Youtuberis Chepolinko Japonijoje gyvena ilgiau kaip 11 metų ir vis pasidalina nauju įrašu, kuriame papasakoja įdomių faktų apie Japoniją, jos žmones, automobilius, keliones ir dar daugiau.
Šįkart jis nusprendė atsakyti į daugelio žmonių nuolat užduodamus tuos pačius klausimus apie Japoniją ir vienas pagrindinių yra toks:
Kodėl japonai gyvena geriau už mus?
Niekam ne paslaptis, kad Japonija yra turtinga ir ekonomiškai labai tvirta šalis. Jos ekonomika ilgą laiką buvo antra pasaulyje, ir tik pastaraisiais metais Japoniją aplenkė nuolat auganti Kinija.
Tačiau pirmoje vietoje esanti JAV, o antroje – Kinija, pasižymi tais pačiais bruožais: milžiniški finansiniai ir žmogiškieji ištekliai bei didžiulės teritorijos, kuriose galima plėsti gamybą, verslus.
„Japonija yra sudaryta tarsi iš mažų salų, su daugybe kalnų, ir čia net namus statyti yra sudėtinga, ką jau kalbėti apie gamyklas“, – teigia Chepolinko.
„Nepamirškime ir to, kad Japonija ilgus metu buvo uždara valstybė. Su savo samurajais ir vidiniais karais.
Po to prisiminkime Antrąjį pasaulinį karą ir amerikiečių numestas dvi atomines bombas. Šalis buvo beveik sunaikinta.
Bet po 50 metų ji atsitiesė. Ir neturėdama iš esmės jokių didesnių gamtinių išteklių – ji sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir suklestėti“, – tvirtina Chepolinko ir priduria, kad „tokioje nedidelėje teritorijoje ji sukuria netgi daugiau, nei visa Rusija“.
Tai kaipgi Japonijos ekonomika gali būti trečia pasaulyje? Kur jų paslaptis?
„Po 11 metų gyvenimo Japonijoje, Tokijo mieste, man galiausiai susidėliojo tam tikri atsakymai į visų taip dažnai užduodamus klausimus ir kodėl japonai taip toli pažengė į priekį, o kitos šalys kažkodėl vis stringa“, – sako Chepolinko.
Šalis buvo beveik sunaikinta. Bet po 50 metų ji atsitiesė neturėdama iš esmės jokių didesnių gamtinių išteklių
Japonų vieningumas – „jie tarsi skruzdėlynas“
Chepolinko tvirtina, kad tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ši šalis tokia pažangi ir ekonomiškai stipri.
„Mes (posovietinių šalių gyventojai – aut. past.) taip pat esame vieningi. Prisiminkime istoriją, kai šalies gyventojai susivienija prieš konkretų priešą ar agresyviai nusiteikusią kaimyninę šalį. Tačiau jei tik problemų yra pačioje šalyje, tada tas vieningumas kažkur išgaruoja. Visiems problema rūpi, bet niekas nenori kažko imtis ir ją spręsti“, – karčią tiesą pabrėžia Chepolinko.
O japonai yra labai vieningai sprendžia šalies problemas, ir Chepolinko juos palygina su skruzdėlėmis, o visą šalį su skruzdėlynu.
„Jie gyvena tik savo šalyje ir pirmiausiai rūpinasi savo reikalais. Net per televiziją rodoma informacija yra 90 proc. susijusi tik su Japonija ir šalies vidaus reikalais, o tik paskui kalbama, kas dedasi už šalies sienų.
Iš esmės japonų nedomina, kaip kitos šalys gyvena, kokios tų gyventojų problemos ir panašiai.
Tuo tarpu jei tik Japonijoje iškyla koks nors rimtas klausimas – visi gyventojai greitai ties tuo susikoncentruoja, susivienija ir jį sprendžia čia ir dabar.
Prisiminkite ir tuos tragiškus 2011 metų įvykius, kai Japonijoje įvyko žemės drebėjimas, sukėlęs cunamį ir iškart sustabdęs elektros tiekimą.
Valdžios buvo duotas įsakymas taupyti elektros energiją, nes jos labai trūko. Ir nepriklausomai nuo to, ar tai eilinis gyventojas, turintis elektros lemputę, ar stambus verslas – visi stengėsi taupyti elektrą ir išjungti prietaisus, be kurių galima ir taip gyventi, arba bent jau juos naudoti kiek įmanoma rečiau.
Iš esmės japonų nedomina, kaip kitos šalys gyvena, kokios tų gyventojų problemos ir panašiai.
Pavyzdžiui, vasaros metu kondicionieriai buvo išjungiami arba pasirenkamas mažas darbo režimas, kad elektros būtų naudojama kiek įmanoma mažiau.
O žiemos metu žmonės rengėsi šilčiau ir taip taupė elektros energiją, skirtą šildymui.“
„Japonai labai greitai susivienija, kai tik juos užklumpa kokia nors bėda, ir stengiasi kuo greičiau ją išspręsti, kad šalyje ir vėl visiems būtų gera gyventi. Deja, bet kitose šalyse to labai trūksta ir tai trukdo joms augti“, – teigia Chepolinko.
Pagarba sau ir kitiems
„Esminis dalykas yra labai paprastas: gyvenk taip, kad nesukeltum kitam problemų. Atrodo, viskas paprasta, bet kitų šalių gyventojams kažkodėl taip elgtis nepavyksta. O japonams tai yra įaugę į jų kultūrą, kalbą, į žmonių kraują – toks jų mentalitetas.
Jei japonas ką nors daro, pirmiausiai pagalvoja, ar jo veiksmai nesukels neigiamų padarinių aplinkiniams“, – tvirtina Chepolinko ir iškart pateikią pavyzdį.
„Jei namuose darai remontą, persikraustai ar kažkokia kita tavo veikla keli triukšmą, jis turi būti maksimaliai mažas, o visos atliekos tvarkomos tvarkingai ir nesimėtyti visiems po kojomis.“
„Dideli statybų, kelių klojimo ir remonto darbai taip pat vykdomi pirmiausiai atsižvelgiant į tai, kad jie nesukeltų nepatogumų žmonėms.
Net jei tai vamzdžių keitimo, didelių kelių klojimo ar kiti stambūs darbai – jie privalo būti daromi tvarkingai, maksimaliai tyliai, švariai ir nesukeliant problemų kitiems žmonėms.
Negali būti jokio purvo, dulkių ir kitų dalykų, kurie trukdytų šalia gyvenantiems gyventojams.
Esminis dalykas yra labai paprastas: gyvenk taip, kad nesukeltum kitam problemų.
Toks japonų mentalitetas ir požiūris į vienas kitą leidžia šią šalį išlaikyti tvarkingą, švarią, išvengti mums puikiai žinomų konfliktinių situacijų, pavyzdžiui: kaimynas nuolat remontuoja būtą ir net neduoda išsimiegoti, o lauke kelius tvarkantys darbininkai kelia dulkių debesis ir panašiai.
Mano manymu, tai yra labai svarbus dalykas, kodėl Japonijoje yra gera gyventi. Toks požiūris ir elgesys – kai pirmiausiai pagalvoji kaip tavo elgesys atsilieps aplinkiniams – labai stipriai veikia kiekvieno šalies gyventojo gyvenimo kokybę ir tik į gerąją pusę“, – tvirtina 11 metų Japonijoje gyvenantis Chepolinko.
Įstatymų laikymasis ir suvokimas, kad negalima imti tai – kas ne tavo
Chepolinko tvirtina, kad japonai labai stipriai laikosi įstatymų ir nustatytų taisyklių.
„Kai prieš 11 metų atvažiavau į Japoniją, aš daugybę kartų buvau įvairiose vietose – ir traukiniuose – netyčia palikęs savo piniginę, telefoną ar krepšį.
Ir nei karto nėra buvę, kad tie daiktai negrįžtų pas mane. Tiesiog tokie tie japonai. Jei pamato kieno nors paliktą daiktą, supranta, kad tai yra ne jų, o kažkokio žmogaus ir juos reikia grąžinti. Tad rastus daiktus nuneša į artimiausią policijos nuovadą, juos atiduoda, ir tada jau policija informuoja tų daiktų savininką.
Be to, pamestoje ir kito žmogaus rastoje bei į policiją atneštoje piniginėje lieka absoliučiai visi pinigai. Niekas neima to, kas jam nepriklauso.
Iš principo jei ką nors pameti Japonijoje – esi 99 proc. tikras, kad tie daiktai pas tave sugrįš.“
Pamestoje ir kito žmogaus rastoje bei į policiją atneštoje piniginėje lieka absoliučiai visi pinigai. Niekas neima to, kas jam nepriklauso.
O kodėl ne 100 proc? Chepolinko tvirtina, kad kasmet į Japoniją atkeliauja vis daugiau turistų ir studentų iš kitų šalių.
Kiekvienas jų su savimi atsiveža ir savo kultūrą, mentalitetą bei požiūrį į gyvenimą. Deja, bet toli gražu ne visada jis sutampa su japoniškuoju ir „jei savo piniginę pamesite tokiose vietose, kur lankosi daug šių žmonių – šansai atgauti pinigus sumažėja.
Visgi, jei į Japoniją atvykę kitų šalių žmonės čia pagyvena 3–4 metus, jų mąstysena pasikeičia. Jie pagaliau įsisąmonina, kad reikia laikytis įstatymų ir neįmti to – kas ne tavo.
Tad šie dalykai nėra kažkas tokio, ką turi tik japonai. Tai yra socialinis elgesys, kurio turėtų laikytis kiekvienos šalies gyventojas.
Aš pats daugybę kartų radau kitų žmonių telefonus, pinigines ar krepšius ir tiesiog juos nunešiau į policijos nuovadą. Tiesiog taip pripranti elgtis ir dėl to, kad Japonijoje gyvenimo lygis yra aukštas – net nekyla minčių imti kitų žmonių daiktus“, – tvirtina Chepolinko.
Stipri visuomenės nuomonė ir korupcijos nebuvimas
Puikiai visiems žinoma, kad japonams yra labai svarbi jų garbė ir kaip juos vertina kiti žmonės. Todėl Japonijoje praktiškai nėra korupcijos.
„Ir tai ypač pasakytina apie garsius ar valdžioje esančius žmones. Jei jie pasielgia neteisėtai ar amoraliai – aplinkiniai bei visuomenė juos greitai pasmerkia, atsiriboja ir galiausiai užmiršta.
Štai pavyzdys: Japonijos sumo imtynininkas, kuris 3–4 metus buvo Nr. 1 (o juk tai yra pati populiariausia ir prestižiškiausia šalies sporto šaka), išgėrė viename bare ir smogė kitam imtynininkui.
Beje, Japonijoje viešai labai retai pamatysi muštynes, tad jei kas nors taip elgiasi – iškart kviečiama policija. Ir dažniausiai tas, kuris pirmas smogė, tas kaltas.
Taigi, tasai sumo imtynininkas dėl savo smūgio prarado turėtą titulą, automatiškai paliko šį sportą ir visi greitai jį pamiršo.
Tas pats būna ir su garsenybėmis, kai tik jos išgeria ir ko nors prisidirba. Kitą dieną jau per visus medijos kanalus apie tai kalba, aptarinėja, tų garsenybių reputacija krenta, ir galiausiai visi juos pamiršta.
Analogiška situacija ir su politikais. Tikra istorija: vienas iš ministrų pasinaudojo viešai prieinamų pirčių paslaugomis, tačiau už jas susimokėjo ne asmeniniais, o biudžeto pinigais. Apie tai sužinojo opozicija ir paviešino.
Ministrui ši paslauga kainavo vos 6 dolerius, tačiau jis už ją sumokėjo valstybės biudžeto pinigais ir dėl to viešai atsiprašė ir išėjo iš darbo.
Mūsų šalyse dėl tokių dalykų tik pasijuokia, bet tik ne Japonijoje. Čia yra toks posakis: „Net 1 pavogtas centas yra labai didelė vagystė“.
Tad jei koks nors ministras netinkamai pasielgia, jis iškart atsistatydina, ir visi jį pamiršta. Kai kurie ministrai net nusižudo, nes dėl savo netinkamo elgesio jiems būna siaubingai gėda prieš visą tautą.
Čia yra toks posakis: „Net 1 pavogtas centas yra labai didelė vagystė“
Mums tai yra neįprasta, kai didelių kompanijų ir ypatingai politikos atstovai rengia konferencijas, viešai atsiprašinėja ir verkia lyg vaikai dėl tokių dalykų, kurie daugelio kitų šalių gyventojams atrodo visiškai bereikšmiai.
Mes tikrai esame matę, kaip mūsų įžymybės ir politikai elgiasi, kai yra pagaunami su didžiuliais kyšiais ar besielgiantys amoraliai, tad 6 doleriai gali atrodyti juokinga.
Tačiau japonai į tai žiūri labai rimtai ir visuomenės spaudimas įžymiems žmonėms yra ypatingai didelis. Net ir menkiausios klaidos yra neatleidžiamos.
Ir tai duoda rezultatų. Dėl to žmonės elgiasi tinkamai, korupcijos šalyje praktiškai nėra, Japonija nuolat auga ir šios šalies gyventojai gyvena geriau nei mes.“
Kodėl toks keistas japonų humoras?
„Humoras kiekvienoje šalyje šiek tiek skiriasi, bet tik visai neseniai supratau, kaip tai atsiliepia tautos gerovei.
Mus, posovietinių šalių gyventojus, mokė, kad reikia juoktis iš to, kas yra negerai. Japonijoje yra viskas atvirkščiai.
Kai pirmą kartą atvažiuoji į Japoniją, įsijungi televizorių ir kokią nors pramoginę laidą bei pasižiūri iš ko japonai juokiasi – tai atrodo kažkoks debilizmas.
Nesuprantami anekdotai, persirenginėjimas kokiais tarakonais, nosies nukritimas ir panašūs keisti dalykai. Nieko nesupranti, ir pirmi metai būna kažkokia tragedija žiūrėti tokias laidas. Atrodo, lyg jiems būtų kas su galvomis negerai. Tas japonų humoras kažkoks nenormalus. ir jo visiškai negali suprasti“, – tvirtina Chepolinko.
„Laikui bėgant prie tokio humoro pripranti ir jau pradedi iš jo juoktis. Tačiau čia yra kur kas svarbesnis aspektas.
Kai pirmą kartą atvažiuoji į Japoniją bei pasižiūri iš ko japonai juokiasi – tai atrodo kažkoks debilizmas.
Štai jei kokiam japonui pasakoju, kaip mūsų šalies deputatas pavogė iš valstybės biudžeto pinigų, pasistatė vasarnamį ir panašiai. Kas mūsų šalyse yra dažniausiai pasakojama kaip humoras, ir visi iš korupcijos daro anekdotus. Japonui tai nekelia juoko.
Mes juokiamės iš tų blogų ir neteisėtų dalykų, kurių šalyje tiesiog neturėtų būti. Mus išmokė iš to juoktis. O kai juokiesi – tai priimi, ir tai tampa norma. Tarsi taip ir turėtų būti – neva toks jau tas gyvenimas.
Valdininkai ima kyšius, įdarbina pažįstamus ar net prezidentai užsiima nešvariais darbeliais. Mes iš to juokiamės. O kai tą darome – su tuo susitaikome, o ne bandome kovoti ir išnaikinti tokį elgesį.
Ir net nereikia liesti politikų. Mes juokiamės ir iš kaimynų, jei jiems nutinka kažkas negero. Mes juokiamės iš visko, kas yra neigiama“, – akivaizdžią tiesą įvardija Chepolinko.
„Japonai tiesiog negali juoktis iš to, kas nelegalu, neteisėta ir tiesiog neteisinga. Tu jiems bandai paaiškinti savo humorą, bet jie to nesupranta.
Mes juokiamės iš visko, kas yra neigiama. Japonai tiesiog negali juoktis iš to, kas nelegalu, neteisėta ir tiesiog neteisinga.
Ir manau, kad toks japonų humoras leidžia suprasti, kodėl toks aukštas šios šalies visuomenės lygis. Jie juokiasi iš teigiamų dalykų, o su neigiamais kovoja. Mūsų šalyse juokiamasi iš neigiamų ir tai parodo tautos problemas. Kaip tauta gyvena, koks jos požiūris į neigiamus aspektus.
Labai norėtųsi, kad kitą kartą, kai išgirsite kažkokį pokštą apie korupciją, švogerystę ar bet kokį kitą neigiamą veiksmą – nesijuoktumėte, bet tai pasmerktumėte“, – teigia Chepolinko.
Štai kokios Japonijoje yra rodomos linksmos, juokingos reklamos:
Kaip gi ir mums gyventi taip gerai, kaip tą daro japonai?
„Štai toks gana įdomus tas sąrašas gavosi, kodėl japonai gyvena geriau nei mes. Galbūt kai kam tai pasirodys nepriimtina ir sunkiai suprantama. Tačiau kai 11 metų pragyveni Japonijoje – tavo posovietinis mentalitetas ir požiūris į gyvenimą keičiasi. Prie to prisideda ir visuomenės spaudimas elgtis teisingai bei bendras socialinis elgesys.
Jei aš ir toliau būčiau gyvenęs posovietinėje šalyje, tai ir dabar juokčiausi iš įvairių Comedy Club ir panašiose laidose sakomų juokelių apie neigiamus dalykus, ir man į viską aplinkui būtų nusispjauti“, – tvirtina Chepolinko ir pasako ką daryti, kad visi gyventume, kaip tą daro japonai.
„Kiekviena šalis gali gyventi lygiai taip pat gerai, kaip tą daro mažai išteklių turinti Japonija, kurioje svarbiausias resursas yra žmogus.
Receptas yra paprastas: daugiau pagarbos vienas kitam; neimti tai, kas yra ne tavo; nesijuokti iš blogų, neigiamų ir neteisingų dalykų; ir susivienijimo ne prieš kažkokį priešą už savo šalies ribų, bet pačios šalies viduje esančioms problemoms.“
