Apie tokius žygius nebuvau girdėjusi nieko, kol vieną dieną draugė užsiminė, kad galvoja eiti jį kartu su savo vaikinu.
Ji buvo girdėjusi istorijų apie haliucinacijas, kurios apima einant paskutinius kilometrus. Norėjo įsitikinti, ar tiesa.
Taip sutapo, kad aš į žygį užsiregistravau, o mano draugų planai pasikeitė. Likusi viena gal ir jaučiau nerimą, bet esu pripratusi prie vienumos ir ji manęs negąsdino.
Aplink skambėjo istorijos apie anksčiau įveiktus kilometrus, patirtis liejosi per kraštus, o mano baimė augo su kiekviena minute.
Kaip išmaniau, taip pasiruošiau, ką žinojau, tą susidėjau į kuprinę.
Prisijungiau prie vienos žygeivių komandos, važiuojančios link pajūrio, kur vyko žygis.
Jau sėdėdama autobuse išsigandau: koks velnias mane čia atnešė?!
Aplink skambėjo istorijos apie anksčiau įveiktus kilometrus, patirtis liejosi per kraštus, o mano baimė augo su kiekviena minute.
Nei aš patyrusi ėjikė, nei aš treniravausi, nei turėjau specialios avalynės, nei pakankamai pleistrų, kurių, kaip supratau, tikrai reikės. Tačiau kelio atgal nebuvo ir jau kitą dieną prasidėjo didysis išbandymas.
Kartą paragavęs, negali sustot
Žygis prasidėjo Šventojoje, o jo finišas buvo Nidoje. 100 kilometrų pajūriu ėjo maždaug 500 žmonių – jaunų, senų, vyrų, moterų, eilinių žmonių ir karininkų, mėgėjų ir profesionalų.
Keisčiausia, kad einančių po vieną, kaip aš, buvo nemaža dalis. Jaučiausi saugiau žinodama, kad nesu tokia vienintelė. Jau netoli Palangos kelią man pastojo pirmojo kliūtis – upelis.
Žiūrėjau į upelį ir iš vienos pusės, ir iš kitos, tačiau išeities nemačiau.
Buvau girdėjusi iš kitų žygeivių, kad svarbiausias tikslas – nesušlapti kojų, nes tuomet pūslės garantuotos.
Žiūrėjau į upelį ir iš vienos pusės, ir iš kitos, tačiau išeities nemačiau.
Galvojau, kad pati viena tikrai jo neperšoksiu, kai pamačiau į mane ištiestą ranką, kuri perkėlė mane kitąpus. Tai buvo pirmasis mano žygyje įgytas draugas – Antanas.
Toks pats mėgėjas ir vienišas žygeivis. Kurį laiką ėjome kartu. Iki kol nuėjome iki Klaipėdos susiradome dar tris naujus draugus – Tomą, Marių ir Editą.
Marius ėjo tik 50 kilometrų, tad su juo greit atsisveikinome, o mūsų ketveriukė sustojo Klaipėdos senamiestyje laukti kelto į Smiltynę.
Tą dieną vyko Jūros šventė. Miestas gužėjo linksmai nusiteikusių žmonių su šeimomis, skambėjo muzika, o būrys vargšų žygeivių sėdėjo ant žolės: kas kojas atrėmė į tvorą, kas pailsintų jas, kas pradūrinėjo pūsles (atsiprašau tų, kurie tekstą skaito valgydami) ir klijavo pleistrais, kas valgė bananus, stiprinosi energetiniais gėrimais.
Kreivų žvilgsnių sulaukėme, tačiau kas mums – pusė kelio jau buvo įveikta.
Mano pačios kojos skausmo nebeslėpė, kiekvienas kilometras apie save priminė pėdų, blauzdų, klubų ir kirkšnių skausmais, tad persikėlusi į Smiltynę nutariau rimtai pasikalbėti su savo kojomis.
„Jūs, mano kojytės, esate šaunuolės, pažiūrėkit, kaip toli mane nunešėte. Žinau, kad jums skauda, bet jūs galite įveikti dar 50 kilometrų“, – meilikavau ir gyriau jas.
Žinoma, teko kai ką ir pažadėti – karštą vonią po žygio, masažą su aliejumi ir poilsį. Daug poilsio. Įtikinau jas ir žygį baigiau greičiau nei per 24 valandas.
Nors mums skaudėjo, velniškai skaudėjo, su Edita neabejojome, kad tikrai eisime dar kartą.
Antras kartas – beveik profesionalė ir su mažiau pūslių
Tas kitas kartas buvo praėjusį šeštadienį. Spalio pradžioje grįžau į Lietuvą mėnesiui ir draugų feisbuke paklausiau, ką galima įdomaus nuveikti.
Netikėtai iš Editos sulaukiau kvietimo – eiti „Pergalių ir kovų keliais“, skirtais LLKS dalyvių Petro Bartkaus-Žadgailos ir Broniaus Liesio-Naktis 66-ųjų žūties metinių atminimui.
Žinoma, ėjome 100 kilometrų, nors rinktis buvo galima ir trumpesnes – 30 ir 50 kilometrų distancijas.
Per ilgai užsisėdėjus prie ugnies labai sunku vėl leistis į šaltą ir tamsų kelią, tad kontrolės punktuose praleisdavome vos po 10–15 minučių.
Šį kartą labiausiai gąsdino šaltis naktį, tačiau organizatoriai pasirūpino, kad kiekviename sustojime mūsų lauktų laužas.
Tačiau reikėjo būti atsargiems, per ilgai užsisėdėjus prie ugnies labai sunku vėl leistis į šaltą ir tamsų kelią, tad kontrolės punktuose praleisdavome vos po 10–15 minučių.
Matyt sunkiausia žygio dalis buvo ėjimas tamsoje, nes jos buvo daug. Daugiau nei pusę žygio teko eiti visiškoje tamsoje, kartais pasišviečiant žibintuvėliu.
Ėjome pro apleistas kaimo sodybas, miškus ir pamiškes, plentu ir miestelių gatvėmis. Buvo liūdna matyti tokį mirusį Lietuvos kaimą – išdaužytais langais, nugriuvusiais medžiais, apleistomis pievomis, vienišomis karvėmis. Tiek daug gražių vietų, o nėra kam jomis džiaugtis...
Buvo liūdna matyti tokį mirusį Lietuvos kaimą – išdaužytais langais, nugriuvusiais medžiais, apleistomis pievomis, vienišomis karvėmis.
Sekmadienį finišavau 7.30 val. taip pagerindama savo žygio laiką.
100 kilometrų šį kartą įveikiau per 20 valandų ir 30 minučių ir patekau į pirmąjį dvidešimtuką.
Iš viso startavo 87, visą atkarpą ketinusių įveikti, žygeivių.
Dar smagiau, kad pavyko aplenkti net ir labai patyrusius ėjikus vyrus. Įsitikinau, kad moterys turi be proto stiprią valią, kuri neleidžia pasiduoti, išskysti ar dejuoti.
Esame stiprioji lytis! Jei netikite – ateikite į 100 kilometrų žygį ir pamatysite patys.
Svarbiausias dalykas, kurio išmokau šiuose dviejuose žygiuose, yra tai, kad galia ir jėga slypi ne raumenyse ar kūno sudėjime, o galvoje.
Mūsų valia ir užsispyrimas yra akstinas eiti tolyn ir nepasiduoti, nors kūnas sako „pavargau“.
Mūsų valia ir užsispyrimas yra akstinas eiti tolyn ir nepasiduoti, nors kūnas sako „pavargau“.
Gink Dieve, neskatinu savęs kankinti: turi jausti, kuomet tai tik raumenų skausmas, o kada – rimta trauma.
Tačiau labai dažnai mes pradedame dejuoti, nes nutolstame nuo savo komforto zonos, minkštos sofos ir šilto maisto. Tai išbandymas, kuris leidžia geriau pažinti save ir žmogų, su kuriuo eini.
Kartais taip norisi padejuoti, kaip man viską skauda, tačiau nedrįsti, nes šalia einantysis kenčia taip pat. Nuėjusi du žygius po 100 kilometrų žinau, kad mano galimybės tuo nesibaigia.
Tad mano planuose – nauji žygiai, iššūkiai ir pergalės prieš savo tingėjimą bei patogumo troškimą.
