Apie tai, nuo ko prasidėjo A.Beržinio ir berniukų draugystė, jau rašėme #mumsrupi projekto temoje. Tada klaipėdietis dar tik ruošėsi į kelionę, o šiuo metu jau grįžo į Lietuvą ir savo socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino įspūdžiais. Su jo sutikimu juos publikuojame ir 15min.
Organizuotas projektas „Vaikai kalnuose 2017“ finišavo. Visi pavargę, bet sveiki ir laimingi vakar (rugpjūčio 18 d. – aut. past.) grįžome namo. Tai buvo emociškai įdomus ir stiprus nuotykis. Dar labiau pažinau visu penkis vaikus/vaikinus. Jų gyvenimo istorijos padėjo suprasti, kodėl jų būdas aštrus kaip pipirų ir ne toks harmoningas, kaip norėtųsi.
Prabėgusi savaitė man priminė, kas yra kantrybė. Raminant peštukus ir ausims linkstant nuo keiksmažodžių, kantrybe apsišarvuoti reikėjo ne vienu ir ne dvejais sluoksniais.
Viena iš prevencijų prieš keiksmažodžių tiradą tapo atsispaudimai. Ištari keiksmažodį – ir darai dešimt atsispaudimų.
Darė atsispaudimus praktiškai visi. Kas dešimt, kas šimtą per dieną... Buvo, kad sakė: „Nu na.. nedarysiu“. Bet kažkaip ėmė ir darė...
Darė atsispaudimus praktiškai visi. Kas dešimt, kas šimtą per dieną... Buvo, kad sakė: „Nu na.. nedarysiu“. Bet kažkaip ėmė ir darė...
Ar tai lėmė nenoras raumenis kalnuose „pumpuoti“, ar noras tapti geresniais, bet berniukai po ištarto keiksmažodžio kartais ir burną ranka prisidengdavo: suprask – „Ups, netyčia..“
Tačiau keiksmažodžiai – tik ledkalnio viršūnė. Visas „įdomumas“, kai mažiausieji tarpusavyje peštis, kaip gaidžiukai, pradeda. Konfliktas gali kilti lygioje vietoje. Vieną minutę jie geriausi draugai, kitą, ko nors nepasidalinę, – pikčiausi priešai. Spėk saugoti tada, kad vienas su kitu nesusikapotų. Bet kad ir kokie pikti jie būtų, trečią minutę vėl susitaiko. Atsiprašo, apkabina vienas kitą...
Nesu naivus, žinau, kad viena išvyka jų gyvenime nieko nepakeis. Tačiau laimingi veidai, nenoras važiuoti atgal, nuoširdūs pokalbiai išdavė, kad bent jau tą akimirką jų kasdienynė buvo praskaidrinta ryškiomis ir teigiamomis emocijomis.
Suprantantu, iš kur toks vaikų būdas. Nuo kūdikystės jų kasdienybė persmelkta agresijos, kovos, ilgesio, tėvų laukimo. Visi vykę berniukai skirtingi ir kartu panašūs. Jie draugiški, turintys savo svajonių, tik bijantys jomis tikėti.
Nesu naivus, žinau, kad viena išvyka jų gyvenime nieko nepakeis. Tačiau laimingi veidai, nenoras važiuoti atgal, nuoširdūs pokalbiai išdavė, kad bent jau tą akimirką jų kasdienynė buvo praskaidrinta ryškiomis ir teigiamomis emocijomis. Linkiu savo mažiesiems draugams nebijoti svajoti. Pasitikėti savimi ir kitais. Aplinkui matyti daugiau gėrio ir susikurti savo ateitį gražią ir laimingą.
Ernestas (12 metų) – pats mažiausias ir jautriausias. Skaudžiai išgyvena skriaudas. Jam daugiausia reikėjo dėmesio. Kelionei susiruošęs ir viską susipakavęs buvo net prieš dvi savaites. Vienintelis, kuris nerūko ir negeria. Ne taip senai buvęs patėvis iš jo paėmė dviratį ir pardavė. Ernestas labai dėl to sielojasi. Pažadėjau jam surasti kitą dviratį. Tad, jei kas turite nenaudojamą dviratį ir norite padovanoti Ernestui, parašykite man į FB.
Deividas (13 metų). Tikras pipiriukas ir nenuorama. Gali skaudžiai įgelti, tačiau visada nuoširdžiai atsiprašys. Labai žingeidus, protingas. Akys ant kaktos man išsprogo, kai pamačiau, kad jis nieko nelaukęs jau lipa vienas aukštyn stačia ola. Ir užsikabarojo į viršų, nes nusileisti jau nebegalėjo...
Maksimas (13 metų). Dar vienas pipiras. Velniukas, angelo veidu. Iš jo lūpų keiksmažodžių turbūt daugiausia sprūdo. Tačiau tuo pačiu jis paperka savo nuoširdumu.
Deimantas (16 metų). Mano sūnus, vykęs kartu, jį praminė katinėliu. Labai komunikabilus ir draugiškas, nebijantis svajoti. Verslus vaikinas, kaip tikras biznierius, vis kažką perka ir parduoda. Su juo smagu ir įdomu bendrauti.
Donatas (17 metų). Jį pažystu seniausiai. Dar geri pusė metų ir jis jau žengs į savarankišką gyvenimą. Nesu tikras, ar jis tam pasiruošęs, nes ateitis ir nežinojimas jį kartais gąsdina. Didžiuojuosi juo, nes nelenda į negerus dalykus. Supranta, kad nieko greito ir lengvo gyvenime nebūna.
Kelionėje man labai padėjo kartu vykęs socialinis darbuotojas Giedrius. Vaikai jį myli ir pasitiki. Giedrius – iniciatyvus darbuotojas. Būtų gerai, kad Socialinių reikalų ir darbo ministerijoje atsakingi už sprendimus žmonės, dirbantys su vaikais, būtų kaip Giedrius.
Tarp socialinių darbuotojų yra daug jaunų ir inovatyvių žmonių. Tačiau daugelis jų susidūrę su biurokratiniais trikdžiais, mažais atlygiais, nuleidžia rankas ir išeina dirbti kitur.
