Ko gero, dažnam teks atsiversti istorijos sąsiuvinį ar žvilgtelėti į enciklopediją, kad prisimintume kažkur girdėtą zoroastrizmo sąvoką. Tai – antra seniausia pasaulyje monoteistinė religija, gimusi ir gyvavusi senovės Persijoje (dabartiniame Irane). Nors po VII-VIII a. vykusios arabų invazijos senovės Persija buvo islamizuota, tačiau pavienės pranašo Zaratustros sekėjų bendruomenės liko nepalaužiamos iki šiol.
Skaičiuojama, kad šiuo metu Irane yra apie 14 tūkst. zoroastrų, kurių daugiausia gyvena sostinėje Teherane ir dykumos mieste Jazde bei jo apylinkėse. Nuo seno itin didelė emigravusių Irano zoroastrų bendruomenė yra susitelkusi Indijoje. Čia jie dar kitaip yra vadinami „parsais“ arba tiesiog persais.
Nors Islamo respublikos religiniai klerkai ir toleruoja zoroastrų buvimą, tačiau didelės meilės islamiškame Irane kitatikiams nėra. Pasakojama, kad Islamo revoliucijas tėvas – ajatola Ruhola Chomeinis – yra davęs pažadą neskriausti zoroastrų, nes esą „jie yra Irano šaknys“. Konstitucijoje formaliai numatyta, kad zorostrams Irano parlamente turi būti skiriama bent viena vieta iš 290, tačiau regioninės valdžios organuose tokių išimčių nepadaryta. Pernai BBC plačiai nušvietė atvejį, kai buvo suspenduotas Jazdo merijos tarybos nario mandatas, mat politikas viešai deklaravo, kad yra zoroastras. Iš tiesų Irano pagonims yra sunku arba beveik neįmanoma įsidarbinti valstybiniame sektoriuje, todėl jie daugiausia užsiima privačiu verslu.
Turizmo verslą, paremtą senojo Persijos tikėjimo sklaida, yra įkūręs zoroastras Ramtimas, kurio namuose ir svečiavomės. Paradoksalu, bet kelią į zoroastrų namus atradome prie vienos iš Jazdo mečetės durų, kai užkalbinta prancūzų keliautojų pora pasidalijo savo patirtimi ir lapeliu su zoroastro Ramtimo namų adresu.
Zoroastrų namai: baltos dėmės ant durų ir švaros kambarys
Taksi vairuotojas, nurodytu adresu atveža į šalia Jazdo esantį nedidelį Taft kaimelį ir stabteli prie seno iš molio drėbto namo aklinomis sienomis. Jokių iškabų apie esantį viešbutį ar nakvynės namus nematyti. Taksistas kelissyk pasiteirauja, ar tikrai norim likti, ir, nesuprasdamas tokio neturistiško pasirinkimo, nudumia. Pabeldus į duris mus pasitinka jaunas besišypsantis vyrukas zoroastras Ramtimas.
Jis su žmona prieš trejus metus čia atsikraustė iš Teherano ir apleistuose savo senelių namuose įkūrė vadinamąjį „ecolodge“, t. y. ekologiškus svečių namus, kurie pastaraisiais metais itin populiarėja Irane. Tai nėra viešbutis ar nakvynės namai, kurie viliotų keliautojus dideliais patogumais. Keliuose nedideliuose kambarėliuose, kur priimami svečiai, patiesti kilimai ir miegojimui skirti čiužiniai su patalyne, veikia internetas. Keliautojai iš viso pasaulio į šiuos namus atvyksta daugiau dėl autentikos ir patirties.
Namas, kuriame užaugo bent kelios zoroastrų šeimos – senas, prieangyje – itin žemomis lubomis. Žemai lenkiuosi, kad pralįsčiau pro duris, o šeimininkas Ramtimas šypteli, kad jo protėviai tyčia taip nužemino lubas, idant kiekvienas svečias prieš įeidamas žemai nusilenktų namuose esantiems žmonėms.
Negali nepastebėti, kad namo durų portalas yra aptaškytas baltais dažais – šeimininkai paaiškina, kad tai yra sutartinis zoroastrų namų ženklinimas, parodantis, kad šiuose namuose bet kokie prašalaičiai visuomet ras laikiną užuovėją ar maisto kąsnį. Vaikštant Taft kaimelyje aptikome dar bent kelias duris, kurios buvo paženklintos baltomis dėmėmis, – suprask, šiuose namuose irgi šeimininkauja zoroastrai.
Kiekvienuose zoroastrų namuose yra „švaros kambarys“, į kurį įprastai gali užeiti tik šeimininkai. Ant žemės yra patiesta švari balta staltiesė, šalia – įvairūs vario ir žalvario įrankiai, kurie naudojami šventiniuose ritualuose. Ant lėkštučių paberta po žiupsnį druskos, miltų ir ryžių: tikima, kad jie į namus atneš laimę ir turtus, jeigu bus laikomi švariai ir nebus suteršti. Imame suprasti, kad šiuose namuose esama nemažai magijos.
Ant sienų „švaros kambaryje“ kabo mirusiųjų šeimos narių portretai ir niekad negęsta šviesa. Saulė, vidurnaktį spindintis mėnulis, laužo ar žvakės ugnis ar paprasčiausia lempa yra zoroastrų „altorius“. Zoroastrai visad meldžiasi žiūrėdami į šviesos šaltinį.
Persiškas Kūčių atitikmuo – šventinė Yalda nakties vakarienė
Netrukus zoroastras Ramtim supažindina ir su pagrindine savo namų taisykle: geros mintys, geri žodžiai ir geri darbai (Humata, Hukhta, Huvarshta). Tai yra vienas pagrindinių zoroastrų gyvenimo priesakų.
Zoroastrizmo religija ir kultūra, kaip aiškina Ramtimas, yra pagrįsta siekiu džiaugtis ir dėti pastangas, kad ir kiti būtų laimingi. Toks yra kasdienės zoroastrų filosofijos aiškinimas, o zoroastrizmo teologija pasakoja apie gėrio jėgos, kuriai atstovauja Dievas Agura Mazda, ir blogio (piktosios dvasios Angro Manja) nuolatinę kovą. Zoroastrai tiki gėrio pergale.
Šis tikėjimas apjungia galybę įvairiausių ritualų ir švenčių. Viena pagrindinių zoroastrų švenčių yra Nowruz arba išvertus iš persų kalbos – Naujieji metai, kurie prasideda su Pavasario lygiadieniu, t.y. kovo 21 d. Tai yra tapę ne tik zoroastrų, bet ir visų iraniečių bei kaimyninių šalių, kurios anksčiau priklausė senovės Persijai (pavyzdžiui, Azerbaidžanas, Afganistanas ir kt.) šventė, kuri Irane trunka iki dviejų savaičių (atkreipkite dėmesį, jei planuojate į Iraną važiuoti šios šventės laikotarpiu, nes daugelis lankytinų vietų ir įstaigų nedirba).
Beje, senasis karalių miestas – Persepolis – buvo statytas būtent Nowroz šventimui. Tautos, kurios nešinos savo krašto gėrybėmis keliauja pasveikinti Persijos valdovo, yra iškaltos Persepolio sienose. Šiandien į antikinius Persepolio griuvėsius vis dar renkasi iraniečiai paminėti savo Naujuosius metus.
Gruodį zoroastrai šventė Žiemos saulėgrįžą ir su šeimomis drauge praleido šventinę Yalda naktį. Gruodžio 21-ąją, per ilgiausią metuose naktį, laukiama saulės atsinaujinimo ir garbinama šviesos pergalė prieš tamsą, nes po Yalda nakties dienos vėl pradės ilgėti.
Minint šią šventę dažniausiai susirenkama pas vyriausius savo šeimos narius ir drauge, pasakojant senuosius persų mitus ar skaitant iraniečių dievinamo poeto Hafezo eiles, sulaukiama saulės patekėjimo. Ant patiestos staltiesės būtinai turi būti riešutai, džiovinti vaisiai, arbūzas arba melionas, o svarbiausia – prisirpę ryškiai raudoni granatai, kurie simbolizuoja gyvenimo ciklą.
Apskritai granatai yra labai svarbūs zoroastrams ir dažnai yra naudojami įvairiuose ritualuose. Neatsitiktinai ir Ramtimo namų kieme auga didžiulis granatų sodas, o ant stalo visada rasdavome prigliaudytų granatų sėklų. Per Naujuosius metus ar einant sveikinti jaunavedžių simboliškai dovanojamas granatas ir moneta. Tai – sėkmės ženklas! Zoroastrų namuose apsilankę svečiai privalomai turi iškeliauti pasiėmę po granatą.
Negana to, kad iš Ramtimo namų išvykome nešini šviežutėliais granatais, tačiau nustebino ir zoroastrų praktikuojamas svečių išlydėjimo ritualas. Įsėdus į taksi automobilį, pirmiausia Ramtimas su dubenėliu vandens apšlakstė kelią bei patį automobilį ir tik tuomet leido jam pajudėti. Taip buvome zoroastrų užburti sėkmingai tolimesnei kelionei.
Makabriškas atsisveikinimo su mirusiais paprotys
Nors zoroastrai garbina visas stichijas, tačiau svarbiausioji yra ugnis. Keliaujant po Iraną įvairiuose miestuose galima rasti senųjų Ugnies šventyklų, tačiau jos nūdienos zoroastrų nebenaudojamos pagal savo paskirtį. Jos šiandien skirtos tik turistams, o zoroastrai renkasi atokesnes vietas, esančias dažniausiai kalnuose ar miškuose.
Vienas įdomiausių turistinių zoroastrizmo paveldo objektų – Tylos ar mirties bokštai, esantys netoli Jazdo. Tai – senoji zoroastrų laidojimo vieta, o tiksliau tariant, archajiškas atsisveikinimo su mirusiaisiais paprotys. Mirusiųjų kūnai esant saulės šviesai būdavo užtempiami ant bokštų ir paliekami, kad maitvanagiai ir kiti plėšrūnai juos sudorotų, atskiriant mėsą nuo kaulų, kurie vėliau paliekami dūlėti mirties bokštų šulinyje.
Turistams, kopiantiems į Mirties bokštą, informacinės lentos atskleidžia ir daugiau pikantiškų detalių, pavyzdžiui, tai, kad lavonas būdavo pririšamas už plaukų ir galūnių, kad žvėrys ir paukščiai neišnešiotų kaulų. Mirusio žmogaus kūnas yra laikomas nešvariu, o toks laidojimo būdas pagal zoroastrizmo mokymą neužteršia garbintųjų stichijų – ugnies, vandens, žemės.
Įdomu tai, kad šis zoroastrų laidojimo būdas tik mažiau nei prieš 50 metų buvo uždraustas. Šalia Mirties bokštų Jazde dabar yra įrengtos naujos zoroastrų kapinės. Mirusiojo kūnas yra įcementuojamas, ir tokiu būdu išvengiama palaikų ir žemės susilietimo. Tai – alternatyva, leidusi zoroastrams prisitaikyti prie šiandienos higienos normų ir išsaugoti principines pranašo Zaratustros mokymo tiesas.
Vietiniai pasakoja, kad virš Mirties bokštų dar kartkartėmis pasižvalgyti atskrenda maitvanagiai, tačiau išgirdę turistų klegesį, skrenda atgal ieškoti lengvesnio grobio.
Daugiau kelionių istorijų ir nuotraukų rasite autorių tinklaraštyje Kelionių prieskoniai bei keliautojų Instagram paskyrose: @ieva.basa ir @tbasarovas
