200 metų sukaktį nuo pirmojo operos pastatymo Klaipėdoje šįmet švenčiantis Muzikinis teatras festivalio preambulę sieja su prūsiškomis teatro ištakomis bei laikotarpiu, kuomet XIX a. pradžioje tuometinio Memelio Vokiečių teatre buvo pradėti rodyti muzikiniai spektakliai. Ta proga festivalio atidaryme rugpjūčio 1-ąją žiūrovų laukia ypatinga premjera – Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“. Ji pradės dvylikos renginių ciklą, truksiantį iki rugpjūčio 23 dienos.
Vieniems senasis Klaipėdos elingas – vienintelis toks Baltijos šalyse valstybės saugomas technikos paminklas, kitiems gi – piliavietės vaizdą darkantis aprūdijęs griozdas, užimantis itin vertingos žemės sklypą miesto centre.
Kaip scenos dekoracija lig šiol jis įkvėpdavo nebent populiariosios muzikos koncertų ar šiaip trankių vakarėlių organizatorius, o štai klasikinės operos scenovaizdžiu Klaipėdos elingas tampa pirmą kartą. Klausydamiesi R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“, prisiminkime ir šio, su Klaipėdos uosto vystymosi procesais glaudžiai susijusio jūrinės pramonės objekto istoriją ir priešistorę.
Nuo burlaivių iki plieninių garlaivių
XVIII a. antroje pusėje Klaipėdos pirkliams itin pelninga tapo prekyba mediena. Būtent iš šios veiklos sukauptomis lėšomis netrukus prie Danės upės pradėjo kurtis pirmosios laivų statyklos. Turint burlaiviams tinkamos medienos, toks sprendimas atrodė logiškas, tačiau Klaipėdoje trūko vietinių šį amatą išmanančių meistrų. Jų imta kviestis iš kitų miestų, dažniausiai – iš netoliese esančio Karaliaučiaus. Populiariausi tuo metu Klaipėdoje statyti laivai buvo barkai – tristiebiai jūriniai burlaiviai. Taip pat čia buvo statomi brigai (nedideli manevringi dvistiebiai burlaiviai tiesiomis burėmis) ir škunos (burlaiviai su visomis įstrižosiomis burėmis).
Tačiau burlaivių era truko nebeilgai. Jau 1824 m. kapitonas M. Tiedemannas iš Karaliaučiaus parsiplukdė mentratinį garlaivį „Pocket“ ir visą vasarą uždarbiavo, plukdydamas klaipėdiečius Danės upe iki Tauralaukio ir atgal.
1840 m. į vandenį buvo nuleistas pirmasis čia pat, Heinricho Lobecko laivų statykloje, statytas ir Prūsijos karaliaus garbei pavadintas garlaivis „Friedrich Wilhelm IV“. Jį užsakė turtingi pirkliai ir pramonininkai, susijungę į „Klaipėdos akcinę bendrovę“. Klaipėdiečiai šį laivą vadino tiesiog „Klaipėdos garlaiviu“. Po kelerių metų pradėtas leisti miesto laikraštis irgi buvo taip pavadintas, o jo vinjetę pirmajame puslapyje puošė minėto garlaivio siluetas.
Tačiau pirmasis šio laivo reisas Baltijos jūra nebuvo sėkmingas: išsirengęs į Piliavos (Baltijsko) uostą, už 20 jūrmylių nuo Klaipėdos uosto vartų kapitonas suabejojo, ar „Friedrich Wilhelm IV“ atlaikys jūros bangas, ir apsukęs laivą sugrįžo į uostą. Vėliau „Klaipėdos garlaivis“ visgi gabeno keleivius ir krovinius tiek Piliavon, tiek ir į Tilžę (Sovietską), Ragainę (Nemaną), Krantą (Zelenogradską). Žiemą, Kuršių marioms pasidengus ledu, jis talkindavo uosto vilkikams. „Friedrich Wilhelm IV“ plaukiojo iki 1859 m. Tuomet ąžuolinis laivo korpusas buvo išardytas, o škotų meistrų pagaminta garo mašina dar keletą metų tarnavo mentratiniam garlaiviui „William“, kuris tais pačiais metais buvo nuleistas į Danę.
Greitesni ir patikimesni garlaiviai netruko užkariauti laivybos įmonių savininkų simpatijų. Tačiau tai atnešė pražūtį toms laivų statykloms, kurios laiku nesugebėjo persiorentuoti. Paskutinis burlaivis Klaipėdoje pastatytas 1876-aisiais, o 1899 m. visame Klaipėdos uoste bebuvo likęs vienintelis burlaivis – barkas „Express“.
Ketvirtis amžiaus su P.Lindenau laivų statykla
1875 m. marių pakrantėje, finansiškai parėmus Hamburgo laivų dailidėms, šalia Danės žiočių pradėjo veikti Klaipėdos laivų dailidžių įkurta statykla. Ji vertėsi burlaivių ir nedidelių garlaivių remontu, taip pat mažų žvejybinių kuterių statyba. Jų verslas buvo toks sėkmingas, kad klaipėdiečiai laivų dailidės sugebėjo grąžinti skolą Hamburgo kolegoms ir tapo visateisiais statyklos savininkais, įkurdami „Klaipėdos laivų dailidžių kooperatinę bendrovę“ („Memeler Shiffszimmerergenossenschaft“).
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šios bendrovės įrengimus nupirko iš prūsiškosios Vėluvos (Wehlau, dabar – Znamenskas) kilęs laivų statybos inžinierius Paulius Willy Lindenau (1882–1955), kuris iš tėvo kalvio paveldėjo griežtą pareigos jausmą ir pagarbą savo profesijai. 1918 m. jis perėmė „Klaipėdos laivų dailidžių kooperatinės bendrovės“ teritoriją, o 1919 m. joje įkūrė savo laivų statyklą, pavadintą „Schiffswerft Memel Lindenau&Cie., Eizen – und Holzschiffbau, Maschinenfabrik und Giesserei“ („Klaipėdos laivų statykla Lindenau &Cie. Geležinių ir medinių laivų statyba, mašinų fabrikas ir liejykla“). 1920 m. čia pastatyta liejykla, kalvė, stalių dirbtuvės, elektros jėgainė, montavimo halė, laivų statybos halė ir kiti įrengimai.
1922 m. rudenį Hamburgo laivininkystės bendrovės „Hapag“ užsakymu P. Lindenau laivų statykloje nuleistas pirmasis Klaipėdoje pastatytas plieninis jūrinis laivas – 69 m ilgio krovininis garlaivis „Cattaro“. Daug kartų keitęs pavadinimus, jis sėkmingai plaukiojo tris dešimtmečius, kol galiausiai perlūžo užplaukęs ant seklumos Pietų Afrikoje.
Miesto magistrato užsakymu 1927 m. buvo pastatytas sustiprinto korpuso garlaivis-keltas „Stadt Memel“, žiemos metu plaukiojęs iš Klaipėdos į Kuršių neriją. Klaipėdos krašto ir miesto valdžios įsteigtos „Klaipėdos garlaivių laivininkystės bendrovės“ užsakymu 1928 m. pastatytas dviejų sraigtų keleivinis laivas „Kuršių marios“, kuriame tilpo 1000 keleivių. 1933 m. Klaipėdos miesto užsakymu pastatytas motorlaivis-keltas „Smiltynė“. 1936 m. buvo pastatytas keleivinis laivas „Admiral“, 1937 m. – keltas „Nehrung“.
1939 m. gegužės 6-ąją P. Lindenau laivų statykla Klaipėdoje išplukdė didžiausią savo kūrinį – „Hapag“ bendrovei skirtą keleivinį laivą „Helgoland“, kuriame galėjo tilpti 2000 keleivių. Tai – didžiausias tik keleiviams skirtas laivas, iki šiol pastatytas Klaipėdoje. Jo ilgis siekė 106 m, plotis – 13 m. Laivas, kurio statybos kaina siekė 4 mln. tuometinių litų, plaukė varomas elektros turbinų. Kurį laiką juo iš Hamburgo į Helgolando salą buvo plukdomi poilsiautojai, tačiau vėliau „Helgoland“ laukė nepavydėtina lemtis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietijos Kukshafeno uoste jis tarnavo kaip bendrabutis. 1946 m. jame kilo gaisras. Ir nors 1947 m. Finkenverderyje prie Hamburgo laivas buvo sutvarkytas, plaukiojo jis nebeilgai: 1948 m. britai į „Helgoland“ sukrovė hitlerininkų nespėto panaudoti cheminio ginklo atsargas ir kartu su šiuo pavojingu kroviniu laivą nuskandino Šiaurės jūroje.
Pirmajam šeimininkui elingas tarnavo neilgai
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje, išaugus naujų laivų paklausai tarptautinėje rinkoje, P.Lindenau laivų statykloje imtasi plėtros. Iš pradžių įsigytas plaukiojantis dokas, galiausiai iš marių atkovotoje, naujai supiltos sausumos teritorijoje įrengtas laivų statybos elingas su kranu. Tačiau nėra tiksliai žinoma, kuriais būtent metais jis iškilo ir ar buvo planuota jo metalinę konstrukciją uždengti stogu. Viena aišku – pirmajam savininkui elingas tarnavo neilgai.
Nuo puolančios sovietų armijos sparčiai besitraukianti vokiečių kariuomenė sujaukė P.Lindenau verslo planus. Karo metais įmonė statė Vokietijos karinėms reikmėms skirtus laivus, daugiausiai minų tralerius. Vienas jų, perstatytas į keleivinį laivą ir pavadintas „Pana Wodna“, iki 1980 m. tarnavo Gdansko narų klubui.
P.Lindenau laivų statykla Klaipėdoje veikė iki lemtingų šio miesto gyventojams 1944-ųjų. Per ketvirtį amžiaus joje buvo pastatyta daugiau kaip 80 laivų, plaukiojančių dokų ir uosto kranų. Retkarčiais, pritrūkus laivų statybos užsakymų, būdavo surenkami ir autobusai bei lėktuvai.
1944 m. liepos pabaigoje Adolfas Hitleris davė įsakymą evakuoti gyventojus iš Klaipėdos krašto. P. Lindenau susikvietė savo darbuotojus su šeimomis, sukrovė dalį vertingiausios įrangos, prie jūrinio vilkiko prikabino plaukiojantį doką ir Baltijos jūra leidosi į Gotenhafeną (Gdynę). Iš ten vilkstinė pasiekė Kylio uostą Vokietijoje, kur prasidėjo naujas įmonės istorijos etapas.
Kylyje P. Lindenau laivų statykla pradėjo veikti 1947 m., o 1952 m. nuleido į vandenį savo pirmąjį laivą. Įdomu, kad Kylio bendrovės logotipe išliko Klaipėdos miesto herbo elementai, tik laivelis jame kitoks. Iš pradžių įmonei vadovavo pats P. Lindenau (1885–1955), vėliau ilgus metus – jo sūnus Haroldas Lindenau (1914–2007). 2012 m. P. Lindenau anūkas Dirkas Lindenau paskelbė apie šeimai priklausančios laivų statyklos bankrotą. Ją perėmė privatūs investuotojai, tačiau statyklos pavadinimas išliko, įmonė tebeveikia.
Naujieji Klaipėdos elingo šeimininkai
Tai, ką išvykdamas Klaipėdoje paliko P.Lindenau, 1946 m. perėmė Laivų remonto įmonė Nr.7, vėliau tapusi „Laivite“. 1949 m. P. Lindenau statyklos vietoje įsikūrė „Bandomoji laivų remonto įmonė“, kuri 1991 m. perregistruota į „Valstybinę laivų remonto įmonę”, o 1995 m. – į specialios paskirties akcinę bendrovę „Klaipėdos laivų remontas”. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įmonė taikėsi prie naujų rinkos sąlygų ir tęsė mažų bei vidutinių laivų remonto veiklą. Bendrovėje buvo įkurtas mažųjų laivų uostas, aptarnaujantis iš Lietuvos bei užsienio atplaukiančias jachtas.
2004 m. kontrolinį „Klaipėdos laivų remonto“ paketą įsigijo bendrovė „Achema“ su partneriais. 2010 m. bendrovė tapo koncerno „Achemos grupė“ nare. 2018 m. koncernas laivų remonto veiklą nusprendė iškelti į kitos savo bendrovės „Klasco“ valdomą teritoriją pietinėje Klaipėdos uosto dalyje, o laivų aptarnavimo veikla buvo perduota koncerno įmonei „Kruizinių laivų terminalas“.
2019 m. spalį ši įmonė buvusios P.Lindenau laivų statyklos pastatus, taip pat ir Klaipėdos elingą, pardavė UAB „Puiki investicija“, planuojančiai šioje teritorijoje statyti daugiabučius. Visgi Klaipėdos elingo, kaip valstybės saugomo technikos paveldo objekto, griauti nenumatoma.
Klaipėdos elingo kaimynystėje veikiančioje Vakarų Baltijos laivų statykloje 2019 m., minint P.Lindenau laivų statyklos įkūrimo šimtmetį, pradėjo veikti nedidelis muziejus, kuriame pristatoma miesto laivų statybos pramonės istorija.
Klaipėdos elingo konstrukcija buvo įamžinta 2007 m. pasirodžiusiame Holivudo fantastiniame filme „Kalnietis: ištakos“ („Highlander: The Source“). Dėl blogyje skęstančio pasaulio išgyvenantis herojus Dankanas Maklaudas kartu su keliais draugais pasiryžta ieškoti savo nemirtingumo šaltinio. Ūkanotą rytą jie visi išsilaipina ūkanotoje pakrantėje, kurioje susikauna su uostą užgrobusia mirtingųjų gauja...
