– Mes su Jumis susitinkame Vilniuje, kuris Jums yra tolimas. Neturite čia šaknų, čia negimėte ir negyvenate. Vilnius Jums yra ir labai artimas, nes dalį gyvenimo paskyrėte miesto istorijos tyrimui ir pažinčiai su jo žmonėmis.
– Mano tėvai gimė Amerikoje. Mano seneliai – atvykėliai iš Europos, bet ne Lietuvos. Aš gimiau ir augau Niujorke, kuriame gyvenu iki šiol. Tėvas artimai bendradarbiavo su Žydų moksliniu institutu JIVO Niujorke, kuris buvo įkurtas 1925 m. Vilniuje. 1940 m. jo direktorius Maksas Weinreichas atvyko į Niujorką ir ten liko. Ir JIVO persikėlė į Niujorką.
Mano tėvas buvo Weinreicho studentas. Todėl namuose aš nuolat girdėjau kalbant apie Vilną. Tik vėliau sužinojau, kad miestas vadinasi Vilnius. Aš pats buvau Judelio Marko mokinys. Judelis Markas iki karo dėstė žydų mokyklose Lietuvoje. Pirmą kartą atvykau į Vilnių 1989 m., kai Lietuva dar priklausė Sovietų sąjungai. Tie pirmieji apsilankymai Vilniuje ir Lietuvoje man buvo labai reikšmingi. Atsidūriau šalia dalykų, apie kuriuos tik girdėjau ir kurie buvo toli. Sutikau moterį, Judelio Marko mokinę, Firą Bramson. Išeina, mes abu turėjome tą patį mokytoją. Tik mūsų studijas skyrė geografinės teritorijos ir dešimtys metų. Universitete studijavau žydų istoriją ir suvokiau, kad joje nuolat atsikartoja Vilniaus vardas. Galiausiai savo profesiją ir karjerą aš susiejau su žydų istorija ir su Vilniumi.
– Kaip šiandienos vilniečiui apglėbti tokią gilią ir turtingą miesto istoriją?
– Yra paprasti dalykai, kuriuos kiekvienas gali padaryti. Tai aplankyti žydų muziejų, skaityti knygas, nueiti į sinagogą Vilniuje. Tai maži žingsniai. Svarbus dalykas, kurį nuolat kartoju sau ir savo vaikams – nebijokime skirtumų. Būkime žingeidūs, domėkimės ir pažinkime kitus ir kitokius.
Istoriją galima pažinti ir per mano knygą. 2019 m. pasirodė į lietuvių kalbą išversta mano knyga „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“. Tai tikra istorinė drama, kuri pasakoja knygų, dokumentų ir rankraščių išlikimo istoriją Vilniuje per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
Prieš karą Vilniuje buvo sukaupta viena gausiausių ir turtingiausių žydų knygų kolekcijų Rytų Europoje. Aš rašiau ne tik apie tai, kas nutiko knygoms per nacių ir sovietų okupacijas, bet apie žmones. Žmones, kurie tikrąja žodžio prasme rizikavo savo gyvybėmis, kad gelbėtų knygas nuo sunaikinimo ir deportacijos. Tai pasakojimas apie heroizmą ir kovą prieš blogį, amžinybei saugant tai, kas brangu. Esu akademikas, ir tokios mano knygos ar straipsniai.
Bet šią knygą rašiau ne akademiniu stiliumi. Tai novelė, tik jos pasakojimas nėra išgalvotas. Viskas paremta tyrimu ir archyvais. Rašydamas aš pats sekiau savo pagrindinius veikėjus. Sekiau paskui juos, jiems einant į getą, kur vieni žuvo, kiti liko gyvi. Mano pasakojimas turi penkis pagrindinius veikėjus, kurie yra ir herojai.
Jei reikėtų realiai apie tai pagalvoti, aš būčiau tarp tų pirmųjų, kurie buvo išsiųsti mirti Paneriuose. Aš neturiu išgyvenimui reikalingų savybių. Neturiu.
– Kas yra herojus? Ar Jūs pats turite savo herojų?
– Aš dažnai mąstau apie vieną iš mano knygos herojų – poetą Šmerkę Kačerginskį. Jo tėvai mirė per Pirmąjį pasaulinį karą. Jis užaugo ir gavo išsilavinimą Vilniaus žydų našlaičių namuose. Buvo neturtingas darbininkas ir pradėjo rašyti. Našlaičių namų auklėtiniui imtis rašymo buvo gana neįprasta. Tai buvo labai pozityvus ir šviesus žmogus. Turėjo humoro jausmą. Skleidė šilumą. Jis negavo tėvų meilės. Jį išgelbėjo kultūra, kurioje jis rado džiaugsmą ir gyvenimo prasmę. Ir kai kultūra atsidūrė pavojuje, jis ėmė ją gelbėti Vilniaus gete. Galiausiai jis tapo herojumi. Jis rizikavo gyvybe dėl dalykų, kurie jam buvo daugiau nei gyvenimas.
Supraskime, kad herojai yra įvairūs. Ir nebūtinai tai žmonės su ginklu rankose. Gyvenime yra tiek daug skirtingų herojų. Herojus – tai žmogus, kuris aukoja save dėl kilnesnio tikslo, kažko didesnio nei jis pats. Aš rašiau apie žmones, kurie aukojosi dėl už juos pačius aukštesnių ir kilnesnių tikslų.
– Dalis vilniečių, kurie išgarsino miestą ir be kurių vardų mes šiandien neįsivaizduojame miesto istorijos, patys buvo gimę ne Vilniuje. Jie buvo atvykėliai. Pakalbėkime apie nuolat besikeičiančius vilniečius ir Vilniaus veidą.
– Žydai mylėjo miestą. Daugelis tų, kurie gyveno Vilniuje ir prisidėjo prie jo garsinimo, buvo gimę kituose miesteliuose. Tas pats mano minėtas Maksas Weinreichas gimė Latvijoje. Jis atvyko į Vilnių ir tapo nenumaldomu miesto patriotu.
Atvykėliai gali būti geriausia, ką turime. Nes jie vertina tai, ką miestas teikia. Žmonės, kurie gimė mieste, į viską gali žiūrėti tarsi viskas jiems jau priklauso. Gal tas pats gali būti pasakyta apie žydus, kurie atsikėlė į miestą. Gal jie pamilo ir vertino miestą net labiau už seniai jame gyvenusius.
Atvykėliai gali būti geriausia, ką turime. Nes jie vertina tai, ką miestas teikia. Žmonės, kurie gimė mieste, į viską gali žiūrėti tarsi viskas jiems jau priklauso.
– Įsivaizduokite, kad gyvenate Vilniuje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Kas Jūs esate ir ką veikiate?
– Apie tai galvoju nuolat. Ir su kiekviena diena matau vis naują save. Kartais galvoju, kad būčiau revoliucionierius, radikalas. Kitą kartą galvoju – ne, aš būčiau sionistas, o dar kitą kartą save matau tiesiog mokslininku, kuris nedalyvauja visuomeniniuose ar politiniuose procesuose. Arba galiausiai emigruočiau į Ameriką. Kiekvieną dieną, kai prabundu, aš galiu turėti jau kitą „aš“ senajame Vilniuje.
– O kas jūs būtumėte gete?
– Jei reikėtų realiai apie tai pagalvoti, aš būčiau tarp tų pirmųjų, kurie buvo išsiųsti mirti Paneriuose. Aš neturiu išgyvenimui reikalingų savybių. Neturiu. Nors išgyvenimas nėra tik asmeninės savybės ir gebėjimai. Daug vietos čia turi sėkmė. Negaliu žinoti, gal man būtų pasisekę. Nežinau.
– Ar tyrinėjant Vilnių, miestas tapo Jūsų tapatybės dalimi? Ar Vilnius yra Jumyse, net jei Jūs nesate Vilniuje?
– Visų pirma, aš esu amerikietis. Aš esu žydas, ir kita man svarbi žemė yra Izraelis. Nereiškia, kad visuomet pritariu Izraelio vyriausybės politikai. Tačiau man jis rūpi. Nemanau, kad turiu turėti vienalytę tapatybę. Tokios ir neturiu. Ir joje yra mano prisirišimas prie Vilniaus ir jo istorijos. Mano žmona yra italė, ir mes labai dažnai lankomės Europoje. Didelę mano tapatybės dalį sudaro mano vaikystės kalba – jidiš. Mano tėvai ir seneliai su manimi kalbėjo jidiš. Šiandien dauguma žydų nežino šios kalbos. Aš darau viską, kad kalbą perduočiau savo vaikams per literatūrą ir folklorą. Kalbu jidiš, hebrajų, italų ir rusų kalbomis. Labai norėčiau išmokti lietuvių.
– Lietuva mokosi žydų istorijos neretai be žydų, nes jų Lietuvoje tiek nedaug. Mes retai turime gyvas pažintis su žydais. Ar mokytis apie tautą, nesusiliečiant su jos atstovais yra pakankama?
– Manau, kad net labai. Tai galima ir net būtina. Nesustokite tai darę. Pažinkite žydų kultūrą ir istoriją. Išnaudokite visas turimas galimybes. Skaitykite knygas. Pažinkite muziką. Amerikoje man neteko sutikti etninių lietuvių. Pirmą kartą juos sutikau tik atvykęs į Lietuvą 1989 m. Taip prasidėjo pažinimo procesas, kuri trunka iki šiol. Manau, tai tiesa kiekvienam, nes mums visiems reikia mokytis kitų žmonių istorijos. Tai nėra lengva. Apie lietuvius man lengviau mokytis, kai esu čia, Lietuvoje. Lietuviams gali būti nelengva pažinti žydus, nes jų Lietuvoje tiek nedaug.
Holokaustas ar komunizmas nėra žydų istorijos pradžia, ir nėra pabaiga.
– 2020 metus Lietuva pavadino žydų istorijos ir Vilniaus Gaono metais. Ką palinkėtumėte Lietuvai, žvelgiant į ateinančius metus?
– Linkiu gilesnės ir platesnės žydų istorijos ir kultūros pažinties. Nepakliūkite į tam tikrus stereotipų spąstus, kai apie žydus galvojama vien tik kaip apie holokausto aukas arba sovietų kolaborantus, t. y. komunistus. Holokaustas ar komunizmas nėra žydų istorijos pradžia, ir nėra pabaiga. Istorija yra daug platesnė. Linkiu pažinti žydų istorijos ir kultūros gylį ir įvairovę.
