tinklinio bei gerti arbatos.
Jei keliausite į Ekvadorą, užsukite į šaunųjį Salinas miestelį – Andų užuovėją nuo skurdo ir nelygybės.
