Interviu, kurį parengė knygą „Paslaptingasis Egiptas“ išleidusi leidykla „Aukso pieva“, A.Zaleckaitė pasakoja apie savo patirtį Egipte bei rekomenduoja, ką ten pamatyti, paragauti ir kaip bendrauti su vietiniais, kurie – kaip tikri arabai – moka pūsti arabus.
Arabai meistriškai moka pūsti arabus. O moterims patarčiau nepamiršti, jog esate nors ir demokratiškoje, tačiau vis dėlto islamiškoje šalyje, kur pernelyg atvira apranga ir elgesys gali būti klaidingai suprasti.
– Kaip atsidūrėte Egipte ir kiek laiko te gyvenote?
– Į Egiptą patekau visiškai atsitiktinai. Laimėjau kelionę ir nuskridau. Tiesą sakant, tada nelabai ką žinojau apie šią šalį. Tik tai, ko teko mokytis apie senovės Egipto civilizaciją mokykloje. Tuo metu buvau jauna ir laisva kaip paukštis. Be to, daugelis mano bendramokslių ir bendraamžių krovėsi lagaminus į Angliją ir Airiją, nes Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą, tad daugeliui atsivėrė galimybių daugiau uždirbti.
Aš mėgstu iššūkius, ir kai visi džiaugėsi uždirbantys po 300 svarų per savaitę, išvykau į Egiptą ir gaudavau 300 dolerių atlygį per mėnesį. Tai buvo mano eksperimentas, iššūkis, kurį turėjau įveikti ir pasiekti kažko daugiau.
Šioje šalyje su pertraukomis gyvenau šešerius metus. Čia įgijau pakankamai patirties ir žinių, tapau kelionių vadove, vėliau – gide, pramokau arabų kalbos, kurį laiką net dirbau biure Lietuvoje – atrinkinėjau ir apmokydavau būsimuosius gidus. Teko dirbti ir nardymo centre – nardymo meistre, taip savo pomėgį paverčiau darbu.
– Ką galite papasakoti apie egiptiečių gyvenimo būdą?
– Egiptiečių gyvenimo būdas pagrįstas islamo tikėjimu ir nuostatomis. Pirmieji metai Egipte man buvo labai sunkūs, nes Hurgados kurorte, kuriame dirbau, daugiau nebuvo lietuvių, o europiečių – labai mažai. Kildavo daug nesusipratimų dėl bendravimo, aprangos ar lankymosi mieste. Tačiau tuo metu tarp egiptiečių susiradau draugų ir jie noriai ėmėsi mane globoti ir mokyti.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą ir ar ilgai ją rašėte?
– Tiesą sakant, rašyti man visada patiko, tik tuos „filosofavimus“ vadindavau rašinėliais ir jie dažniausiai atspindėdavo kokią nors mano gyvenimo patirtį, vidinę būseną ar įspūdžius. Mintis parašyti knygą kilo ne mano, o turistų dėka.
Kažkuriai keliautojų grupei užsiminiau, jog ruošiuosi palikti Egiptą ir keliauti į kokią nors kitą šalį. Kažkas išreiškė apgailestavimą, jog būtų gaila, jei neperduočiau visų savo žinių ir istorijų ir jos tiesiog nugrimztų užmarštin, ir pasiūlė parašyti knygą. Tuomet juokais atšoviau, jog jei esate tokie gudrūs, tai surašykit man klausimus, į kuriuos norėtumėte gauti atsakymus.
Ir žmonės iš tiesų pradėjo rašyti, klausti, patarinėti! Visa tai ilgainiui nugulė mano archyvuose, nes išvažiavau iš Egipto neapibrėžtam laikui (tuo metu ten prasidėjo Arabų pavasario neramumai). Galiausiai tiesiog sėdau ir parašiau knygą. Nebūčiau jos sukūrusi, jei ne mano šešerių metų patirtis Egipte.
– Ar daug bendro yra tarp senovės egiptiečių ir dabartinių šios šalies gyventojų?
– Čia toks suktas klausimas. Lygiai taip pat būtų, jei paklaustumėte, ar daug bendro tarp XI amžiuje Lietuvos teritorijoje gyvenusių pagonių ir šiandieninio lietuvio? Žinoma, tai protėviai, istorija, teritorija. Bet dabartiniai egiptiečiai kalba ir rašo kita kalba, išpažįsta kitą tikėjimą, kitokia valstybės santvarka, netgi išoriškai kitaip atrodo.
Knygoje rašiau, jog, anot antropologų, senovės egiptiečiai buvo šviesios odos, mėlynų arba pilkų akių, neaukšti, o vyro ir moters skeleto sandara beveik nesiskyrė. Šiandien Egipto moterys yra apvalių kūno formų, vyrai aukštesni nei anais laikais, tamsiai rudų akių. Na, ir valstybė vadinasi – Egipto Arabų Respublika.
Nors dažnas egiptietis šiandien nepatenkintas raukosi pavadintas arabu ir mušdamas kumščiu į krūtinę išdidžiai save vadina egiptiečiu. Suprask, Senosios Egipto civilizacijos palikuoniu. Manoma, jog senovės Egipto palikuonių vis dar galima sutikti tarp šios šalies krikščionių – koptų. Jie antropologiškai panašiausi į senovės egiptiečius.
Senovės egiptiečiai buvo šviesios odos, mėlynų arba pilkų akių, neaukšti, o vyro ir moters skeleto sandara beveik nesiskyrė. Šiandien Egipto moterys yra apvalių kūno formų, vyrai aukštesni nei anais laikais, tamsiai rudų akių.
– Egiptas daug metų yra viena populiariausių atostogų krypčių tarp lietuvių. Kuo lietuvius taip traukia Raudonoji jūra?
– Raudonoji jūra traukia ne tik lietuvius, bet ir daugelį poilsiautojų iš įvairių pasaulio šalių. Raudonosios jūros flora ir fauna savo gausa bene prilygsta Didžiajam barjeriniam rifui prie Australijos. O mums, lietuviams, kaip ir daugeliui europiečių, tai artimiausia ir pigiausiai pasiekiama tokia skaidri, šilta ir graži jūra, stebinanti povandeninio pasaulio spalvomis ir formomis.
– Kokie pavojai tyko nepatyrusių nardytojų ir smalsių turistų?
– Kaip ir visur gamtoje, žmogui nepatariama artintis ir naikinti laukinės gyvūnijos. Ta pati taisyklė galioja ir jūroje. Žinoma, didžioji dalis įvairiaspalvių žuvyčių ir koralų visiškai nepavojingi. Bet yra, tarkime, ugninių koralų, kuriuos palietus perveria toks skausmas, lyg būtum prisilietęs prie įkaitusios geležies.
Arba didingos liūtažuvės (lot. Pterois radiata) ir zebrinės sparnapelekės (lot. Pterois volitans), kurių nuodai yra pelekų dygliuose ir ypač pavojingi žmogui.
Vaikštant per koralus ar bandant už jų užsikabinti, galima gauti dozę nuodų iš pasislėpusios pačios nuodingiausios žuvies pasaulyje – skorpenos, dar kitaip vadinamos akmenžuve (lot. Synanceia).
Maudantis naktį galima užkliudyti tuo metu arčiau kranto plaukiančius juoduosius jūrų ežius. Jų spygliai nulūžta ir pasilieka kūne tol, kol ta vieta nesupuliuoja ir kūnas jų neišstumia. Tiek giluminis, tiek paviršinis nardymas nėra pavojingi, jei tvirtai laikysitės taisyklės nieko neliesti ir nemaitinti ir elgsitės kaip svečiai. Juk visi mano paminėti gyviai patys niekada nepuola.
– Ką neįprasto rekomenduotumėte aplankyti Egipte?
– Egiptas iš tiesų yra neįprastas: stebina ir senovės egiptiečių statytos šventyklos bei piramidės, užburia didžiausias Afrikos miestas Kairas. Bet labiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į nepelnytai turistų užmirštas vietas – Sakaros, Meidumo ir Dachšūro piramides, didingą Abu Simbelio šventykl (UNESCO pastangomis ji buvo išgelbėta, po akmenėlį supjaustyta ir perkelta į aukštesnę vietą, antraip būtų amžiams palaidota po Nasero ežero vandenimis, pastačius Asuano užtvanką).
Įspūdinga ir neįprasta yra ne tik Sivos oazė, bet ir aplink esančios Juodoji bei Baltoji dykumos. Taip pat rekomenduoju pamatyti Medinat Habu šventyklą, esančią vakariniame Nilo krante, Luksore. Šventykloje puikiai išliko bareljefų spalvos lyginant su kitomis Luksoro ar Karnako šventyklomis. Dar patarčiau nuvykti į Denderos šventyklą, kurioje yra unikalus bareljefas, vaizduojantis senovės egiptieciu horoskopą, dangaus deivę Nut, o požemiuose yra pavaizduotos mistiškos senovės egiptiečių „lemputės“.
– Ką galite papasakoti apie Kairo mirusiųjų miestą?
– Ooo! Tai labai įspūdingas Kairo gyvenamasis rajonas. Čia žmonės gyvena tiesiog kapinėse, mauzoliejuose. Jis susiformavo vėlyvaisiais viduramžiais, kai Kaire ypač trūko gyvenamosios vietos.
Europos kelionių vadovuose (knygose) jokiu būdu nerekomenduojama ten lankytis, net perspėjama, jog gyvena tik nusikaltėliai ir kitos padugnės. Bet tai ne visai tiesa. Taip, ten iš tiesų gyvena nepasiturintys ar nuo įstatymų besislapstantys žmonės, bet jeigu tu elgsiesi su jais pagarbiai ir draugiškai – jie atsakys tuo pačiu. Man teko ten lankytis.
Mirusiųjų mieste gyvena apie 2 milijonus žmonių ir, žinoma, Egipto valdžiai tai nepatinka – jie gadina miesto įvaizdį, nemoka mokesčių ir neperka būsto.
Tik peržengus šių didžiulių gyvenamų kapinių ribą prisistatė „padėjėjas“ ir už nedidelį mokestį sąžiningai aprodė daug mečečių ir mauzoliejų, „Discovery“ filmuotą unikalią spalvoto stiklo dirbinių gamyklėlę (čia gaminiai kainuoja juokingus pinigus), nuvedė pas savo seserį į „namus“ ir pavaišino arbata, papasakojo apie jų gyvenimo būdą ir t.t.
Dabar Mirusiųjų mieste gyvena apie 2 milijonus žmonių ir, žinoma, Egipto valdžiai tai nepatinka – jie gadina miesto įvaizdį, nemoka mokesčių ir neperka būsto. Bet kol kas nepriimtas joks sprendimas – ne juokas rasti, kur apgyvendinti beveik visą Lietuvą.
– Kaip patartumėte turistams bendrauti su vietiniais?
– Patarčiau netikėti viskuo, kas sakoma – nei pasakojimais apie jų gyvenimą ar kainas parduotuvėse. Arabai meistriškai moka pūsti arabus. O moterims patarčiau nepamiršti, jog esate nors ir demokratiškoje, tačiau vis dėlto islamiškoje šalyje, kur pernelyg atvira apranga ir elgesys gali būti klaidingai suprasti.
– Ką galėtumėte papasakoti apie nacionalinę Egipto virtuvę?
– Priešingai, nei daugelis mano, egiptietiška virtuvė nepasižymi aštrumu, nors joje ypač daug vartojama prieskonių. Mėsa šioje šalyje gana brangi ir didžioji dalis egiptiečių valgo ją ne kasdien.
Ar žinote, jog Monakas, Nica ir visa Žydroji pakrantė išpopuliarėjo tik dėl to, jog kai kuriems ano meto turistams į Egiptą plaukti buvo per brangu?
Populiarūs ryžiai, pupos ir jų patiekalai, makaronai, jų subproduktai. Na ir, žinoma, kiaulienos gaminių nei su žiburiu nerasite. Gal ir rasite, jei labai ieškosite, bet tikrai ne kiekvienoje kavinėje ar parduotuvėje.
Man skaniausi buvo ten vartojami pagardai – sezamų sėklų tachini pasta ir baba ganug iš sezamų ir baklažanų. Taip pat nepaprastai patiko trinta raudonųjų arba geltonųjų lęšių sriuba šorba el ads, ant iešmelių kepti pailgi maltos avienos kotletukai kofta, o desertas – manų kruopų pyragas basbusa.
– Per šešerius metus Egipte patyrėte ir matėte daug ką. Kas jums labiausiai patiko?
– Ypač įsimylėjau Kairą, aikštingą gyvenimo vėtytą ir mėtytą „gražuolę“, kuri ne su kiekvienu dalijasi savo paslaptimis. Nors apskritai šioje šalyje man patiko beveik viskas – darbas, bendravimas, istorija, miestai, maistas, o ypač – ten įgyta gyvenimo patirtis.
– Jūsų knyga pernai pripažinta geriausia kelionių knyga. Kaip manote, kodėl skaitytojai iš daugybės leidinių pasirinko jūsų knygą?
– Galbūt todėl, jog knygoje rado atsakymus į klausimus, kurie jiems buvo įdomūs ir aktualūs? O gal dėl to, kad ši knyga bus aktuali visada vykstant į visus arabiškus kraštus, ne tik Egiptą.
– Ar rekomenduotumėte keliautojams pamatyti Egiptą, nepaisant visokių šiandieninių nutikimų?
– Norėčiau pasakyti, jog Egiptas yra amžinas – jis buvo, yra ir bus įdomus keliautojams, atradėjams ir turistams. Jis yra įvairialypis – čia gali ilsėtis ir pasyviai ir aktyviai, gali atskristi vasarą, nes karštis čia sausas, ar pabėgti nuo drėgnos europietiškos žiemos į šilumą. Juk ne veltui dar XIX amžiaus pirmoje pusėje šią šalį ypač mėgo britai aristokratai ir šio pasaulio galingieji.
Beje, ar žinote, jog Monakas, Nica ir visa Žydroji pakrantė išpopuliarėjo tik dėl to, jog kai kuriems ano meto turistams į Egiptą plaukti buvo per brangu?
Nors turizmas apskritai tais laikais buvo turtingųjų privilegija, tačiau toli gražu ne visi galėjo sau leisti tolimą ir brangią kelionę į Egiptą. Taigi turtingieji susirado pigesnę vietelę žiemoti, taip sakant, pusiaukelėje. Apibendrindama norėčiau priminti arabų patarlę: „Viskas bijo laiko ir tik laikas bijo piramidžių.“
– Kokie artimiausi kūrybiniai ir kelionių planai?
– Kelionių planų yra labai daug, tik trūksta laiko. Bet mano kelionių sąraše artimiausiu metu yra Meksika, Iranas, Azijos kraštai, o iš artimesnių šalių – Sicilija, Lenkija ir Vokietija.
Taip pat turiu ir kūrybinių planų. Šią knygą parašiau po 6 metų darbo ir gyvenimo Egipte, o šią vasarą bus 6 metai, kai gyvenu ir dirbu Ispanijoje. Gal jau laikas skirti dėmesio ir jai?
