Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Ir tikrai, važiuojant Nemenčinės plentu ties Antaviliais yra posūkis į kairę, kur prasideda Miškonių gatvė. Asfaltuotu keliuku pavažiavus kelis šimtus metrų dešinėje pusėje matosi oranžinės spalvos dažais išteptas medis – tai ženklas, kad reikia pasukti į dešinę. Čia pat ir nemaža automobilių stovėjimo aikštelė, kuri žiemą primena čiuožyklą, tik su kalniukais.
Net neišlipus iš automobilio matosi kaip į šviesų mišką nuvingiuoja medinių lentelių takeliai. Čia pat įrengtas stendas sako, kad parke įrengti 1050 kv. m ploto pažintiniai takai, prie kurių stovi 20 medžio skulptūrų, vaizduojančių miško žvėris, paukščius, grybus ir uogas.
Ar nekilo mintis, kad tai personažai iš pasakos apie katinėlį ir gaidelį? Naivusis gaidelis vis įsileisdavo lapę į trobelę, o pastaroji pagrobusi jį bėgdavo miškan. Katinėlis, aišku, gelbėdavo. Skaitydavo tokias pasakas seneliai vaikams ir anūkams ir mokydavo išminties, tačiau laikai pasikeitė ir dabar jau tuos pačius senelius reikia mokyti budrumo ir atidumo, nes vos ne kasdien galima išgirsti apie iš senolių išviliotus pinigus ar apgaulės būdu atimtą pensiją.
Nuo automobilių stovėjimo aikštelės į rytus einantis takas neilgas ir sutikus vos kelis pasakų ir liaudies dainų personažus jis pasisuka atgal.
Tarsi piešdamas didelį aštuonetą takas grįžęs į stovėjimo aikštelę tęsiasi į vakarus, kur mūsų laukia didesnioji aštuoneto dalis. Vingiuodamas tarp pušų ir kadagių takas kaip gyvatė raitosi per samanomis nuklotą miško paklotę.
Šlapios medinės lentelės padengtos pušų spygliais, todėl takas slidus it ledas. Takas neilgas, nėr kur skubėti, todėl galima atidžiau apžiūrėti iš už posūkių pasirodančias skulptūras.
Apsukę aštuoneto formos maršrutą grįžome į aikštelę. Nenuėjom nei 900 metrų, tačiau Zamečkovo skulptūrų parkas paliko anaiptol visai ne slogų įspūdį, kaip kad kai kurie kiti Europos Sąjungos lėšomis įrengti parkai. Šviesus ir gražus miškas su tvarkingais takais ir patraukliai atrodančiomis skulptūromis pasirodė tikrai jauki vieta, verta tų keliolikos kilometrų skiriančių Zamečkavo skulptūrų parką nuo Vilniaus.
Mes broliukai riešutėliai,
Nešam miško dovanėles –
Būk pasveikintas, Svety,
Miško pasakų šaly!
Atsisveikinę su riešutėliais traukiame giliau į mišką, kuris mums žada atskleisti dar nevieną paslaptį. Siaurais miško keliukais judame link Sakiškių, kur naujai statomo „Voverių giraitės“ gyvenamųjų namų kvartalo pašonėje randam Sakiškių parkelį.
Vėl automobilių stovėjimo aikštelė, vėl pažintiniai takai, vėl medinės drožinėtos skulptūros – braižas tas pats, tik šį kartą taip vadinami pažintiniai takai ne medinėmis lentelėmis nukloti, o suformuoti iš suplūkto žvirgždo.
Pasirinkimas nemažas – nuo automobilių stovėjimo aikštelės prasideda net 6 takai, tačiau visi jie prasukę 100-200 metrų ratą grįžta atgal. Iš tolo matosi, kad šiame parkelyje yra šis tas naujo, tai apžvalgos bokšteliai.
Apart rekreacinių priemonių plano (taip vadinasi parko schema) ir stendo, jog Europa investuoja į kaimo vietoves, jokių informacinių stendų nėra. Akivaizdu, kad Europai labiausiai patinka medžio skulptūros ir kiti mediniai infrastruktūros elementai – jų Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose gausiau nei bet kur kitur. Tik štai, praeis keli ar keliolika metų ir kas liks iš tų medžio dirbinių? Čia ne daugiabučiai, renovacija niekas nebeužsiims. Ar netaps tokie parkeliai simboliu tuštėjančios Lietuvos?
Sakiškių parkelio, kuriame išvedžiotų takų bendras ilgis yra kiek daugiau nei puskilometris, reikia ieškoti Pušų alėjoje. Tikriausiai geriausias orientyras yra šalia statomas gyvenamųjų namų kvartalas „Voverių giraitė“.
Neužtrukę parkelyje nei pusvalandžio vėl sėdame į mašiną ir riedame į Pasakiškes, kur mūsų laukia trečiasis parkas. Įdomu būtų sužinoti kuo gi Europą sužavėjo šie miškai, kad tiek investicijų pažėrė?
Pasakiškių parkelis, kuris informaciniame stende vadinamas kaip poilsiavietė Sakiškėse, taip pat turi įrengtus medinių lentelių takus, o prie jų stovi keletas didelių medinių skulptūrų. Iš visų trijų parkelių čia išdrožinėti miško gyventojai pasirodė patys simpatiškiausi, o daugiausiai simpatijų nusipelno viršsvorio turinti meškutė.
Supažindinęs su lape, kiškiu, meška, vilku, pelėda ir barsuku takas grįžta į automobilių stovėjimo aikštelę. Žiedinio maršruto ilgis vos 500 metrų, o be 6 išdrožinėtų miško gyventojų dar stovi įrengtos pora pavėsinių. Iš visų aplankytų parkų, takų ar poilsiaviečių, įrengtų už Europos Sąjungos lėšas, šie trys parkeliai atrodo bene geriausiai. Ne tik todėl, kad jie dar pakankamai jauni, bet ir įrengti pakankamai gražiose miško vietose.
Būtų viskas visai neblogai, jei ne nuorodos. Jų nėra niekur ir nei vienos, todėl šiuos parkelius ir poilsiavietes randa nebent vietiniai ar grybautojai. Jei kaimo plėtros fondas laimina tokias Europos investicijas į kaimo vietoves, tai ar sunku į traukti į privalomų darbų sąrašą nuorodų įrengimą. Juk tame pačiame stende rašoma, jog įgyvendinant projektą numatoma sukurti visuomenei nemokamai prieinamą parką. Parką sukūrė, o visuomenės informavimu ir patogiu parko suradimu nepasirūpino. Taip ir pradeda galvoj suktis įvairios sąmokslo teorijos.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“