Ko gero, daugelis Iraną esame įpratę sieti su mėlynųjų Persijos mečečių ar legendinio Persepolio griuvėsių vaizdais ir sunku įsivaizduoti esant smėlėtą Irano pakrantę. Aišku, prašmatnių pajūrio kurortų su „viskas įskaičiuota“ Irane ieškoti neverta, bet Persijos įlankos salos yra išskirtinės ir stebinančios.
Savaitgaliais Irano jaunimėlis ir nesusituokusios porelės (po Islamo revoliucijos ikivedybiniai santykiai šalyje oficialiai neegzistuoja!) mėgsta atsipalaiduoti atokiose Persijos įlankos salose. Nuošaliose pakrantėse rečiau patruliuoja islamiškieji Irano valdžios dorovininkai, todėl iranietės drąsiau traukia savo garbanas iš po hidžabų, o pasimėgauti kontrabandiniais ar namų rūsiuose pagamintais svaigiaisiais gėrimais slapta galima daugelyje svečių namų.
Nepaisant į Persijos įlankos salas atpučiančio laisvės pojūčio, vietos žmonių (ypač vyresnės kartos) gyvenimas yra gana konservatyvus ir uždaras, bet išskirtinis. Niekur kitur Irane nepamatysime moterų, kurios savo veidą slėptų kaukėmis, kurios primena karnavalinį domino. Maža to, į akis krenta ne juodi, o ryškiaspalviai hidžabai, su kuriais ne taip karšta po kaitria Persijos įlankos saule. Ant vyrų galvų susukti turbanai ir žemę siekiantys balti apdarai. Didelė dalis Iranui priklausančių salų gyventojų yra nebe persai, bet arabai. Čia dažniau išpažįstamas sunitų islamas, kuris savo prigimtimi yra žymiai konservatyvesnis.
Islamo dvasininkai stato iranietišką Ibisą
Iranui priklauso didžiausia Persijos įlankos sala – Kešmas – ir dar kelios mažesnės salos. Kešmo miestas yra didžiausias saloje. Čia intensyviai vykstančios statybos ir kylantys aukšti pastatai rodo, kad Iranas kuria naują Persijos įlankos kurortą.
Šiuo metu Kešmo mieste veikia keli itin dideli prekybos centrai, kuriuose įsikūrusios parduotuvės su žinomais Vakarų pasaulio prekės ženklų pavadinimais (aišku, jose prekiaujama tobulai pagamintomis klastotėmis), veikia ledainės, kavinės, keli restoranai, bet, palyginti su šurmuliu senamiesčio bazare, prekybos centrai merdi tušti it vaiduokliai.
Pasiturintys iraniečiai mieliau iš Kešmo skrenda ar laivu persikelia į kitapus Persijos įlankos esantį Dubajų. Įdomu bus pasižiūrėti, ar Iraną valdantiems islamo dvasininkams pavyks sukurti iranietišką Ibisą, nes valdžios ambicijos į Kešmo plėtrą yra didžiulės.
Likusi Kešmo salos dalis, kaip ir kitos mažesnės Iranui priklausančios salos, yra skurdžios. Vietiniai pasakojo, kad Irano valdžia skatina žmonių kūrimąsi mažesnėse salose ir kai kur nemokamai tiekia elektrą, dujas bei vandenį. Taip valdžia, ko gero, siekia išlaikyti Irano žemių vientisumą ir neprarasti kontrolės Persų įlankoje.
„Autentiška“ nakvynė: palmių šakų kilimėlis ir kieta pagalvė
Saloje išskirtinis yra Lafto kaimas, kuris pripažintas ir UNESCO pasaulio paveldo dalimi.
Iš geltono molio nulipdytas žvejų kaimas, regis, vis dar gyvena praėjusių šimtmečių laiko ritmu. Pakrantėje prišvartuoti mediniai žvejų laivai yra senosios Persijos įlankos laivdirbystės tradicija. Tokie laivai, primenantys biblinę Nojaus arką, dar ir šiandien yra gaminami ir vietinių tebenaudojami žvejybai.
Viešbučių ar pavalgyti skirtos užkandinės (apie restoraną net nedrįstam pasvajoti) Lafto kaime nėra. Įprastai turistai, kurie apsistoja Kešmo mieste, renkasi ekskursijas aplink salą, tad tik trumpam stabteli Lafte. Ilgėliau užsibūnančių turistų Lafte beveik nebūna.
Mes į Laftą atvykome pagal iš vienos iranietės, su kuria susipažinome Teherane, gautą rekomendaciją apsistoti „autentiškuose“ Persų įlankos salos žmonių namuose.
Tai buvo kambarys plikomis sienomis su ant žemės patiestu iš palmių šakų pintu kilimėliu ir kieta, it smėlio pripilta pagalve. Štai tokia ir autentika, už kurią dar beveik po 10 eurų teko pakloti! Jaunas iranietis Najibas savo gimtajame Lafto kaime bando kurti „ecolodge“ tipo svečių namus. Vakarienė, kuriai savo svečius šeimininkas pasikviečia į namus, buvo nuostabi.
Ant Persijos įlankos kranto – karšti vakarėliai
Vietos adresą, kur būtų galima daugiau mažiau vakarietiškais standartais pasilepinti saule ir Persijos įlankos pakrante, gavom dar Teherane iš jaunos architektės Saros, kurios namuose buvom apsistoję. Apskritai, keliavimo Irane išskirtinumas yra toks, kad, užuot ieškojęs nakvynės per www.booking.com (didžioji dalis vakarietiškų interneto svetainių Irane yra blokuojamos), kliauniesi rekomendacijomis.
Iš kur jos?!? Taksi vairuotojas ar parke prie suoliuko užkalbinęs nepažįstamasis visad primygtinai įsiūlys savo telefono numerį, kad, kilus nesusipratimų, galėtume paprašyti pagalbos. Iš pradžių keistai ir net įtartinai atrodė toks bičiuliškumas, bet vėliau įsitikinome, kad iraniečių svetingumas nėra apsimestinis, o pagelbėti po šalį keliaujančiam užsieniečiui yra kone garbės reikalas. Per 4 kelionės Irane savaites užsimezgė plati pažinčių grandinė, kur visad radosi, ko paklausti, kaip nuvažiuoti į vieną ar kitą vietą ar kur apsistoti nakvynei.
Kešmo saloje atvykome į nuošalią vilą, esančią ant stataus akmeninio Persijos įlankos kranto. Nuomojami mediniai namukai priminė Molėtų stovyklavietę. Esame vieninteliai užsieniečiai. Vakare netikėtai įsiveržia būrelis įvairaus amžiaus iraniečių merginų iš dykumų miesto Kermano. Kadangi teko lankytis konservatyviajame Kermane, tad iškart tyliai sau mintyse it šiitų davatkos nusistebime, kad daugelio jų hidžabai demonstratyviai nuimti.
Iš mobiliųjų telefonų per prijungtą nešiojamą kolonėlę suskamba muzika ir prasideda šokiai. Prasideda persiškas vakarėlis. Netrukus prisistato ir vilos šeimininkas Meysamas su stiklu viskio. Matydamas ištįsusius ir nesusipratusius mūsų veidus paaiškina, kad gyvenimas Irane yra dvilypis: tas, kurį reikia demonstruoti Islamo Respublikos valdžiai, ir tas, kurį slapta gyvena žmonės. „Įsivaizduokite, kad Irano žmonės yra upėje tekantis vanduo, o valdžios ribojimai – akmenys. Sraunios upės vanduo visad ras būdų kaip apeiti tuos akmenis ir tekėti į priekį“, – neslėpdamas susijaudinimo metaforiškai dabartinį Irano režimą apibūdina iranietis.
Ir kitais vakarais sudalyvaujame panašiuose vakarėliuose, kurių vienas pasibaigia policijos reidu. Naktinės maudynės Persijos įlankos vandenyse tąsyk atkreipė atokiau gyvenančių kaimynų dėmesį. Merginų noras sulaužyti islamiškuosius tabu ir bent naktį apsivilkus bikinius paplaukioti jūroje vos neprivirė rimtos bėdos. Vilos šeimininkui Meysamui eilinįsyk išsipirkus „duoklę“, islamo dorovės prievaizdai išvažiavo.
Pro užuolaidos kampą iš savo namelio išsigandę stebėjome, kas vyksta ir supratome, kad keltam tostui už laisvą Iraną dar negreit laukia išsipildymas.
Gamtos kraštutinumai: Marso kanjonai, druskos kalnai ir miškai ant vandens
Tiems, kam uždraustos Irano linksmybės – nė motais, apsilankius tiek Kešmo, tiek ir mažesnėje Hormūzo saloje gamtos grožis abejingų nepaliks. Didžiojoje dalyje Persijos įlankos pakrantės žaliuoja vešlūs mangrovių miškai. Tai – medžiai ir krūmokšniai, kurie auga vandenyje. Jiems sąlygas augti sudaro keturissyk per parą pasikeičiantis Persijos įlankos vandens lygis. Anksti ryte galima mindžioti mangrovių miško „žemę“ ir stebėti egzotinius paukščius – flamingus bei pelikanus, kurie savo snapais sijoja nusekusį dumblą bei gaudo įsikasusius krabus, o vakarop, kai vandens lygis pakyla, su valtimi skrosti mangrovių miško viršūnėmis.
Kitas gamtos kraštutinumas Kešmo saloje – Marso kanjonus primenančios erozijos paveiktos uolos ir urvai. Žinant, kad Irane yra ribojamas socialinis tinklas „Facebook“, o populiariausias – „Instagram“, vadinamasis „žvaigždžių slėnis“ yra pelnytai laikomas Kešmo salos instagramerių rojumi.
Viena populiariausių atrakcijų yra šalia Hengamo salos plaukiojančių delfinų stebėjimas. Hengamo salos paplūdimyje veikia turgus, kur galima nusipirkti ne tik įvairiausių kriauklių, bet ir paskanauti vietinių čeburėkų su ryklio mėsa.
Mažutę Hormūzo salą su iranietišku „tuktuku“ galima apvažiuoti per gerą pusdienį, o pakeliui stabtelėti prie įspūdingų druskos kalnų bei raudonojo smėlio paplūdimių.
Daugiau kelionių istorijų ir nuotraukų rasite autorių tinklaraštyje Kelionių prieskoniai bei keliautojų „Instagram“ paskyrose: @ieva.basa ir @tbasarovas
