Tačiau šįkart keliavome ne vien pasigrožėti gamta: norėjome pagaliau pamatyti paslaptingąją Kelapo tvirtovę, maždaug šeštame amžiuje statytą keistosios Chachapoyas kultūros, išnykusios inkų imperijos metu, žmonių.
„Atsargiai!“, – per mūsų šalmų komunikacijos sistemą staiga šūktelėjo priekyje važiuojantis Polas. Jam iš po ratų į šoną sparčiai vingiavo nedidelė ryškiai žalia gyvatė. Nenorėdama sužaloti niekuo dėto roplio, griebiausi stabdžių, tačiau gyvatei, matyt, jau buvo įkyrėję motociklininkai – man pravažiuojant pro šalį, žalioji pikčiurna šoktelėjo motociklo link, veikiausiai mėgindama pulti. Galinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau, kaip nelaimingoji gyvatėlė lėtai nuvingiavo į pakelės žolynus.
Vos už keleto kilometrų privažiavome nedidelę gyvenvietę, kur kelio dulkėse palaimingai kuitėsi vištos, nedidelis šunytis ir keli maži vaikai. Pagavau save tikintis, jog mūsų aptikta gyvatė nebuvo nuodinga.
Žygis žirgais
Kartkartėmis stodami pasidalinti ledinukais su vaikais ir paklausinėti vietinių senukų apie orą, popiet pagaliau pasiekėme nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę. Nusipirkę bilietus ir palikę motociklus, išsiruošėme į žygį ant žirgų: iki Kelapo tvirtovės reikėjo keliauti dar keletą kilometrų stačiu akmenuotu taku. Su sunkiais motokroso batais ir pilna motoapranga tokia išvyka pėsčiomis neatrodė itin patraukliai.
Sėdę ant nedidelių, tačiau tvirtų kalnų arkliukų, patraukėme Kelapo link. Mūsų vedlės, vietinės Tingo kaimelio kečua indėnės, be vargo šokčiojo siauru taku aukštyn, pasakodamos apie gyvenimą Kelapo šešėlyje.
„Aš auginu pupeles ir bulves, kartais dar pasodinam pomidorų ir avokadų, jei geresni orai. Anava ten gyvenam, tame slėnyje“, – šnekėjo mano vedlė Antonela. „Vyras dirba žemę, o aš štai, truputį prisiduriu iš turistų“, – šypsojosi ji.
Dvidešimties minučių kelionė arkliais iki Kelapo tvirtovės kainavo 15 perujietškų solių – apie keturis eurus. „Per dieną suvaikštome du – tris kartus, jei būna daugiau žmonių. Tačiau būna dienų, kai turistų nėra visai. Aš turiu penkias dukteris ir vieną sūnų, visus reikia išleisti į mokyklą, todėl nėra lengva“, – pasakojo mano vedlė, rodos, nė nejausdama nuovargio nepaisant vis statėjančio šlaito.
Anot Antonelos, turistai Kelape – puikios naujienos vietiniams. „Parduodam truputį bananų, sūrio ir medaus, kas laiko žirgus, nuomoja juos žygiams... Keliautojai mums – geros naujienos!”, – dėstė ji. Kresna ir juodaplaukė, saulėje nugairinto ir įdegusio veido, Antonela atsisveikindama nuoširdžiai pakratė man ranką.
„Kai grįši į Lietuvą, papasakok saviškiams, kaip mes čia gyvenam!”, – pridūrė ji.
Paslaptinga griuvėsių istorija
Palikę žirgus prie pietinės Kelapo sienos, leidomės tyrinėti įspūdingųjų akmeninių griuvėsių. Didžiulė akmenų siena nepertraukiamai supo visą Kelapo kompleksą, slėpdama apvalių namų, kapaviečių ir šventyklų griuvėsius. Pasak archeologų, čia kadaise gyveno virš 3000 žmonių, įsikūrusių virš 500 pastatų Kelapo tvirtovės viduje ir aplinkinėse gyvenvietėse.
Kelapo tvirtovė ilgą laiką buvo visiškai nežinoma mokslininkams, kol devynioliktojo amžiaus viduryje ją netikėtai atrado keliaujantis advokatas iš netolimo Chachapoyas miestelio. Tačiau rimčiau Kelapą imtasi tyrinėti tik po 1980-ųjų, perujiečių archeologams ir mokslininkams bendradarbiaujant su kolegomis iš JAV ir Europos. Iki to laiko vietiniai kečua indėnai ir aplinkinių kaimų gyventojai šalia Kelapo ganė gyvulius.
Tiesa, lamos Kelapo tvirtovėje tebesigano iki šiol, tačiau jos čia turi kitokią užduotį – būti gyvomis dekoracijomis turistams ir „nugenėti“ žolę. Kelapo tvirtovės viduje tebevyksta įvairūs archeologiniai kasinėjimai ir restauracijos darbai.
Vis dėlto mokslininkai iki šiol nesutaria: kas buvo paslaptingieji Kelapo statytojai ir kodėl jie nepaliko nieko daugiau, tik šią keistą tvirtovę?
Debesų Kariai
Kol kas manoma, jog Kelapo tvirtovės architektai – tai Chachapoyas kultūros žmonės, šiose apylinkėse įsikūrę dar penktame amžiuje ir žinomi kaip Debesų Kariai. Kelapo architektūra – ypatinga: gyvenamųjų namų pamatus čia sudaro tobulos apskritimų formos, o pagrindinė Kelapo šventykla kiek primena keistą vazą. Kelapas – didžiausia griuvėsių struktūra visoje Pietų Amerikoje, o didieji Kelapo tvirtovės sienos akmenys – beveik dešimt kartų masyvesni už akmeninius blokus, naudotus Gizos piramidžių statybose.
Mokslininkai iki šiol spėlioja apie keistųjų Debesų Karių kilmę. Anot išlikusių ispanų konkistadorų liudijimų, Chachapoyas žmonės buvę aukšti, šviesiaodžiai ir šviesiaplaukiai, tad yra teorijų, jog jie – senovės vikingų arba keltų, perplaukusių Atlantą, palikuonys. Kol kas nei viena šių teorijų nėra patvirtinta.
Taip pat iki galo neaišku, kokia buvusi Kelapo tvirtovės paskirtis, tačiau archeologai mano, jog tai nebuvo karinė citadelė, o veikiau – siena apjuostas miestas, kuriame gyveno ne tik kariai, bet ir valstiečiai, šamanai bei kiti miestelėnai.
Žvelgiant į tolumoje stūksančius Andus nuo Kelapo tvirtovės sienų ir klausantis aukštikalnių vėjo, nejučia pradėjau įsivaizduoti keistuosius Debesų Karius.
Galbūt prieš beveik pusantro tūkstančio metų toje pačioje vietoje, prie to paties tvirtovės akmens, stovėjo tolima mano prosenelė?..
