Čia pateikiamas sąrašas – tikrai ne baigtinis, keistų patiekalų ir produktų pasaulyje yra daug daugiau, bet šiuos man asmeniškai teko ragauti, todėl įspūdžiai ir rekomendacijos – iš pirmų lūpų:
1. Kepti žiogai – Tailande, Kambodžoje ir pan.
Tai, kad šie skanumynai parduodami pirmiausia turistų lankomose vietose, akivaizdžiai byloja, jog vabzdžiai ir yra pirmiausia užsieniečiams skirta atrakcija. Gausiai pasūdyti ir pagal jūsų pageidavimą apipilti (arba ne) padažu žiogai, svirpliai ir pan. – traškūs, sausi ir kažkam primena riešutus, kažkam – bulvių traškučius, dar kažkam – džiovintą žuvį.
Pasisotinti tokiais mažais sprangiais padarėliais kažin ar pavyks, o dar jų kojelės stringa tarpdančiuose, bet jei norisi grįžus iš atostogų pasigirti, kad išdrįsote paragauti vietinės keistenybės, turbūt tai geresnis variantas nei nr. 2.
2. Balut, arba kiaušinis su anties embrionu – Kambodžoje, Filipinuose ir pan.
Šis užkandis, kilęs iš Filipinų ir ten ypač mėgstamas, parduodamas ir kitose Pietryčių Azijos šalyse. Iš pirmo žvilgsnio – paprastas virtas kiaušinis, bet jis išverdamas jau šiek tiek paperėtas, taigi nulupus lukštą matosi trynio ir baltymo mišinyje įstrigęs neišsivysčiusio paukštuko kūnelis.
O jei dar kiaušinis minkštai virtas... Vaizdas apetito nekelia, todėl skonio neapsakysiu – likau neparagavusi... Vakaruose gyvūnų teisių aktyvistai tokiu užkandžiu piktinasi – virti negimusį paukštelį žiauru, o Pietryčių Azijos gyventojai jį ir toliau skaniai žiaumoja...
3. Hormigas culonas, arba keptos didžiulių skruzdėlių patelės – Kolumbijoje.
Jos valgomos ne visur Kolumbijoje, o tik Santandero regione, kur laikomos vietiniu delikatesu, todėl parduodamos nedideliais kiekiais ir nepigiai. „Hormigas culonas“ ispaniškai reiškia maždaug „skruzdės didelėmis sėdynėmis“, ir šios skruzdėlės atrodo būtent taip – jų patelės daug kartų stambesnės už patinus ir turi didelę užpakalinę pilvelio dalį.
Jos renkamos pavasarį, valgomos apskrudintos, o skoniu primena kepintus žemės riešutus. Vis dėlto skruzdės yra skruzdės – kad ir didelės, jos nėra rimtas maistas, greičiau keistokas užkandis, kuris turistus domina labiau nei vietinius.
4. Moronga, arba dešra su kiaulės krauju – Nikaragvoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse.
Gyvūnų žarnos, prikemšamos su krauju sumaišytų virtų ryžių. Rezultatas – kieta juodutėlė dešra. Tiesa, panašių tokios dešros variantų galima rasti ir kitur pasaulyje, na, o Nikaragvoje ji parduodama gatvėse kaip greitas užkandis, su labai lietuvišku garnyru – raugintais kopūstais.
5. Bičių lervos – Laose.
Turguje jas pardavinėjusi moterėlė nekalbėjo angliškai, todėl nepavyko išsiaiškinti, tos lervos virtos, keptos ar žalios, tačiau vieną paragauti išdrįsau. Riebu, glitu, skonio – jokio, konsistencija – kaip klijų.
Belieka tikėtis, kad tos lervos labai maistingos, nes kitą priežastį, kodėl jos valgomos, sunku įsivaizduoti. Kartais jos skanaujamos tiesiai iš korio.
6. Natto, arba fermentuotos sojos pupelės – Japonijoje.
„Ar norite pragauti japoniškų pusryčių?“, paklausė japonas, pas kurį svečiavomės Tokijuje. Žinoma, norėjom. Tik tas noras greit praėjo pamačius ir užuodus natto – lipnią fermentuotų sojos pupelių košę. Kai kurie mitybos specialistai priskiria natto supermaisto kategorijai – esą dėl tos fermentacijos ir taip jau maistingos sojos pupelės tampa dar naudingesnės sveikatai. Deja, kvapu ir skoniu jos primena kažkieno pusiau suvirškintą skrandžio turinį, o konsistencija – šliužo seiles.
Japonai šitą skanumyną valgo ir pusryčiams, ir šiaip kaip užkandį ar garnyrą, nors pripažįsta, kad prie skonio „reikia priprasti“, o man belieka palinkėti sėkmės tiems, kas išdrįs paragauti!
