Kuprinėje dar turėjau užrašų knygelę, piniginę su pinigais, telefoną, kurio ryšys šalyje neveikė, šiek tiek higienos reikmenų – tai ir viskas.
Į kelionę netikėtai leidausi viena – be supakuoto lagamino ir bičiulio, su kuriuo drauge planavome atostogas. Tačiau joms pasibaigus man atrodo, jog Gruzija yra šalis, į kurią ir nereikia vežtis nieko, nebent asmens dokumentą ir šiek tiek pinigų.
Netgi keliautojų patarimų apie šią šalį galima neskaityti. Aš, prieš sėsdama į lėktuvą, taip ir nesuspėjau pasidomėti, kur keliauju. Tyliai sau maniau, jog tuo pasirūpins nuorodas su įspūdžiais ir kelionių aprašymais man nekantriai siuntinėjantis jau minėtas bičiulis.
Po bemiegės nakties apie 5 valandą ryto sėdu į lėktuvą ir tiesiai po vakare vykusio vienos amerikiečių grupės koncerto Vilniuje leidžiuosi į avantiūrą su trijų kilogramų nesveriančiu rankiniu bagažu. Lėktuve prisnūstu ir girdžiu, kaip viena iš keleivių šaukiasi pagalbos rusų kalba. Lėktuve nerimas. Vieną iš Gruziją aplankyti ketinusių lietuvių ištinka mikroinfarktas. Pilotas reaguoja ir komunikuoja itin profesionaliai. Už 20 minučių mes jau Rumunijos oro uoste, kur keleiviui suteikiama pagalba.
Prabėga dar šiek tiek varginančių laukimo minučių ir toliau tęsiamo skrydžio valandų ir tarsi per rūką aš jau blaškausi antrame pagal dydį Gruzijos mieste Kutaisyje, bandydama surasti transportą į, kaip vėliau paaiškėja, už 25 kilometrų nuo oro uosto esantį miestą.
Ant mikroautobusų maršrutai parašyti man nepažįstamais rašmenimis, o aplink nėra nieko panašaus į pasaulio miestuose matytus autobusus su švieslente „centras“. Pasiduodu ir į trečią kartą prie manęs prieinančio to paties taksisto klausimą „Na ko jūs ieškote?“ ir siūlymą pavėžėti atsakau „gerai jau“.
Lyg ir buvau girdėjusi, jog gruzinai kalba rusų kalba, o angliškai susikalbėti šioje šalyje beveik neįmanoma, tačiau nors rusų kalba nešnekėjau nuo mokyklos laikų, diskomforto visos kelionės metu nejaučiau. Galbūt dėl to, jog kalbėjau su gerais žmonėmis, kurių dėka dar ir pagerinau šios užsienio kalbos žinias. Beje, jauni žmonės, turbūt labiausiai dėl prastų santykių su didžiąja kaimyne šiaurėje, kalba angliškai ir rusiškai beveik visai nesupranta.
Taigi, gruzino vardu Nestoras taksi atkeliauju iki miesto. Pakeliui jis dar pasiūlo viešbučio paslaugas. „Patikėk, aš nuvešiu, ten gerai išsimiegosi, Jamzė skaniai gamina, padarys pusryčius, centras arti pėsčiomis, yra internetas, tik 25 lariai (9,32 Eur)“.
Mane pasitinka besišypsanti jaunos močiutės amžiaus moteris su sportiniu kostiumu ir perlų karoliais. Ji be galo maloni, pasiūlo išsiskalbti drabužius, paruošia man guolį atskirame dideliame kambaryje ir vis kartoja „dočka, ny problema“.
Nežinau, ar brangus, ar pigus jo pasiūlymas, tiesiog jį priimu, nes neturiu jėgų kapstytis nepažįstame mieste pati. Mane pasitinka besišypsanti jaunos močiutės amžiaus moteris su sportiniu kostiumu ir perlų karoliais.
Ji be galo maloni, pasiūlo išsiskalbti drabužius, čia pat mano akyse paruošia man guolį atskirame dideliame kambaryje ir vis kartoja „dočka, ny problema“ (rus. dukryt, nėra problemų).
Jos nuoširdumas ir rūpestis paperka. Vėliau į šiuos namus-viešbutį dar sugrįšiu.
Kitą dieną iškeliauju į Boržomį (gruzinai šį pavadinimą taria Bordžomį – aut. past.). Važiuojant į rytus stebiu, kaip pamažu keičiasi reljefas – kylam ir leidžiamės, panyram į kalnų tunelius. Dar nuo vakar stebiuosi pakelėse laisvai šmirinėjančiais naminiais gyvūnais – karvėmis, ožkomis, kiaulėmis.
Pasak vairuotojo, gyvuliai vakarais patys pareina namo. Ir iš tiesų pati akimis vėliau mačiau prie namų vartų mūkiančias, kalnų pakraščiuose visą dieną besiganiusias margąsias.
Boržomio miesto pažiba – to paties pavadinimo vandens parkas, kuriame daugybė suoliukų, skulptūrų, veikiančių ir (daugiausiai) neveikiančių atrakcionų. Čia pat galima pasigrožėti iš aukštai krentančiu kriokliu arba paragauti šilto mineralinio vandens. Čia pat į kalną lėtai pūškuoja apie 1 eurą kainuojantis, apie Sniečkų man neaiškiai kažką kalbančio dieduko prižiūrimas funikulierius, keliantis į aukštumas, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas.
Ir vėl karvės, neveikiantys atrakcionai ir vietiniai, klausiantys, ar nereikia pavežti. „Gal taksi?“, „iš kur tu?“ bei „kodėl viena?“ – ši klausimų trejybė vėliau nuolat atsikartos visos kelionės metu.
Nakčiai pati pasirenku turbūt pačius blogiausius svečių namus – su sulūžusia lova, be šildymo ir tuščiomis ertmėmis sienoje tarp virtuvės ir kambario. Pastarosios įsipina į miegą ir virsta blogais sapnais. Nepamenu vietos pavadinimo, bet, jeigu prisiminčiau, dabar mielai įspėčiau ten neapsistoti.
Antrąją dieną patraukiu link Romanovo rūmų. Pastarieji – architektūros įžymybė, įtraukta į pažintinius, turistams skirtus žemėlapius. Tik, pasak vienintelio informacijos centro, į kurį buvau užėjusi Gruzijoje, darbuotojo, ten lankantis gali kilti problemų – greta įsikūrusio viešbučio apsauga neįleidžia tų, kurie negyvena apartamentuose. Įdomi rinkodara apsitverti nacionalinę vertybę, pagalvoju, ir leidžiuosi į avantiūrą.
Apsaugai pasakau, jog noriu užsisakyti kambarį ir žengiu į nuostabų senų medžių parką. Tik įpusėjus prišoka dar vienas apsaugos vyrukas ir sako, kad „pirma reikia rezervuoti kambarį!“. Aš atsakau, kad dar pagalvosiu ir suku prie artimiausio išėjimo, kuris, pasirodo, yra užrakintas. Tada jis prieina prie manęs ir klausia, gal aš kartais esu išgėrusi, mat man iš kuprinės kyšo lauktuvėms pirktas vyno butelio kakliukas.
Galiausiai man bandant paaiškinti, jog neketinau čia apsigyventi, tik ketinau pameluoti, kad išvysčiau gražiuosius rūmus, jis pažeria man kelis komplimentus ir pasiūlo aprodyti parką. Žingsniuojame, kalbame, aš žaviuosi senais pastatais ir skulptūromis. Apsauginis, žinoma, mane parodo savo kolegoms – tarsi žvejyboje pagautą didelę žuvį – ir palydi prie išėjimo, apgailestaudamas, jog neturiu gruziniško telefono numerio. Aš vėliau dar bent keletą kartų per šias dešimtį dienų pasidžiaugsiu, kad jo neturiu.
Popiet į sostinės, Tbilisio, kryptimi vykstantį traukinį mane išlydi per keletą valandų prisirišti spėjęs gatvės šuo (jų čia daugybė, kaip ir karvių) bei antrą dieną nepaisant alergijos glitimui kemšamų vietinių tortų kepėja. Gruzinai gaminti iš tiesų moka, ypač iš miltų.
Traukinys 160 kilometrų važiuoja keturias su puse valandos, stodamas kiekviename mažiausiame miestelyje. Lėtai dardant po vagoną ridinėjasi mandarinai, vyrai rūkydami žaidžia nardais, o į greta esančią vietą nuolat prisėda vis kitas asmuo, klausiantis, iš kur aš ir kodėl keliauju viena, taip pat, žinoma, priduriantis, jog lietuviai yra draugai.
Atvykus į Tbilisį, vos prasivėrus automatinėms stoties durims prišoka pulkas vyrukų, siūlančių taksi. Aš vėl nueinu lengviausiu keliu – pasakau adresą ir nieko daugiau nebesirūpinu, kadangi jau vakaras ir vieninteliame bent kiek iš anksto numatytame viso atostogų laiko taške laukia jaunuoliai iš Lietuvos, atvykę į šią šalį per studijų mainų programą „Erasmus“ ir ganėtinai tarptautiškame bičiulių rate suteikę man nakvynę.
Žvelgiant iš mano subjektyvios perspektyvos, gyvena jie tikrai pagal europietiškus standartus. Hostelis tvarkingas, jaukus šiltas, pačiame miesto centre ir be skylių sienose.
Tbilisyje pasilieku vienai dienai ir porai naktų. Daug laiko skiriu vaikščiojimui gatvėse ir gruziniškų laikraščių anglų kalba skaitymui rožių parke, kuriame nėra rožių. Kiek vėliau funikulieriumi užkylu į gražiausią miesto vietą ir negaliu nustoti daryti asmenukių su gražiu vaizdu į kiek eklektišką miesto peizažą. Akys aprėpia milijoninio miesto panoramą, kurioje – ir senų pilių griuvėsiai, ir nepriekaištingos architektūros cerkvės, ir plastiko tiltai, ir milžiniškos skulptūros, ir vien iš žvilgsnio nesuprantamos paskirties modernaus stiliaus objektai.
Negaliu nuspręsti, ar man Tbilisyje gražu, tačiau šis miestas savo didybe, kaip vėliau minėjo vienas iš vairuotojų, įkvėpė daugybę įžymybių. Sutinku, vertas apsilankymo objektas, nors man arčiau širdies vis artėjančių kalnų reginiai ir kelio pakraščiuose klaidžiojančios karvutės, tad toliau traukiu į Šiaurėje, prie pat Rusijos sienos esantį kalnų miestelį Kazbegi.
Į jį iš Tbilisio nuvykti labai paprasta – 5 ar 6 metro stotelės, 10 larių (3,75 Eur) kainuojanti „maršrutka“ ir kelių valandų trukmės ropšimasis aukštyn kaukiančiu varikliu, palei netoli karinio konflikto įšaldyto pietų Osetijos regiono pakraščius.
Vairuoja gruzinai labai karštligiškai, dosniai signalizuoja, dažnai kitas transporto priemones lenkia tose vietose, kur aš tikrai nedrįsčiau lenkti, tačiau per visus 1100 vietiniais keliais sukartų kilometrų savo akimis mačiau tik vieną eismoįvykį, kuris atsitiko greičiausiai dėl slidžios kelio dangos.
Senojo Tbilisio–Kazbegio militaristiniais tikslais tiesto kelio pakraščiuose gausiai išrikiuoti leidimo kirsti Gruzijos-Rusijos sieną laukiantys sunkvežimiai, o „maršrutkos“ vairuotojas priverstas nuolat sustoti dėl keliu varomų didelių gyvulių, daugiausia avių, bandų. Vienas malonumas stebėti, kaip drauge su avimis link savo tikslo įnirtingai iriasi prabangūs mersedesai.
Vairuoja gruzinai labai karštligiškai, dosniai signalizuoja, dažnai kitas transporto priemones lenkia tose vietose, kur aš tikrai nedrįsčiau lenkti, tačiau per visus 1100 vietiniais keliais sukartų kilometrų savo akimis mačiau tik vieną eismoįvykį, kuris atsitiko greičiausiai dėl slidžios kelio dangos.
Su šalia sėdinčiu basku iš šiaurės Ispanijos aptariame, jog, nors vietinis vairavimo stilius mums ganėtinai svetimas, Vakarų Europos šalių keliuose greičiausiai yra daug daugiau blogai vairuojamų transporto priemonių. Tad nusprendžiame tiesiog nesijaudinti ir mėgautis pro langus matomais nuostabiais vaizdais.
Atvykus į Kazbegį išpučiu akis. Mane ši vietovė pribloškia savo dideliu skirtumu prieš tai matytų Gruzijos vietovių atžvilgiu, savo laukine dvasia, kalnų ramybe, tokia kiek pilka estetika, kurią formuoja gyvenamųjų namų minimalizmas (viešos paskirties pastatų čia labai mažai), kiekviename kieme arba patvoriuose krebždančiais gyvuliais bei sukrautais kukliais šieno kūgeliais artėjančiai žiemai.
Lyginant su Lietuvoje ūkininkų prikaupiamomis gausiomis atsargomis, negaliu atsakyti, kuo tie gruziniški gyvulėliai minta. Sužinojau tik, kad karvės melžiamos vieną kartą per dieną, tik vakarais (Lietuvoje – 2 arba 3 kartus).
Miestelis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai skurdus, tačiau užėjus vidun į „maršrutkos“ vairuotojo pasiūlytus apartamentus tampa be galo jauku. Viduje šilta, tvarkinga, pro langus matosi kalnai, vonioje teka šiltas vanduo, o maloni šeimininkė Nana iškart neprašyta atneša bevielio interneto prisijungimo slaptažodį. Galvoje sunkiai telpantis kontrastas.
Kitą dieną keliauju populiariausiu kalnų laipiojimo maršrutu – link 2200 km aukštyje pastatytos Gargeti Trejybės bažnyčios. Pakeliui kiek pusto vėjas, vis skatindamas pritūpti ir kiek žemiau iškęsti vėjo gūsį. Lipu su ta pačia apranga, kuria vaikščiojau prieš tai minėtose vietose. O vienintelis dalykas, kurio iš tiesų reikia – tai šiek tiek vandens.
Po poros valandų, aplenkusi keliautojus iš Krasnojarsko ir Užbaikalės, pasiekiu viršūnę. Vaizdas gniaužia kvapą" snieguotos viršukalnės, kurių aukščiausioji daugiau nei 5 tūkstančių metrų, bei miestelio, kuriame apsigyvenau, peizažas.
Bažnyčioje uždegu žvakutę (Lietuvoje juk Vėlinės). Čia pat šalia išgirstu lietuvių kalbą. Tautiečiai, kaip paaiškėja, atskridę tuo pačiu lėktuvu stebisi, jog į kalną lipau pėsčiomis ir kad keliauju viena. Įteikia man Lietuvos policijos atšvaitą dovanų ir mes patraukiame į skirtingas puses. Nulipimas nuo kalno vaizdais ir atsargumo prasme – ne ką mažiau jaudinantis.
Kazbegio vietinėje užeigoje sutinku naują bičiulį iš Naujosios Zelandijos, su kuriuo gurkšnojame gerą gruzinišką vyną, dalijamės kelionės po Gruziją įspūdžiais ir grožimės kalnų apsuptimi. Grįždama į nakvynės vietą dar gerą valandą klaidžioju 1 hektaro plote, niekaip negalėdama rasti man reikalingų žalių vartelių, kadangi visi namukai vienodi, o kas antri varteliai žali.
Galiausiai sugrįžtu į miestelio pradžią ir pagal prieš tai dieną pakeliui į parduotuvę darytas kelias nuotraukas surandu kelią. Kalnų miestelyje temsta, žiebiasi žiburėliai, į plaučius skverbiasi tyras oras, o vienintelis garsas, kurį galima išgirsti naktį yra šunų lojimas.
Kelionė tęsiasi. Prasideda antroji jos dalis, tad iš kalnų beveik per visą šalį traukiu prie jūros. Pertrauka tarp „maršrutkų“ Tbilisyje trunka trumpai. Vos išlipus pasiūloma keliauti į Batumį už 10 minučių, per kurias čia pat esančiame turgelyje už 2 larius (0,75 Eur) spėju nusipirkti pilną maišą vaisių – persimonų ir kriaušių. Puikus maistas 6 valandų kelionei.
Važiuojant ir valgant vaisius man į petį pabarbena senyva moteris ir pasiūlo paragauti saldžios duonelės. Aš iš mandagumo atsilaužiau šiek tiek – ji dar šilta. Su moterimi kalbame apie jos studijas ir gyvenimą Panevėžyje. Jos akyse mirga svajingi prisiminimai, apie draugus lietuvius, kurie buvo atvažiavęs pas ją skinti mandarinų.
Kiek vėliau bandau šiek tiek snausti, tačiau šalia sėdintis vyriškis vis pertraukia mano miegą klausimais apie Lietuvą, kalbomis apie tai, kaip anksčiau buvo geriau, kokie blogi žmonės yra turkai ir t.t. Aš ne itin dosniai dalinuosi su juo mintimis ir pamažu pradedu įsivaizduoti, kaip lyjant lietui tamsoje išlipu iš „maršrutkos“, o šalia sėdinti kolega pradeda manimi rūpintis neprašytas.
Nutariu nevažiuoti iki Batumio. Sakau jam „lipsiu čia, Kabuletyje, jis taip pat prie jūros, man bus arčiau grįžti į Kutaisį, be to, jau vėlu“, tačiau vyriškis nenori manęs išleisti, kai aš noriu pasakyti vairuotojui apie savo ketinimą. Sako „aš pats pasakysiu, kur jam sustoti“. Pasisuku į už manęs sėdinčią, jau išlipti pasiruošusią senutę. Sakau jai: „aš irgi čia lipsiu“.
Gruzija iš tiesų yra saugi šalis. Nors vyrai čia labiau nori bendrauti nei Lietuvoje, tačiau dar Maroke išmoktas triukas nežiūrėti į akis ir praeiti tiesiog sakant vieną arba du žodžius puikiai veikia ir Gruzijoje.
Šios moters buvimas šalia ne tik padeda atsikratyti nemalonios bandito, kaip ji pati jį pavadina, draugijos. Močiutė dar paskambina savo sūnui, su kuriuo drauge nuveža mane į 3 žvaigždučių viešbutį ant jūros kranto, už kurį sumoku ne daugiau nei prieš tai lankytus (nes per pažintis) ir dar duoda Kutaisio oro uosto direktoriaus kontaktus.
Sako „paskambink rytoj, tavim pasirūpins, suteiks viešbutį ir t.t.“. Aš dar ilgai šypsausi po šio įvykio. Nors direktoriui taip ir nepaskambinu...
Gruzija iš tiesų yra saugi šalis. Nors vyrai čia labiau nori bendrauti nei Lietuvoje, tačiau dar Maroke išmoktas triukas nežiūrėti į akis ir praeiti tiesiog sakant vieną arba du žodžius puikiai veikia ir Gruzijoje. Be jau minėto nemalonaus bendrakeleivio Batumio kryptimi daugiau nebuvo panašių įvykių. O pastarąjį čia pat atpirko kitų žmonių dosnumas ir rūpestis.
Iki skrydžio namo likus porai dienų grįžtu į Kutaisį, kur be didelių pastangų susirandu tą patį viešbutį, prie kurio durų kažką besidarbuojanti Jamzė iš tolo pasitinka džiaugsmingu „priviet dočka“, o tas pats vairuotojas Nestoras, kurį sutikau pirmo ryto Gruzijoje metu, nuveža populiariausiais turistiniais maršrutais – į Prometėjo urvą, kur gražiai apšviesti stalaktitai ir stalagmitai, grojant klasikinei muzikai, išdidžiai pūpso 1 kilometro ilgo požemyje, į nuokalnę, kur į uolieną įspausti dinozaurų pėdsakai ir t.t.
Toliau – oro uostas, nuoširdūs ilgi pokalbiai ilgų laukimo valandų metu, kuomet galbūt slapčiausias savo svajones patiki pirmą kartą sutiktiems ir vėliau tikriausiai daugiau niekada kelyje nepasitaikysiantiems žmonėms...
Keliaujant prie išvadų noriu dar kartą akcentuoti Gruzijoje vyraujančias žemas kainas. Už 2 larius (0,75 Eur) gali suvalgyti labai didelį nuostabiai skanaus pyrago gabalą (ne gabaliuką), nukeliauti 160 km traukiniu, nusipirkti kelis kilogramus vaisių ir pan. Už 300 eurų galima drąsiai, pernelyg nesivaržant suteikti sau maistą, vietinius turus su bilietais ir gido paslaugomis, nakvynę dešimčiai dienų, visiškai patenkinant higienines reikmes, dar parsivežant suvenyrų, paaukojant gatvių muzikantams ar pagalbos prašantiems.
Viena, ko pasigedau Gruzijoje, tai geros kavos. Buvo gal viena ar dvi vietos, kuriose radau Lietuvoje ganėtinai išsivysčiusią kavos kultūrą ir gavau bent šiek tiek tikrai kavai prilygstantį gėrimą. Daugumoje vietų buvo arba turkiška kava, kurią mūsų šalyje populiaru gerti nebent namuose, arba tirpios kavos gėrimai iš pakelių. Keliose kavinėse, pavyzdžiui, pavadinimu „Cappuccino“, kavos išvis nebuvo.
Aptarnavimo kultūrą taip pat galima tobulinti, kadangi kartais vien meniu laukti reikia apie 20 minučių, nors tuo metu prie baro bruzda bent 3 padavėjai, o kavinėje esi vienintelė klientė.
Keliaujant į Gruziją nereikia beveik nieko – nei gerų kalbos įgūdžių, nei drabužių ar kitų keliautojo krepšiui būdingų gausybės daiktų, nei kelionės plano, nei žinių apie šalį, nei telefono ryšio, nei išankstinių rezervacijų, nei navigacijos, nei automobilio nuomos, nei daugybės draugų...
Po Sovietų Sąjungos griūties itin draugiškos viena kitai šalys – Lietuva ir Gruzija iš tiesų nuėjo ganėtinai skirtingus kelius. Gruzija, mano, lietuvės, akimis, labai skiriasi nuo mūsų krašto. Čia per gatves braunasi seni automobiliai, kurių mes seniai atsisakėme, čia pensininkas gauna apie 50 dolerių pensiją, čia mums įprastame vieno etato apimties darbe dirba trys asmenys, kurie daugiausia darbo laiko prarūko... Yra ir daugiau iš pažiūros apčiuopiamų skirtumų, kurių pasiliekant kiek ilgesniam laikui būtų galima rasti dar daugiau, tačiau nepaisant to, jog ekonominiu požiūriu mes tarsi ir esame įsiveržę į priekį, man gruzinai pasirodė žymiai mažiau įsitempę žmonės nei mes, lietuviai.
Gruzinai yra paprasti, dažnai pajuokaujantys, labai besirūpinantys kitais ir nesijaudinantys dėl smulkmenų. Manau, mums verta nuvykti į šią šalį ne tik dėl nuostabių gamtos turtų, bet ir pasimokyti teisingo požiūrio, pasitreniruoti, kaip tapti geresniu žmogumi, pasisemti tikrai reikalingų savybių, jeigu jos kartais per rutiną, materialiuosius rūpesčius, vienatvę ar įtampą išsenka.
Baigiu kuo ir pradėjau: keliaujant į Gruziją nereikia beveik nieko – nei gerų kalbos įgūdžių, nei drabužių ar kitų keliautojo krepšiui būdingų gausybės daiktų, nei kelionės plano, nei žinių apie šalį, nei telefono ryšio, nei išankstinių rezervacijų, nei navigacijos, nei automobilio nuomos, nei daugybės draugų ar pažįstamų. Galbūt bendrakeleiviai galėtų kiek padėti sustiprinti įspūdžius, tačiau, panašu, kad galima apsieiti net ir be jų.
