Knygos recenzija. E.Gerulaitytės „Bastūnės liudijimai“ – didieji atsakymai slypi pradžioje

​​​​​​​Praeitų metų pabaigoje pasirodė pirmoji žurnalistės, keliautojos ir motociklininkės Eglės Gerulaitytės knyga „Bastūnės liudijimai“ – pasakojimai apie Pietų Ameriką. Tai knyga apie drąsą pažinti pasaulį. Na gerai, žinau, kad Eglė tai nevadintų drąsa, nes tai tarsi išeina savaime. Vadinasi, apie ryžtą keliauti kitų nenulaižytais keliais, sekti autentišku vietinių žmonių gyvenimų žemėlapiu ir liudyti jų istorijas.
Moabas
Eglės Gerulaitytės kelionės / Paul Stewart nuotr.

Tai ir apie atradimą, kur yra tavo vieta po Saule – Eglė nusprendė būti kelyje: „Giliai širdyje jau žinau – ši mano kelionė taps nesibaigančia odisėja aplink pasaulį.“ Ir dar. Ši knyga ragina susimąstyti apie save – o kam skirtas mano ryžtas ir kur yra mano vieta po Saule? Kviečianti suklusti ir klausti – taip įvertinčiau „Bastūnės liudijimus“.

Knyga „Bastūnės liudijimai“
Knyga „Bastūnės liudijimai“

Pasaulio neteisybė

Bet nuo pradžių. Visada pradedu nuo turinio – atidžiai skaitau pavadinimus, nes čia užkoduota mintis ir pasakojimo nuoseklumas. Tad nudžiugau, kad Eglės knygoje skyriai pulsavo žavesiu – minkštu pieštuku intuityviai paryškinau tam tikrus žodžius, kurie man sekė istoriją net nepradėjus skaityti: „...lūšnynai, pamėklės, indėnai, šamanai, maištas, raganų, dykros, miražai, perėja, Ugnies Žemė, arkliukai, gaučai, dvasios, Mirties kelias, Rojaus sodai, Debesų Kariai, pėdsakais ir raudos.“ Nuo „Pradžios“ iki „Raudų“. Taip paslaptinga, kad net aišku. Nedelsdama ėmiausi teksto.

Net mane, nedažną keliautoją, Eglės sekamos istorijos įtraukia – galbūt, nes jos dažniausiai (ar visada?) kalba apie pasaulio neteisybę.

Netrukau įsijausti, įkristi į knygą apie kelionę, pažinimą, „kitus“ arba tolimus kraštus. Bet tiesa ir ta, kad šios knygos priskyrimas prie „Turistinės literatūros“ lentynos man tapo nepakankamu – juk joje yra daug daugiau. Ir tai atsispindi net pavadinime: bastūnė nuolatos keliauja arba gyvena visame pasaulyje, tačiau nėra (tik) turistė. Pažadas apie „liudijimus“ taip pat nenuvilia, nes tai reiškia skelbti tiesą, kokia ji bebūtų, objektyviai. Eglė laikosi savo duoto žodžio – knygoje apstu įvairių šalių, vietovių, žmonių ir jų istorijų. Sakyčiau, ji yra profesionali liudijanti bastūnė.

Taigi net mane, nedažną keliautoją, Eglės sekamos istorijos įtraukia – galbūt, nes jos dažniausiai (ar visada?) kalba apie pasaulio neteisybę. Apie šalis, kurios nebežino savo identiteto; apie indėnus, kurie, priverstinai palikę savo žemes, gyvena lūšnynuose; apie vyrus, negalinčius garbingai dirbti ir oriai gyventi; apie tuščiu žvilgsniu žvelgiančias moteris, kurios nebežino kito varianto būti moterimi, kaip gimdyti ir virti valgį; apie vaikus, kurie dažnai miršta, dirba nuo mažų dienų ir retas kuris gali svajoti apie mokyklą. Ir apie protu nesuvokiamas žudynes, žmonijos tragedijas...

Atsakymo pažadas

Beskaitant pieštukas užkliūdavo už šių Eglės minčių: „Man reikia leistis į kelią. (...) Nežinau, kodėl, bet tik pirmyn, tik tolyn, tik už horizonto slepiasi visi tikrieji atsakymai. (...) Negaliu likti čia, negaliu likti niekur. (...) Andų viršūnės žada naują pradžią, taikų rytojų, ramybės uostą ir atleidimo pažadą. (...) Vis dar turiu ką įrodyti. Pasauliui? Sau pačiai? Tiksliai nežinau, o žvilgtelti giliau nesiryžtu.“ Tokios natos skamba per visą knygą, tačiau galop Eglė nepamiršta pateikti reikšmingo atsakymo. Tikiu, ne tik dėl to, kad knygoje to tikimės, bet todėl, kad šioje kelionėje jį ir atrado.

Įdomi detalė yra ir ta, kad knygą skaičiau tuo metu, kai Pietų Amerikoje jau dešimtą kartą ūžė Dakaro ralis. Kelias savaites „gyvenau“ šiomis lenktynėmis – ne tik dėl dalyvaujančių lietuvių būrio ir vieningumo, bet ir dėl to, kad esu žurnalistė ir rašau apie motociklininkus apskritai, o šis ralis yra ypatingas, sunkiausias pasaulyje. Eglė pateikė ne tik savo asmeninį patyrimą apie tuos kraštus, bet nepastebimai tarsi atskleidė dar vienus užkulisius apie Dakaro ralį: kokiose šalyse jis vyksta, kokia yra vietinių gyventojų kasdienybė. Nejučia vėl „išgirdau“ atėjūnų ir autentiškumo nuožmų susidūrimą.

Eglės Gerulaitytės kelionės
Eglės Gerulaitytės kelionės

Taip pat tuo pačiu metu krimtau klasikinį C.P.Estes veikalą „Bėgančios su vilkais“. Mokslininkė, poetė ir cantadora, senųjų tradicinių Lotynų Amerikos pasakojimų saugotoja, Jungo krypties psichoanalizės specialistė šią knygą rašė daugiau negu 20 metų. Tyrinėdama moters dvasinį gyvenimą, laukinę moterį, autorė užliūliuoja ir gydo pasakos ir pirmapradžio mito galia. Nenustebau Eglėje įžvelgusi būtent tokią – veržlią, laisvą, savo esmę girdinčią ir pasauliu besirūpinančią – moterį. Joje gyvas prigimtinis laisvės alkis ir pojūtis.

Mėlynasis ponis

Ir dar. Sužinojau apie Eglę tada, kai ji iš Pietų Amerikos paskleidė žinią, kad keliauja mažu mėlynu motocikliuku, kaip pati vadina, Mėlynuoju poniu. Esu motociklininkė, tad neišvengiamai turėjau ją užkalbinti. Kai Eglė jau svečiavosi dar kitame žemyne bei rašė šią knygą, mudvi pasikalbėjome dar kita tema – apie moteris, keliaujančias motociklais po pasaulį. Po kelionės Lotynų Amerikoje Eglė ėmėsi kurti tarptautinį skaitmeninį žurnalą „Women ADV Riders“, kuris jau skaičiuoja daugiau negu metus ir yra nemaža bazė viso pasaulio moterims ant plieninių žirgų.

Tad lenkiu čia apie tai, kad šitoje knygoje tikėjausi daug įdomaus, nepaprastai žavingo motociklizmo. Kitaip – motociklinių nuotykių, nes žinau, kokią laisvę pasirinkimui suteikia plieniniai žirgai. Ir nuotykių čia buvo: nuo pamesto valstybinio numerio ir fakto, kad Eglė neturėjo motociklo teisių per visą kelionę, iki akistatos akimirkų, kai autorė kone mirtinai sušalo pūgoje ir susirgo džiunglių karštlige... Skaitydama knygą supratau, jog Eglė turi daug daugiau ką papasakoti. Motociklas, žinoma, yra puiki priemonė keliauti, pažinti ir patirti nuotykius (kurie, mano nuomone, jau yra savaime ypatingi), tačiau bastūnė kreipia dėmesį į svarbesnius gyvenime dalykus.

Ir pabaigai palieku klausimus, kuriuos rašiausi knygos gale – į dalį jų atsakiau perskaičiusi knygą, į dalį atsakys Eglė, kai mudvi susitiksime per Knygų mugę Lietuvoje: kodėl knygoje nėra fotografijų – ar tokiu būdu vaizdas paliktas vaizduotei? Ar autorė fotografavo, rašė užrašus, dienoraštį, vežėsi kompiuterį? (Taip, bet visa tai iš jos pavogė kelionės metu.) Ką reiškia knygos grafiniai elementai: pažiręs smėlis, strėlyčių ir akmenukų raštas? Kodėl pateikti ne tikslūs žemėlapiai, o veikiau grafinis jų elementas? Kodėl nenurodomi keliavimo laikas ar datos? Kokią tėvo knygą ji vežėsi? Ir, po šimts pypkių, kodėl ji pardavė Mėlynąjį ponį ir įsigijo kitą, Baltakartį Sidą? Ir daugelis kitų.

Eglės Gerulaitytės tekstus apie keliones galite skaityti čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis