1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, jis, dar studijuodamas Kauno meno mokykloje, buvo vienas pirmųjų jį aplankiusių dailininkų. Susižavėjęs unikalia pajūrio gamta, jūros ir smėlio kopų, pušynų ir žvejų kaimelių vaizdais, J.Buračas pamilo pajūrį ir jis tapo nuolatine jo vasaros kūrybos vieta.
Akademiko Antano Buračo (gim. 1939) pasidalinta jo tėvo Klaipėdoje 1937–1938 metais fotografijoje sustabdyta akimirka mums primena senąją Klaipėdą, kurios mes netekome.
Nuotraukoje įamžintas Dangės upėje ties Biržos tiltu stovintis ar lėtai plaukiantis iš Vokietijos atplaukęs krovininis laivas „Rabe“, ties juo besibūriuojantys žmonės ir prie tilto stovėjusių senamiesčio pastatų fragmentai.
Nuo senų laikų Dangės uostas buvo svarbiausias Klaipėdos jūrų prekybos uostas ir juo buvo iki pat XX a. vidurio. Čia buvo pastatyti sandėliai, kuriuose buvo laikoma per uostą išvežama žemės ūkio produkcija, mediena ir kt., įvežamos plataus vartojimo ir kolonijinės prekės, todėl iš užsienio šalių atplaukę krovininiai laivai, o nuo XIX a. 3-iojo dešimtmečio – ir garlaiviai, švartuodavosi upėje nuo jos žiočių Kuršių mariose iki geležinkelio tilto. Vokietijai priklausęs krovininis laivas „Rabe“, kas lietuviškai reiškia varną, buvo vienas jų. 1923 m.
Ferdinando Schichau laivų statykloje tada Vokietijai priklausiusiame Elbingo mieste pastatytas 70 m ilgio, 10,2 m pločio ir 4,3 m aukščio iš plieno pagamintas 994 t talpos krovininis laivas, išvystydavęs iki 9 mazgų greitį, bazuodavosi šiaurės Vokietijos uostuose Bremene ir Liubeke, priklausė įvairiems laivų savininkams – rėderiams.
Jis buvo dažnas svečias Klaipėdos uoste ir kai jis priklausė Lietuvai, ir po 1939 metų Klaipėdos krašto aneksijos. Jo likimas, kaip ir daugumos Vokietijos laivų, rekvizuotų nacistinės kariuomenės reikmėms, tragiškas – 1944 m. kovo 10 d. jis nuskendo Šiaurės jūroje užplaukęs ant minos prie Norvegijos Stavangerio uosto.
Biržos tiltas, kaip ir šalia jo stovėjusių dauguma pastatų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo apgadinti ir vėliau nugriauti. 1948 m. pastatytas naujas pakeliamas tiltas, kurio ašis buvo pasukta į naujai nutiestą Herkaus Manto gatvę šalia dabartinio muzikinio teatro, buvo paaukštintas, kad po juo galėtų praplaukti didesni laiveliai.
Paaukštinta ir į jį vedanti gatvė. Visa tai ir per dešimtmečius paaugęs kultūrinis sluoksnis per Klaipėdą tekančią Dangės upę „pažemino“, tad šiandien į ją žvelgiame gerokai iš aukščiau negu tarpukariu.
Kairiajame Dangės upės krante šalia Biržos tilto XIX a. II p. pastatytas prabangus mūrinis namas, kurio fragmentas matomas kairėje nuotraukos pusėje, labiausiai sietinas su čia XX a. 1-e deš. jo pirmajame aukšte įkurta Vokietijoje garsios avalynės kompanijos „Salamander“ parduotuvė ir batų dirbtuvė, kurią įkūrė XIX a. pab. čia apsigyvenęs senos Klaipėdos batsiuvių dinastijos atstovas Fridrichas Jankowsky, XX a. 1-e deš. tapęs ir šio namo savininku.
Šiame name gyveno ne tik gausi Fridricho ir Berthos Jankowsky 7 asmenų šeima, bet ir pas juos dirbę avalynės meistrai ir kiti pasiturintys garbingų profesijų klaipėdiečiai, taip pat čia patalpas nuomojosi ir įstaigos. XX a. 5-ojo deš. pradžioje, mirus senajam jo savininkui, naujuoju tapo jo jauniausias sūnus Walteris Jankowsky.
Deja, neilgai. Karo metais šis namas buvo apgadintas, o pokariu nugriautas. Į Vokietiją pasitraukė ir šio namo gyventojai. Šiandien šio Friedricho Wilhelmo gatvėje arčiausiai Dangės upės stovėjusio 23–24 numeriu pažymėto namo pamatai atkasti, ištirti ir vėl užkasti jų išsaugojimui, galvojama apie jo atstatymą.
Per Klaipėdą tekanti Dangė – kone vienintelė Lietuvos upė, turinti du vardus. Kretingos rajone prie Mažųjų Žalimų kaimo netoli Salantų prasidedanti 53 km ilgio upė iki Kretingos priemiesčio Bajorų (senosios Prūsijos–Lietuvos sienos) vadinama Akmena, kai toliau iki pat jos žiočių – Dange (Dane).
Per Vakarų Žemaitiją tekanti gana sekli, rieduliais nusėta upė, Klaipėdoje tampa gilia (5–7 m) laivybai pritaikyta upe. Nuo seno per ją buvo nutiesti 2 tiltai. Tai varstomas 1826 m. pastatytas, o vėliau keletą kartų perstatytas ir atnaujintas Karlo, dabar labiau žinomas kaip Pilies tiltas, ir Biržos tiltas.
J.Buračo nuotraukoje įamžintas Biržos tiltas iki XVIII a. vidurio turėjo strateginę reikšmę, duodavo miesto iždui nemažai pajamų: kiekvienas praplaukiantis laivas privalėjo mokėti tilto pakėlimo mokestį, kai medinio tilto viduryje būdavo atidaroma anga burlaivių stiebams pralįsti.
1877–1879 m. buvo pastatytas naujas pasukamas ant mūrinių atramų metalinis tiltas. Pasukus tiltą, didieji garlaiviai plaukdavo kairiąja upės puse, kur buvo 19 m pločio tarpas, kai mažesni laivai galėjo plaukti ir dešiniąja, kur buvo 14 m tarpas.
Pasuktas tiltas stovėjo upės viduryje ant specialios iš skaldytų akmenų sumūrytos atramos, kurioje buvo įtvirtintas mechaninis tilto pasukimo mechanizmas. Jį specialiu raktu pasukdavo 3–4 tilto tarnybos vyrai.
Pasukus tiltą, judriose Friedricho Wilhelmo ir Biržos gatvėse, abiejose tilto pusėse, susiburdavo nemažai žmonių, nes tai buvo centrinės miesto gatvės. Per jį pėsti ar dviračiais skubėdavo ne tik žmonės, bet ir vežimai, o nuo 1904 m. ir tramvajus bei automobiliai. Kad judėjimas per tiltą vyktų sklandžiai, priešais jį abiejose pusėse kabėjo skelbimas, raginantis laikytis dešinės pusės.
Kadangi tramvajus išilgai kirto tiltą, tikslumas bėgiui prigulant prie bėgio, po pasukimo, grąžinus tiltą į pradinę padėtį, buvo būtinas. Vienintelis Lietuvoje elektrinis tramvajus veikė iki 1934 metų.
Šalia Biržos tilto dešiniajame Dangės upės krante stovėjęs Biržos pastatas buvo pastatytas 1857 m., o 1907 m. rekonstruotas. Tai buvo mūrinis dviejų aukštų su triaukščiais rizalitais pastatas, keturkampiu bokšteliu ir jame įrengtu laikrodžiu, rodančiu laiką visų keturių sienų ciferblatuose.
Virš jo įrengtas kitas šešiakampis, varpinės tipo bokštelis su arkinėmis angomis kiekvienoje jo sienoje, uždengtas piramidės formos metaliniu stogeliu su stiebu virš jo, kuriame viena ar kita proga būdavo iškeliamos vėliavos. Biržos pastate buvo įrengta puošni salė per 2 aukštus, ją puošė skulptūros ir paveikslai, kitos prabangios patalpos, skaitykla, butai.
Tarp pirmame aukšte įsikūrusių parduotuvių garsiausias buvo Roberto Shmidto knygynas, priklausęs leidėjui Richardui Kripsui, kur buvo galima įsigyti ne tik knygų ir spaudos leidinių, bet ir meno kūrinių, paveikslų, skulptūrų, natų, muzikos plokštelių ir pan. Čia vykdavo ir dailės parodos, o viena iš vitrinų buvo atiduodama jauniems dailininkams.
Nuolat rekonstruojamas ir puoselėjimas biržos pastatas vakarinėje pusėje turėjęs gražų pagrindinį įėjimą su įspūdingu portalu ir vidiniu kiemu buvo svarbus Klaipėdos kultūros židinys ir jos architektūrinis akcentas bei simbolis. Šios nuotraukos autorių J.Buračą ir biržos pastatą susiejo ir simboliniai ryšiai. Čia nuo 1919 m. įsikūrę Klaipėdos krašto prekybos ir pramonės rūmai 1938 m. nusprendė Kaune naujai statomiems Lietuvos prekybos ir pramonės rūmams padovanoti paveikslą.
Jiems tuo metu vadovavęs žinomas vietos verslininkas ir visuomenininkas Kurtas Scharffetteris ir jo kolegos norėjo, kad klaipėdiečių padovanotas jūros uostą vaizduojantis paveikslas primintų ir akcentuotų Baltijos jūros ir uosto svarbą Lietuvai, jos ekonomikai ir žmonėms.
Konkursą laimėjęs ir drobėje Lietuvos jūros vartus į pasaulį įamžinęs dailininkas J.Buračas 1938 m. jį užbaigė ir perdavė užsakovams, kai pati dovana 1939 m. papuošė naujai pastatytų Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų antrojo aukšto vestibiulį.
Prieš šių puošnių reprezentacinių rūmų atidarymą, tarp kitų Lietuvos ūkio gerovei nusipelniusių žmonių, buvo pagerbti, juos apdovanojant šių rūmų garbės ženklu „Darbo žvaigždė“, ir klaipėdiečiai: K. Scharffetteris apdovanotas auksiniu garbės ženklu, o Klaipėdos krašto amatų rūmų pirmininkas Williamas Sabrowsky – sidabriniu.
Deja, šio paveikslo laukė panašus, kaip ir šio biržos pastato, likimas. Jis pradingo Antrojo pasaulinio karo suirutėje, išsivežtas besitraukiančios nacių kariuomenės.
Biržos pastatas 1944–1945 metais sovietinės kariuomenės Klaipėdos šturmo metu buvo apgriautas ir galėjo būti atstatytas, bet sovietinei valdžiai buvo lengviau senus šimtamečius pastatus nugriauti ir jų kokybiškas plytas panaudoti pilkų beveidžių sovietinės architektūros pastatų statybai, „kuriant šviesią tarybinės liaudies ateitį“.
Taip Lietuvos didžiųjų miestų senamiesčiuose atsirado didžiulės, jiems nebūdingos erdvės, virtusios aikštėmis, „puoštomis“ sovietinių partinių veikėjų skulptūromis.
Po visą pasaulį pasklidę senieji klaipėdiečiai prisimena, kad Biržos tiltas buvo viena mėgstamiausių miesto vietų, nes ten buvo įdomu visada. Pasukus tiltą prieš laikrodžio rodyklę, per kelias minutes abipus jo prisirinkdavo nemažai žmonių ir automobilių. Išskirtinis įvykis buvo ir pats tilto pasukimo momentas.
Oriai atžygiuodavę tiltą aptarnaujantys uniformuoti, drūti, senokai gaisrų gesinime nedalyvaujantys penki gaisrininkai tapdavo šio reginio pagrindiniais veikėjais.
Keturi jų įstatydavo į tilto pasukimo mechanizmą sukamąjį strypą su 4 rankenomis, draugiškai vienu metu jas užguldavo ir tiltas labai pamažu truputį vibruodamas pajudėdavo, kai penktasis iš jų užtverdavo priėjimą nuo gatvės apsaugine grandine ir stebėdavo, kad niekas, pradėjus jį sukti, nepatektų ant tilto.
Ypatingai skubančių tuo metu, skirtingai negu šiandien, buvo nedaug, tad retas jų darydavo lanką per Karlo tiltą į kitą Dangės upės krantą. Retkarčiais pasitaikydavo ir tokių, kurie paskutinę akimirką šokdavo per apsauginę grandinę ant besisukančio tilto, bet, laiku nespėję pasiekti jo kito galo, kad ryžtųsi šuoliui, abiejuose krantuose likusiųjų džiaugsmui, likdavo ant tilto.
Pro Biržos tiltą Dangės upe praplaukdavo daugybė laivų: mažų ir didelių burlaivių, garlaivių be juos lydinčių vilkikų ir su jais, uostą aptarnaujančių laivų ir baržų, net ir ilgų iš rąstų surištų sielių.
Neretai tarp praplaukiančių jūreivių ir juos stebinčių praeivių užsimegzdavo šmaikštūs juos ir aplinkinius pralinksmindavę pokalbiai. Laivams praplaukus, tiltas girgždėdamas vėl sugrįždavo į savo vietą ir žmonės grūsdamiesi puldavo ant jo, lyg juos kas nors vytųsi. Per kelias minutes per tiltą nusistovėdavo įprastinis judėjimas, niekuo neprimenantis to, kas ką tik buvo įvykę.
Leidėjai ir fotografai Max Erhardt, Johannes Shenke ir Kurtas Siebertas, Robertas Shmidtas ir Richardas Kripsas bei daugelis kitų XIX a. pab.-XX a. I p. Klaipėdoje ir Rytų Prūsijoje leidę atvirukus su Klaipėdos ir jos krašto vaizdais, daug prisidėjo prie jo žinomumo ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje bei pasaulyje.
Šiandien šie išlikę atvirukai ir fotonuotraukos primena senąjį Klaipėdos (Memelio) miestą, kurio nemenkos dalies mes, deja, netekome kartu su čia iki karo gyvenusiais žmonėmis. O šiandien, prisimindami tai, ko netekome, saugokime tai, kas dar išlikę iš tos senosios pilnos romantizmo mūsų visų Klaipėdos.
