Pastaraisiais metais paslaptingomis istorijomis apipintas Černobylis ypač traukia keliautojus. „Telegraph“ duomenimis, kasmet pasėtos panikos centrą atostogų išvykoms renkasi daugiau nei 10 tūkst. turistų.
Vieni entuziastai Černobylį renkasi norėdami atsisakyti visų civilizacijos malonumų ir atostogas praleisti vietoje, kurioje neskamba mobilusis, nėra varginančių mašinų spūsčių, o vienintelė ten klestinti gyvybė – laukiniai gyvūnai. Kitiems – tai išskirtinė vieta pasidaryti asmenukę arba tiesiog paklaidžioti susvetimėjusio Pripetės miesto gatvėmis.
Augantis smalsumas iš arti pajusti Černobylio alsavimą populiarus ir tarp lietuvių. Iš mūsų šalies organizuojama nemažai ekskursijų su galimybe Černobylį aplankyti legaliu būdu. Bet iššūkių ištroškusiems ekstremalams organizuojamose ekskursijose dažnai pritrūksta adrenalino ir įsijautimo į aplinką, todėl atsiranda tokių, kurie nusprendžia keliauti savarankiškai, kitaip tariant – nelegaliai.
Tokią avantiūrą išbandyti pasirinko ir keliautojas, publicistas Šarūnas Jasiukevičius bei fotografas Gytis Burauskas.
Savo kelionės įspūdžiais viešai jie dalijosi ne kartą. Pastarąjį – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje vykusiame susitikime. Ten juos ir pakalbinome.
Miestas vaiduoklis – jau nebe vaiduoklis
Kaip teigia apleistų vietų gerbėjai, ne kartą lankęsi Černobylio zonoje, jie keliauti pasirinko neoficialiai dėl to, kad norėjo pamatyti bei pajausti daugiau, negu galima per ekskursijas. Š.Jasiukevičius prisipažino, kad lankymasis apleistose ir keistose vietose – jo pomėgis.
„Organizuojamose ekskursijose yra nustatytas maršrutas, kur galima eiti ir ką galima pamatyti, o mes norėjome pajausti šiek tiek daugiau. Atvykus į miestą-vaiduoklį, kuriame tuo pat metu dar po jį šmirinėja keli šimtai turistų, jis nebeatrodo kaip vaiduoklis. Labiau – kaip specialiai ten pastatytas pramogų parkas“, – pasakojo Š.Jasiukevičius.
Fotografas ir keliautojas G.Burauskas pridūrė, kad aplankyti Černobylio zoną leidosi ir vedamas smalsumo įminti vietovę gaubiančias paslaptis.
„Tokie objektai mane seniai domina ir tiesiog norisi juos pažinti iš arčiau. Mitų apie Černobylį yra labai įvairių – nuo mutantų iki slaptų ginklų, todėl norėjosi tuos visus mitus patvirtinti arba paneigti ir tiesiogiai pajusti tą atmosferą, kokia ten yra iš tikrųjų“, – teigė keliautojas.
Pasak abiejų keliautojų, pasiruošti tokiai kelionei ir susirinkti visą būtiną informaciją prireikė metų. Vaikščiojant zonoje nelegaliai, reikia nepaprastai saugotis, nes už tai gresia administracinė bauda ir 3 paros areštinėje. Patys lietuviai kelionės tikslą pasiekė saugiai, tačiau nuo teisėsaugos pareigūnų slėptis visgi teko.
„Turėjome ir ne visai malonią patirtį, kai Pripetės mieste mūsų vos nepagavo pareigūnai. Pamatę atvažiuojantį automobilį iš karto bėgome slėptis į daugiabučių kiemus. Gerai, kad jie tiksliai nenustatė vietos, kurioje mus matė, tai tik pristabdė ir nuvažiavo“, – nutikimą pasakojo Š.Jasiukevičius.
Nors jų kelionė pavyko, kitiems taip elgtis nerekomenduotų. Pasak keliautojų, tik organizuojamos (legalios) kelionės į Černobylį yra saugios ir nesukelia papildomos (ir taip ekstremalioje kelionėje) egzistuojančios rizikos.
Zoną išgarsino žaidimas
Labiausiai turistų (legalių ir nelegalių) susidomėjimas Černobylio zona išaugo 2007 metais, po to, kai ukrainiečių kompanija sukūrė ir visame pasaulyje išgarsino žaidimą „Stalker“. Žaidimas pasauliui paskleidė žinią apie šią pamirštą vietą.
„Žmonės jau buvo pamiršę Černobylio katastrofą ir niekas nežinojo apie zoną, o žaidimas buvo kaip gera reklaminė kampanija, po kurios visi apie ją pradėjo kalbėti“, – įžvalgomis dalijosi Š.Jasiukevičius.
G.Burauskas dar pridėjo, kad būtent žaidimas sukūrė visą mitologiją apie mutantus, zombius bei kitas Černobylį gaubiančias legendas ir dėl to ten vykti patraukė tiek daug turistų.
Traukia kaip Disneilendas
Nors ir sunku suprasti, kaip vieta, kurioje tvyro skausmo ir nevilties tvaikas, pritraukia tiek daug turistų, jų skaičius ir noras pamatyti šią unikalią vietą kiekvienais metais auga.
„Vien per 2015 metus Černobylį aplankė 20 tūkst. turistų. Manau, kad ateityje skaičius tikrai išaugs, nes dabar ten žmonės kaip į Disneilendą važiuoja. Černobylis yra geras prekės ženklas – išreklamuotas ir visiems žinomas. Be to, tai vienintelė tokia unikali vieta, kurios pasaulyje daugiau niekur kitur nėra“, – tvirtino Š.Jasiukevičius.
„Kur tik bekeliautum, visur sutiksi žmones, pamatysi panašius kultūrinius objektus, statinius, o ten toks savotiškas burbulas, kuriame nėra civilizacijos, kur viskas apleista bei palikta likimo valiai“, – savo įžvalgomis taip pat pasidalijo G.Burauskas.
Vienus keliautojus traukia zonos paslaptys, bet ne ką mažiau apsilankius nustebina ir laukiniai žvėrys. Abu keliautojai teigia, kad Černobylyje gyvybė išties klesti. Pasak fotografo G.Burausko, jį patį Černobylyje nustebino staiga iššokę Prževalskio arkliai, kurie, nors ir greitai išsilakstė, paliko ryškų netikėtos akimirkos pėdsaką.
Kuo kelionės į Černobylį išskirtinės?
Ko galima išmokti iš tokių kelionių ir ar tokia skausmą menanti vieta kaip nors keičia žmogaus mąstymą? Š.Jasiukevičiaus manymu, kaip ir kiekviena kelionė, taip ir ši – tai akiračio praplėtimas bei nuotykių kaupimas.
„Kaip ir visos kelionės – tai įspūdžių kolekcijos pildymas. Kiekviena kelionė juos vienokius ar kitokius kolekcionuoja. Tik kai įprastos kelionės tampa nebe tokios įspūdingos ir atsibosta žiūrėti į tuos pačius miestus ar žmones, tada prasideda tokių įspūdžių kolekcionavimas, kurie yra sunkiau pasiekiami, bet greičiau randami“, – svarstė publicistas.
Fotografo G.Burausko teigimu, kelionės į Černobylį yra labai geras būdas išbandyti save ir savo galimybes. Keliautojas papasakojo zonoje nutikusią istoriją, kuri privertė atkreipti dėmesį į mažus dalykus kasdienybėje.
„Galbūt po tokių kelionių į viską pradedi reaguoti ramiau ir išmoksti vertinti paprastus dalykus. Pavyzdžiui, jeigu einant zonoje turi vandens butelį ir netyčia pameti nuo jo kamštelį, tai viskas, neturėsi kaip tą vandenį neštis, bus nepatogu. Tie dalykai, kurių kasdienybėje nevertiname ir net apie juos nesusimąstome, ten, Černobylyje, įgauna visai kitokią reikšmę“, – teigė pašnekovas.
Pasak jų, grįžus namo, ramus jautiesi tik kažkurį laiką – tol, kol vėl pradedi jausti poreikį naujiems įspūdžiams ir panašioms kelionėms.
Mėgstamas fotografų
Černobylio aplinka traukte traukia ne tik tyrinėtojus, bet ir fotografus. Šio apleisto miesto išskirtinumas, vyraujanti nuotaika, kontrastas tarp praeities ir dabarties sukuria ypatingą atmosferą, kurią užfiksuoti trokšta tiek pradedantys, tiek jau patyrę menininkai.
Turistų gretose pilna žmonių, kurie svajoja įamžinti populiariuosius Černobylio objektus: Pripetės atrakcionų parką ar įvairius vaikų paliktus pėdsakus – lėles ir kitus pamestus žaislus.
Tačiau, kaip teigia G.Burauskas, daugumos fotografų nuotraukos sukurtos nenatūraliai – surinktos iš skirtingų artefaktų ir sudėliotos į vieną bendrą kompoziciją tam, kad būtų sukurtas kuo dramatiškesnis efektas.
„Aš manau, kad svarbu ne tai, kokia emocija yra tose fotografijose, o tai, kokia istorija po ja slypi. Jeigu tiesiog nufotografuosi kieno nors sudėliotą kompoziciją, tai istorija bus apie tą žmogų, kuris ją dėliojo, o ne apie patį objektą. Pats stengiuosi fotografuoti taip, kaip atrodo tikrovėje, nebent tas lėlytes įamžinu.
Asmeniškai man buvo labai įdomu pamatyti, kaip naktį atrodo Pripetės miestas, tik tiek, kad tada fotografavimas buvo gan skubotas ir sudėtingas. Taip gavosi, kad ten ėjau vienas, o ir elgtis reikėjo labai tyliai, kad niekas neišgirstų ir nepastebėtų fotoaparato šviesos. Dėl šios priežasties norėčiau sugrįžti ir pafotografuoti daugiau“, – pasakojo menininkas.
Yra prirašyta daugybė istorijų, kuriose pasakojama apie mistinius gyvūnus, zombius ir kitus dramatiškus Černobylio gyventojus. Tačiau keliautojų patirtis byloja, kad zombių nėra, o mitai tėra mitai.
„Legendos apie zombius ir mutantus nepasitvirtino. Aišku, pirmą kartą ten vykstant atrodė, kad tų mitų yra labai daug, bet dabar jau į viską galima žvelgti kiek kritiškiau. Nors pats įspūdis apie zoną išlieka tas pats, kai kurie dalykai, kurie knygose aprašomi labai dramatiškai, po apsilankymo ten pradedami vertinti kiek kitaip“, – teigė Š.Jasiukevičius.
G.Burauskas kolegą papildė, sakydamas, kad nors tos istorijos niekur nedingsta, jų nuotrupos sukuria kitokį, išskirtinį efektą ir vystosi visai kitu lygmeniu, kai jas pamatai realybėje.
„Kita vertus, tas visas dramas ir istorijas gali pamatyti iš arti – ne tik apie jas perskaityti knygą ir įsivaizduoti, bet išvysti tikrus tų dramų ir istorijų pėdsakus – gaisrininkų drabužius, buitinius rakandus, suoliuką, alėją, kuria kadaise vaikščiojo žmonės ar kuri buvo aprašoma knygoje“, – teigė jis.
Pasak Š.Jasiukevičiaus, didesni objektai irgi palieka visai kitokį įspūdį, nei yra užfiksuoti fotografijose ir rodomi filmuotoje medžiagoje.
„Naktinio miesto įspūdis, kai jis lieka tuščias, yra gerokai stipresnis negu kad aprašytas. „Duga“ antena nuotraukoje irgi neatrodo taip didingai, kaip atrodo realybėje, nes konstrukcija yra kilometro ilgio (aukštis 150 m – aut. past.). Tai žmogus toks mažas ir niekingas prieš ją atrodo“, – prisiminimais dalijosi Š.Jasiukevičius.
Šiandien Černobylyje nutinka įvairių nutikimų ir neįtikėtinų istorijų. Pavyzdžiui, lietuviai yra girdėję, kad Pripetėje susižadėjo porelė, o 3 keliautojai esą net 4 mėnesius ten gyveno ir maitinosi stalkerių (negalių zonos lankytojų) slėptuvėse paliktu maistu.
Kitoks būdas pailsėti
Paklausus keliautojų, kas juos priverčia sugrįžti atgal į Černobylį, abu pritarė, kad tai savotiškas būdas pailsėti ir pabėgti nuo civilizacijos. Š.Jasiukevičius taip pat pridūrė, kad negyvenamoje zonoje, kurioje išnyksta moralės ir sąžinės normos, labai įdomu stebėti savo ir kito žmogaus elgesį.
„Tai yra vienas iš atostogų praleidimo būdų. Vieni, norėdami atsipalaiduoti ir atsijungti nuo civilizacijos, skrenda į Maldyvus, dar kiti – leidžiasi į piligriminius žygius. Černobylio zona yra pakankamai arti, gan lengvai pasiekiama ir mums jau pažįstama, todėl ir yra puiki vieta nuo visko pailsėti“, – teigė jis.
„Be to, tai milžiniška teritorija su daugybe įdomių objektų, kuriems ištyrinėti reikia daugiau laiko“, – bičiulį papildė fotografas.
Nors Černobylio nėra pirmame „top“ kelionių penketuke, bet jeigu žmogus jau yra aplankęs visas Europos sostines, buvęs Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje, tai tada Černobylis yra iš tų vietų, į kurias tikrai privalu nuvykti.
Faktai:
- Černobylio atominė katastrofa įvyko 1986 m. balandžio 26 dieną ir į aplinką išmetė milžinišką žmonių sveikatai pavojingų radioaktyvių dalelių kiekį.
- Černobylio jėgainė buvo pastatyta Pripetės mieste, 16 km į šiaurės vakarus nuo Černobylio.
- Įskaitant mirtis nuo vėžio – avarija per ilgesnį laikotarpį nulėmė 93 tūkst. gyventojų gyvybes.
- Radiacija ne visas zonos vietas užteršė ir paveikė vienodai. Šiandien, radiacijos normos kai kuriose vietose vis dar labai aukštos, tačiau, pasak keliautojų Šarūno Jasiukevičiaus ir Gyčio Burausko, yra vietų, kur radiacijos fonas mažesnis už įprastą.
- Radiacijai išmatuoti keliautojai (ekskursijų organizatoriai) su savimi turi dozimetrą, todėl gali matyti bei informuoti apie bet kokius pasikeitimus.
