To pora siekia skirtingais būdais – psichologijos studijas baigusi Evelina dirba su žmonėmis, turinčiais dvasios negalią ir veda meno terapijos užsiėmimus benamiams. Karolis dirba moksliniu bendradarbiu Ekologijos ir hidrologijos centre Oksfordšyre, kur kuria modernias duomenų kaupimo programas.
Perskaitę knygą žmonės galbūt ryšis kažkam, ko seniai norėjo.
Be to, jie yra keliautojai, išmaišę pasaulį pakeleivingomis mašinomis ir apie tai parašę knygą „Iter vitae arba gyvenimo kelionė“. Neseniai ji pristatyta Lietuvoje.
Tiek Evelina, tiek Karolis nepyksta pavadinti valkatomis. Jie neslepia, kad trokšta pažinti pasaulį, todėl sąmoningai ieško nuotykių. Abu dirbame tokius darbus, nes norime grąžinti pasauliui nors dalį gerumo, kurį patyrėme kelionės metu, sakė Evelina.
„Juokaujame, kad kelionę pradėję kaip draugai, pirmaisiais mėnesiais keliavę kaip priešai, pakeliui išmokome gyventi kaip sielos bičiuliai, o dabar esame bendro gyvenimo pakeleiviai“, – paklausti apie juos siejančius santykius atsako keliautojai.
Viskas prasideda nuo svajonės
Iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, kaip ir daug jaunimo, atvykę Karolis ir Evelina susipažino Niukastle. Čia aktyvūs jaunuoliai kartu su draugais dažnai leisdavosi į žygius po Škotijos ir Ežerų regiono kalvas.
„Pamatėme, kad mus sieja troškimas leistis į didesnį nuotykį. Pradėjome svajoti drąsiau, o galiausiai garsiai pasakėme, kad įmanoma apkeliauti ir visą žemės rutulį“, – apie tai, kaip gimė idėja iškeliauti aplink pasaulį, pasakojo Evelina.
Aliaskoje vienas pilotas pasiūlė nemokamai paskraidinti ir net patiems pilotuoti lėktuvą!
Sunku pasakyti, kuris iš jų buvo tas degtukas, uždegęs abu šia idėja.
Tačiau greičiausiai tokia svajonė abiejų galvose kirbėjo nuo vaikystės. Tereikėjo sutikti bendramintį, su kuriuo ryžtųsi leistis į nuotykį.
„Kai susitinka du žmonės, kurie į vaikystės svajones sugeba pažvelgti realybės žvilgsniu, gimsta avantiūra: susikrauni svarbiausius daiktus į kuprinę ir pasileidi į nežinomybę“, – pasakojo Evelina.
Karolis sakė norėjęs kelionės metu pažinti save, o Evelinai buvo įdomūs žmonės, jų istorijos. Paradoksalu, tačiau keliaujant šie tikslai susikeitė vietomis: Evelina prisipažįsta pažinusi save kur kas labiau nei to norėjo ar ketino. Karolis netikėtai sau pačiam atrado malonumą gilintis į žmones.
Pradėję kelionę 2012 sausį jie apkeliavo 45 šalis, 6 žemynus, įveikė apie 72 000 km su 720 įvairiomis transporto priemonėmis. Kelionė truko pusantrų metų.
„Mus pavežėjo sunkvežimiai, sniego valymo mašina, rikšos, autobusai, taksi ir keltas. Per JAV apie 700 kilometrų plaukėme kanoja. O Aliaskoje vienas vairuotojas-pilotas pasiūlė nemokamai paskraidinti ir net patiems pilotuoti virš kalnų, taigos ir tundros!“ – knygos iš tiesų vertą kelionę prisiminė pašnekovai.
Pavojingų situacijų buvo mažai
Iki šios kelionės pakeleivingomis mašinomis Europoje buvo keliavęs tik Karolis. Evelina buvo išmaišiusi Pietų Ameriką, Afriką ir Aziją, tačiau ten važiavo traukiniais ir autobusais. Taigi, pradžioje visa atsakomybė teko vaikinui.
Jis puikiai žinojo, kur geriausia ištiesti ranką, kur statyti kuprinę, kad vairuotojams nepasirodytum pavojingas.
Kodėl autostopu? Atsakymas paprastas – nė vienas iš jų neturėjo santaupų, už kurias galėtų keliauti kitaip – automobiliu, motociklu ar traukiniais.
„Kita vertus, abu žinojome, kad taip keliaujant lengviausia susipažinti su įdomiais žmonėmis, kurių paprastai keliaujant nesutiksi. Įsėdus į svetimą automobilį atsiveri vairuotojui.
Jis, pajutęs saugumą ir draugiškumą, pasiduoda ir dažniausiai užsimezga įdomus pokalbis ne tik apie šalies ekonomiką, kultūrą, bet ir asmeninį gyvenimą. Neretai kelionė baigiasi vairuotojo namuose, prie stalo su šeima ar net giminaičiais“, – keliavimo autostopu privalumus vardino Evelina.
Pašnekovai sutinka, kad sėsdamas į nepažįstamo žmogaus mašiną rizikuoji. Tenka priimti greitą sprendimą – per keletą sekundžių pabandyti suprasti, ar gali tuo žmogumi pasitikėti.
Lygiai tą patį daro ir vairuotojai, sako Evelina. Juk rizikuoja ne tik stabdantieji, bet ir sustojantieji!
Jei kuriam nors pasirodydavo nesaugu, pakeldavo ranką arba tiesiog vienas kitą perspėdavo lietuviškai.
„Buvo keletas situacijų, kai jautėmės nejaukiai. Kartą žmogus, apsimetęs policininku, net buvo pasirengęs pasprukti su visais mūsų daiktais.
Bet tada greit sureagavome ir niekšeliui nepavyko įgyvendinti savo kėslų“, – pasakojo mergina.
Po šių atvejų pora sugalvojo sutartinius ženklus, kuriuos naudojo pajutę pavojų. Pavyzdžiui, jei kuriam nors pasirodydavo nesaugu, pakeldavo ranką arba tiesiog vienas kitą perspėdavo lietuviškai.
Baigiantis kelionei jiedu vienas kitą perprasdavo iš pusės žodžio. Be to, ir pati kelionė buvo pakankamai sklandi – keblių ir nesaugių situacijų nebuvo daug.
Svarbiausia suprasti, kad nuovargis ir pyktis laikini
Pašnekovai pasakojo kelionei ruošęsi ir fiziškai, ir psichologiškai. „Ruošėmės bėgiodami po sniegą, sportuodami, skaitydami keliautojų forumus ir tarpusavyje kalbėdamiesi, ką darysime, kai mums iškils tarpusavio problemos.
Tačiau gali kalbėti valandų valandas, o kai iš nuovargio, karščio ar šalčio sukasi galva ar šąla galūnės, kartais nieko nenori. Juk keliaudami kartu būdavome 24 val. per parą 7 dienas per savaitę, teturėdami palapinę, kurioje reikėdavo miegoti net ir susipykus“, – kalbėjo Evelina.
Tokiose situacijose gelbėjo auksinė taisyklė – neiti miegoti, kol nesusitaikai. Jie pripažįsta, kad sunkiausia buvo kelionės pradžioje, kai santykiai šlifavosi.
„Abu buvome užsispyrę kaip ožiai. Karolis pasiryžo net asmeniniam iššūkiui – savaitę nekalbėti tam, kad galėtų išmokti klausyti. Tiesą sakant, labiau klausytis išmokau ir aš. O labiausiai – mažiau kalbėti, ypač apie niekus“, – juokėsi Evelina.
Akimirkų, kai, atrodo, viską mesi, taip pat buvo. Kartą Karolis, pavargęs ir nieko nebenorintis, išėjo į kelią vienas. Lyg tyčia, jam nė netranzuojant, sustojo automobilis. Tąkart jis neišdrįso sėsti į mašiną. Kelionę nuo pradžios iki galo tęsė abu.
„Tik išjautęs skausmą ir nuovargį iki galo atrandi be galo daug svarbių ir gražių dalykų apie vienas kitą ir, žinoma, save.
Supranti, kad sunkumai yra laikini išbandymai, kuriuos įveikus santykis tik gilėja ir gražėja.
Tai tinka ne tik keliautojams, bet ir gyvenimo partneriams: reikia išbūti sunkumuose, tvirtėti santykyje. Juokauju, kad per pusantrų metų kelionę apie žmogaus psichologiją supratau daugiau nei per metų metus studijų universitete“, – sakė Evelina.
Nors nuo kelionės jau praėjo daugiau nei 1,5 metų, įspūdžiai neišblėso. Iraną ir Sudaną jie visuomet prisimins kaip ypatingai vaišingų žmonių kraštą. Vietiniai keliautojams iš mažai žinomos Lietuvos užleisdavo savo namus, guolį.
Ten sėdėdami prie maistu nukrautų grindų valandų valandas kalbėdavomės – mosikuodami, o reikalui esant pirštais baksnodami į seną nušiurusį žodynėlį, kuriame rodėme tuo metu reikalingus žodžius, pasakojo Evelina.
Pasak Karolio, Aliaskoje didžiulį įspūdį paliko gamta. Joje ir kitur susidūrimas su laukiniu gamtovaizdžiu be galo stiprus.
Išmokome pagarbiai bijoti gamtos, ją pamilome ne kaip paveikslą, bet ypatingą gyvą organizmą su savo dėsniais ir dovanomis, tikino keliautojai.
Istorija sudomino leidyklą
Visa tai ir dar daugiau atsiminimų sugulė Karolio ir Evelinos išleistoje knygoje „Iter vitae arba gyvenimo kelionė“.
Parašyti ją nebuvo sunku, nes Karolis su Evelina visą kelionę kruopščiai pildė dienoraščius.
„Rašydavome ir straipsnius, tinklaraštį, nes norėjome su šeima ir draugais pasidalinti savo atrastu pasauliu. Parodyti jį tokį, kokį matome mes, o ne rodo žiniasklaida ar kelionių vadovai“, – pasakojo keliautojai.
Grįžę namo jie sulaukė leidėjų pasiūlymo parašyti knygą – jiems patiko tai, ką skaitė interneto dienoraščiuose ir straipsniuose. Keliautojai sutiko.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gintautas Babravičius: „Nešime žinią apie šimtametę nepriklausomą Lietuvą per visą pasaulį“
Pasak Evelinos, knygoje skaitytojai atras ne tik nuotykių iš pusantrų metų kelionės ar pastebėjimų apie kitus žmones ir kultūras. Ten daug asmeninių išgyvenimų, santykių dinamikos, įžvalgų apie save, laiką, prasmę ir laimę.
„Perskaitę knygą žmonės galbūt ryšis kažkam, ko seniai norėjo: pavyzdžiui, pasiėmę miegmaišį išeis į artimiausią mišką, kad galėtų pajusti ryšį su savimi ir gamta.
Vienas draugas yra sakęs: „Jeigu jūs galėjote tai įveikti, tai ir aš galiu“. Norėtume paskatinti žmones išdrįsti žengti svajonės link, nesvarbu kokia ji bebūtų“, – kalbėjo knygos autoriai.
Ar patys ryžtųsi dar kartą tokiai kelionei? Pora sako, kad tai būtų sudėtinga.
„Į ją sudėjome daug emocinių ir fizinių jėgų. Tai, ką išgyvenome, buvo didžiausia gyvenimo dovana. Jos dėka mes pasikeitėme ir dabar į gyvenimą žiūrime kitaip: daiktai nebeteikia tiek laimės, kiek anksčiau, smulkmenos nesvarbios.
Esame laimingi ten, kur gyvename. Taip buvo ir kelionėje: jautėmės laimingi ne tik ant kalno ar gražiausiuose paplūdimiuose, bet ir miegodami tvarte ar pašiūrėje“, – sakė Evelina.
Evelinos ir Karolio patarimai tiems, kurie norėtų pakartoti jų žygį
Svarbiausia – neperkrauti savo kuprinių nereikalingais daiktais, sako jie.
„Su savimi turėjome būtiniausius daiktus, ko gali prireikti kelionei: šiltus kareiviškus miegmaišius, kilimėlius ir palapinę, puodus ir iš „Coca Colos“ skardinių pasidarytą virtuvuką, prožektorius, kompasą, šiltų drabužių ir tinklą nuo uodų, peilį ir vandens pūslę.
Kadangi drabužių neturėjome daug, tekdavo išmokti pakeliui skalbtis kriauklėse ar pas vietinius žmones. Valgyti pirkdavome iš vietinių žmonių arba patys virdavomės košes“, – pasakojo Evelina.
Per dieną jie išleisdavo vidutiniškai 8 eurus. Į šią sumą įėjo ne tik maistui, bet ir naujiems batams (juos reikėjo įsigyti, kai senieji nusidėvėjo), kilimėliui (senasis suplyšo), vizoms ir kitoms reikalingoms smulkmenoms skirtos išlaidos.
„Dažniausiai per dieną išleisdavome po 5 dolerius: kai kuriose šalyse mes buvome karaliai. Pavyzdžiui, Indonezijoje už tokią sumą gali nusipirkti didžiausią patiekalą su žuvimi ir dar užsisakyti kavos.
Persikėlus į Australiją, brangiausią iš mūsų kelionės metu lankytų šalių, teko skaičiuoti kiekvieną centą – tik taip galėjome išgyventi“, – prisiminė keliautojai.
