Gyvename dideliame pandeminiame nuovargyje. Pavargome nuo besitęsiančio lėtinio streso, esamo neapibrėžtumo. Ne visi buvome pasiruošę atlaikyti naująją situaciją, atsispirti kylantiems emociniams iššūkiams. Daug kas vylėmės, kad atėjus pavasariui, pandemija atslūgs, sulauksime suvaržymų pabaigos. Jei anksčiau išgyvenome staigų susitingimą, šoką, tai dabar visa tai perėjo į ilgalaikį pervargimą.
Šiomis sąlygomis vienų visuomenės narių kasdienybė, pavyzdžiui, dirbančių laisvai samdomą darbą, pasikeitė ne taip žymiai. Kitiems ji net pagerėjo – atsirado galimybė daugiau laiko būti su savo šeima. Tačiau yra ir tokių, kurie prarado darbą, jaučia finansinį nesaugumą, patiria problemas santykiuose. O anksčiau jaustas nerimas, karantino metu ima reikštis stipriau.
Jautriau žvelgia į tai, ką daro kiti
Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms ieškome naujų būdų kaip prisitaikyti prie pokyčių, o neatradus jų, gali pasireikšti adaptacijos sutrikimas. Adaptacijos sutrikimas apibūdinamas kaip žmogaus elgesio ir atsakų į kasdieniame gyvenime kylančius stresorius visuma.
Šis sutrikimas pasireiškia, jei per tris mėnesius asmuo neprisitaiko, neatranda būdų, kaip jam toliau būti esant gyvenimo pokyčiams, psichosocialiniams stresoriams. Ir jei per šį laikotarpį prie naujų aplinkybių prisitaikyti nepavyksta, tai iššaukia nerimą, depresiją. Žinome, kad trys mėnesiai nuo pandemijos pradžios praėjo seniai.
Kiekvienas žmogus turi vidinių taisyklių rinkinį, standartų, savo poziciją, kaip reikia laikytis taisyklių pandemijos metu. Ir tada, kai kito elgesys neatitinka jo vidinių nuostatų, kyla pyktis. O išvarginti pandemijos reaguojame jautriau į kitus, kurie, jų manymu, pažeidžia nustatytą tvarką.
Galėčiau išskirti keletą žmonių grupių. Pas vienus labiau dominuoja požiūris, kad jų gyvenimą kontroliuoja išorinės aplinkybės, jie jaučia tam turį mažai įtakos ir mano, kad procesus lemia nuo jų nepriklausančios sąlygos. Kiti žmonės jaučiasi, kad jie turi daugiau atsakomybės ir galios keisti esamą situaciją, prie jos prisitaikyti.
Kai kito elgesys neatitinka jo vidinių nuostatų, kyla pyktis.
Čia ir kyla konfliktinės situacijos. Pirmuoju atveju, žmonės linksta edukuoti ir pamokslauti, kai antrieji tiesiog imasi veiksmų keisti savo gyvenimą. Tai gali atsispindėti ir kalbant apie keliavimą, kuris daugeliui šiuo metu yra aktualus.
Peikia keliaujančius dėl kelių priežasčių
Įprastai, keliaujantys žmonės patenkina daugybę savo poreikių. Todėl nieko keisto, kad karantino metu kelionių ilgesys stiprėja. Tačiau viešoje erdvėje girdisi negatyvus požiūris į juos.
Manau, kad tai galima būtų paaiškinti keliais dalykais. Pirma, neturėdami tikslios informacijos apie saugias galimybes keliauti, karantino pasekmes patiriantys žmonės vadovaujasi bendrosiomis nuostatomis ir dėl to gali neigiamai vertinti kitus.
Antra, socialinė realybė yra tokia, kad paprastai dėl didelio gyvenimo lygio skirtumo, kuris egzistuoja mūsų šalyje, gali kilti pavydo, neteisybės jausmas atžvilgiu tų, kurie turi galimybių sau leisti keliones net ir įtampos metu.
Žmonės linksta edukuoti ir pamokslauti, kai kiti tiesiog imasi veiksmų keisti savo gyvenimą.
Be to, kaip minėjau, kai kuriems žmonėms gyvenimas pandemijos metu itin pablogėjo – prarado darbus, sumažėjo finansinis saugumas, kitos galimybės. Todėl jiems gali būti sunku matyti, kaip kiti keliauja. Tačiau tai tik rodo, kad tiems žmonės reikia skirti dėmesio – finansinės paramos, psichologinių ir/ar socialinių paslaugų.
Tai sukuria dvilypę situaciją. Nes ir žmonėms, nusprendusiems keliauti, tampa dukart sunkiau atlaikyti tiek savo emocinį krūvį, tiek emocinį foną, kylantį iš aplinkos.
Laukia dienos X
Dalis visuomenės šiomis aplinkybėmis viliasi, kad išauš diena X ir gyvenimas grįš į ikipandeminę būseną. Jų nuostata apsiriboja įsitikinimu maksimaliai riboti savo mobilumą ir laukti šios dienos. Taip, ši strategija yra svarbi, bet ji veikia tik trumpalaikėje perspektyvoje.
Tačiau dabartinėje situacijoje tokia nuostata nebėra pakankamai veiksminga. Esame priversti ieškoti sprendimų, kaip atsižvelgiant į visus saugumo reikalavimus, išlikti emociškai sveiki ir atrasti gyvenimo džiaugsmą, stiprinti savo atsaprumą stresui net ir įtampos sąlygomis. Laukiant gali tekti nusivilti, kad išties nebebus taip, kaip anksčiau. O taip tikrai gali ir atsitikti.
Saugotis pasaulinės pandemijos akivaizdoje yra būtina ir normalu. Tačiau negalime pamiršti, kad saviizoliacija kelia nerimą, turi neigiamą poveikį emocinei ir fizinei savijautai. Todėl kiekvienam žmogui reikia įvertinti riziką tiek pagal galiojančius saugumo (objektyvius) reikalavimus, tiek pagal savo subjektyvų rizikos vertinimą.
Valstybė, praėjus ilgesniam laikui nuo suvaržymų pradžios, taip pat turėtų atkreipti dėmesį į vieną iš labai svarbių žmonių poreikių – keliauti. Psichinės sveikatos būklės gerinimą įmanoma užtikrinti, pavyzdžiui, per saugų poilsiaviečių lankymą, investicijas į tam pritaikytas rekreacines erdves, saugių kelionių skatinimą. Saviizoliacija didina nerimą, depresiją ir bendrai blogina psichinę sveikatą. Bendravimas, keliavimas – veikia atvirkščiai.
Valstybė, praėjus ilgesniam laikui nuo suvaržymų pradžios, taip pat turėtų atkreipti dėmesį į vieną iš labai svarbių žmonių poreikių – keliauti.
Teks išmokti gyventi naujoje realybėje. Tad šiuo metu pagrindinis tikslas yra galvoti, kaip esamomis sąlygomis su galiojančiomis taisyklėmis išmokti gyventi kuo labiau visavertišką gyvenimą. Tik pailsėjęs ir nuolatinės įtampos bei streso nejaučiantis žmogus geba į naujus iššūkius ir besikeičiančias aplinkybes reaguoti ramiau.
Vien planuodami jaučiamės laimingesni
Keliavimas yra apie socialinį aktyvumą ir bendravimą. Vaizdžiai tariant, tai vienas iš antidepresantų, gerinančių žmonių savijautą. Žmonės paprastai mėgaujasi išsikeldami su kelionėmis susijusius iššūkius – įveikiantys didesnį atstumą ar atrandantys neregėtą vietą. Tai įgyvendinę, jie didina pasitikėjimą savo jėgomis.
Kelionės praplečia pasaulėžiūrą, praturtina dvasiškai ir intelektualiai. Mums reikia patirti kūrybinių, malonių veiklų. Pavyzdžiui, esant depresiškai nuotaikai, dažnai rekomenduojama užsiimti malonia veikla. Kelionės yra vienas iš būdų tai pasiekti.
Net kelionės planavimas, ieškojimas, kur keliauti, suteikia džiaugsmą ir malonumą. Tad patariu ir dabar planuoti, žiūrėti, kur norėtume nuvykti artimiausiu ar vėlesniu metu. Šis procesas išskiria laimės hormoną – dopaminą. Be to, prieš pat kelionę žmogus jaučia labai didelį džiaugsmą, nes tikslas – jau ranka pasiekiamas.
Net kelionės planavimas, ieškojimas, kur keliauti, suteikia džiaugsmą ir malonumą.
Sugrįžti į kelionių planavimą galima jau dabar. Tai visada verta. Nėra gero ar blogo laiko, nes pats planavimas teikia džiaugsmą ir malonumą. Juolab, prasideda keliavimo sezonas. Žinoma, reikia atsakingai įvertinti rizikas. O jas, laikantis visų keliavimo saugumo taisyklių, galima minimalizuoti. Tad jeigu tokia galimybė – planuoti ir keliauti yra, tuo pasinaudoti verta. Gi tai vienas labai svarbių resursų jaustis gerai.
