Rudens lapija Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje daugiausiai džiugina raudonomis spalvomis, o ruduo Europoje yra labiau geltonas. Kodėl taip vyksta?
Livescience.com aprašo grupės mokslininkų teoriją, kad rudens spalvų skirtumai žemynuose galėjo būti lemti dar prieš 35 mln. metų.
Visi dar iš mokyklos atsimename, kad pavasarį ir vasarą akis džiuginančią žalią lapų spalvą lemia pigmentas chlorofilas, kuris leidžia augalams sugerti saulės šviesos energiją ir fotosintezės proceso metu pagaminti energiją.
Kai orai rudenį šąla, chlorofilas, kuris yra jautrus šalčiui, nustoja gamintis. Blėstant žaliai spalvai, jos vietą užima geltona ir oranžinė, kurias sukuria karotinoidai. Šie pigmentai visuomet yra giliau lapo viduje, tačiau žaliai spalvai blėstant jie galų gale gali pasimatyti.
Šį procesą mokslininkai jau seniai žinojo, tačiau daug metų dar kildavo nemažai klausimų dėl to, kas sukuria raudoną spalvą lapuose. Keista atrodydavo tai, kad raudonai spalvai medis turi sukurti energijos – o juk lapai netrukus vis tiek numirs.
Raudoną spalvą sukuria antocianinai, kurie – priešingai nei karotinoidai – pasigamina tik rudenį. Šie raudoni pigmentai veikia kaip kremas nuo saulės medžiams: blokuoja pavojingą radiaciją ir saugo nuo pernelyg daug šviesos. Jie tarnauja ir kaip antifrizas, neleisdami lapų ląstelėms taip lengvai sušalti rudenį.
Kai kurie mokslininkai kėlę teoriją, kad raudona spalva atbaido kenkėjus, kuriems raudona neatrodo tokia apetitą kelianti kaip geltona. Vystant šią teoriją toliau, mokslininkai mano atradę, kodėl lapai iš tiesų raudonuoja.
Manoma, kad prieš 35 mln. metų mūsų planetoje augo daug amžinai žaliuojančių džiunglių ir miškų, kuriuose daugiausiai augo tropiniai medžiai. Šio etapo metu Žemei teko iškęsti ne vieną ledynmetį bei sausrą, ir daug medžių rūšių evoliucionavo į lapuočius, kurie numeta savo lapus žiemai, aiškina Simcha Lev-Yadun iš Haifos-Oranimos universiteto Izraelyje ir Jarmo Holopainenas iš Kuopio universiteto Suomijoje.
Nemaža dalis šių medžių evoliucionuodami pradėjo gaminti raudonus lapus, kad atbaidytų vabzdžius, aiškina tyrėjai.
Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje iš šiaurės į pietus besitęsiančios kalnų grandinės leido augalams ir gyvūnams lengvai „migruoti“ į šiaurę ar pietus vykstant klimato pokyčiams – pavyzdžiui, artėjant ledynmečiui. Žinoma, kartu migruodavo ir „priešai“ – vabzdžiai. Tad kova už būvį ir toliau tęsėsi netrukdomai.
Europoje tuo tarpu kalnai driekiasi iš rytų į vakarus, todėl augalams „migruoti“ vykstant klimato pokyčiams buvo sunku. Daug medžių rūšių, kurios neiškentė stingdančio šalčio, išnyko, o su jais – ir vabzdžiai, kuriems reikėjo tų pačių medžių išgyvenimui.
Besibaigiant pasikartojantiems ledynmečiams, daugumai Europoje išlikusių medžių rūšių nebereikėjo daug įnagių kovoti su vabzdžiais, nes jų tiesiog daug išnyko. Tad medžiams ir nebereikėjo eikvoti energijos raudonų atgrasančių lapų gamybai.
Paremdami savo teoriją, mokslininkai pateikia ir išimtį, kuri patvirtina taisyklę, – žemaūgiai krūmai, kuri auga Skandinavijoje ir vis dar rudenį dažo savo lapus raudonai.
Kitaip nei medžiai, žemaūgiai krūmai sugebėjo išgyventi ledynmečius – juos gelbėjo storas sniego sluoksnis, kuris juos visus užklodavo ir apsaugodavo nuo ekstremalių oro sąlygų. Po sniego sluoksniu buvo apsaugoti ir vabzdžiai – tad ir kova tarp augalų bei vabzdžių tebevyksta, ir medžiams vis dar reikia savo lapus spalvinti raudonai.
